Žemaičių Naumiestis: istorijos su liūto herbu

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

Šilutės rajono miestelyje, per kurį teka Šustis, Šelmuo ir Lendra, gyvena per 1 800 gyventojų, ir kasmet vienas iš tų šviesuolių už socialinę ir kultūrinę veiklą gauna Metų geradario - Auksinio liūto statulėlę.

O jei įvertintum kiekvieno naumiestiškio meilę ir pasišventimą savo miesteliui, ir tai, ką jie suneša į Gerumo namus, šią žemaičių padermę galėtum vadinti liūtaširdžiais.

Nuo šventės iki šventės

Nepriklausomybės laikotarpiu rekonstruotos visos miestelio gatvės, nuo seno pasižymėjusios autentika, neturėjusios griežto suplanavimo, o subtiliai pritaikytos prie gamtovaizdžio. Seniūnas Jonas Budreckas sakė, kad iš esmės pakito ir žmonių sąmonė - spalvom sušvito trobos, aplink kiekvieną veši gėlynai. Vaizdą darko tik buvęs sovietų karininkų daugiabutis, virtęs namu vaiduokliu, kuriame įsikūrė valkatos, atkakę net iš Klaipėdos.

Nuostabiausia šventė, sudrebinanti visas Žemaičių Naumiesčio apylinkes - Mykolinės. Nėra buvę, kad tą paskutinį rudens sekmadienį lytų. Žmonės linksminasi pasipuošę švarkais, vyksta jomarkas, kala kalviai, bitininkai medų suka, amatininkai ir žolininkai savo patyrimais dalijasi. Atvyksta svečiai su dovanomis iš Vokietijos miesto Cuxhaveno, su kuriuo naumiestiškiai bičiuliaujasi, ir milžiniškose keptuvėse kepa blynus bei vaflius. O naumiestiškiai atsilygina kiaušiniene iš tūkstančio kiaušinių...

"Gerumo namų" bendruomenės pirmininkei Ramutei Šveikauskienei visuose darbuose talkina vyras Ipolitas

Senoviško interjero smuklėje "Skambalinė" renkasi miestelio bohema, čia rengiamos ir krikštynos, ir gedulingi pietūs. Ūksminguose Mirglono, Šyšos, Vanagės upeliuose gausu žuvų, o miestelio medžiotojai didžiuojasi, kad žiemą rūpinasi žvėrių šėryba: miškų ėdžiose nuolat padėta obuolių, morkų, grūdų, bulvių, runkelių ir dar viso ko.

Devyndarbis

Jonas Šakurskis - iš profesijos agronomas, bet dirba ir viename Šilutės kooperatyvų, ketina įsidarbinti ambulatorijos kūriku, ir dar ūkininkauja, augina grūdines kultūras, rapsus.

"Žemės iš valstybės nuroviau ir iš privatininkų. Maniau, man užteks 130 hektarų, bet juk turiu šiuolaikišką galingą techniką, tai pirksiu dar. Su dviem sūnumis ir draugu susitvarkom. Žiemą randam laiko ir į koncertą nueit, o Žemaičių Naumiesty kultūrinis gyvenimas verda", - sakė Jonas.

Anot seniūno, tai - vienas iš tų darbštuolių, kurie "nežviegia", kad sunku išgyvent. Jonas statosi ir gražų išsvajotą namą, kasa tvenkinį, nes yra sėkmingas žvejys.

Ūkininkas Jonas Šakurskis sukasi ne vienoje darbovietėje, kad sukrapštytų pinigų nuosavo namo statybai

Žmonės apie Ramutę Šveikauskienę sako, kad ji su vyru Ipolitu rankų nepraskiria per gerus darbus. Su moterėlėmis sutvarkė maro kapinaites. Niekdarių į šulinį įmestą cementinę Marijos statulą, stovėjusią Juodžių kaime, pasitelkusi gaisrininkus, ištraukė, restauravo, pašventino ir, mišias užsakiusi, į vietą pastatė. Moteris tapo paveikslus, siuva ir neria, eiles rašo, o dabar ir romaną - apie laukinę miško mergelę.

"Profesijos tikros ir neturėjau. Buvau gyvenime ir "benzino kolonėlės karaliene", siuvėja, kasininke, skalbinių priėmėja, grūdų ir degalų sandėlių vedėja. Bet save laikau liaudies menininke", - sako Ramutė, užauginusi ketvertą atžalų: ūkininką, gydytoją, vairuotoją ir žemės ūkio specialistę.

Savo namuose ji įrengė archajiškų liaudies buities reliktų muziejų, kur rastum ir spyną arkliams rakinti, spragilų, dviejų šimtų metų senumo šventųjų paveikslų ir skulptūrėlių. Ant Juodžių piliakalnio kasmet, Mindaugo karūnavimo dieną, sukviečia minią žmonių iš apylinkės. Jos pasiūtais tautiniais drabužėliais pasipuošę vaikai dainas dainuoja, poeziją skaito, senąsias apeigas atkuria. Vyksta pilvo ir sielos puotos, į kurias atvyksta ir žymūs kraštiečiai kalbų sakyti, naminio pyrago, kugelio skanauti. Yra albumas, kuriame šventės įamžintos ir iš padangių - lakūnas iš Šilutės nufotografavo.

O daugiausia laiko Ramutė praleidžia "Gerumo namuose" - Cuxhavene gyvenantis evangelikų diakonijos diakonas nuolat siunčia labdarą vargšams, kurią ji apdairiai išdalija. Apylinkės šeimoms, kurios augina neįgalius vaikelius, tiems, kurių namai sudegė, surenka pinigų, baldų, drabužių. Neseniai kraujo vėžiu sergančią mergaitę aplankė su gausiom dovanom.

"Man nėra kada susimąstyt apie gyvenimo prasmę. Dabar eglutės įžiebimo šventei rengiamės prikepti tarkuotų bulvių blynų", - juokiasi liaudies rašytoja ir tautodailininkė.

"Muziejininko darbas nuostabus: galybė žmonių išgyventų istorijų sutilpo į mane" - juokiasi muziejininkas Eligijus Sudeikis

Kuo didžiuojasi Eligijus

Muziejininkas Eligijus Sudeikis - čionykštės bohemos siela, miestelio gidas, it gyvas sidabras nuolat buvusioje mėsinėje, kur įrengtas muziejus, sutinka ekskursijas iš gimto ir svečių kraštų. Skuba papasakoti Dominyko Markvaldo 1928 m. iniciatyva pastatyto "Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės" paminklo istoriją. Jis buvo sunaikintas ir pirmasis nepriklausomoje Lietuvoje vietos gyventojų atstatytas. Čia įrašytos žydų, mažalietuvių ir žemaičių laisvės kovų dalyvių pavardės.

"Provincijos muziejus - unikalus! Kraštotyrininko, istorijos mokytojo Benedikto Orinto sukurtas - apie 20 000 eksponatų. Jame telpa Lietuvos istorija nuo akmens amžiaus - archeologijos radiniai, buities rakandai, koplytstulpiai, kryždirbystės šedevrai, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldą", - pasakojo muziejininkas, šiuo metu surengęs parodą "Senieji kaimo amatai", kur gali pamatyti Buračo fotografijose įamžintus reliktus.

Proprosenių audimo staklėmis net pačiam muziejininkui teko austi. Jis užmezgė ryšius su JAV gyvenančių garsių Žemaičių Naumiesčio amatininkų ir vargonėlių meistrų Srūgių proanūkiu, kuris irgi prisidėjo prie parodos rengimo.

"Beje, žymūs archeologijos mokslininkai Girininkas ir Zabiela 2001 metais tyrė mūsiškį Vanagių, IV amžiaus po Kristaus, piliakalnį, rado net suleistus apdegusius pilies rąstus, papuošalų, keramikos", - didžiavosi žmogus, kurio muziejuje renkasi į susitikimus buvę miestelio mokyklos mokiniai.

"Mūsų miestelio žmonės gyvenimu nesiskundžia, nes su meile jį kuria", - sakė Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas

Istorijos ypatumai

Archeologiniai pilkapių radiniai liudija, jog šiose apylinkėse nuo seno gyveno baltai - Rytų Pabaltijo autochtonai. Šioj Lamatos žemėje, aplink Žemaičių Naumiestį, buvo įspūdingo dydžio gynybinė piliakalnių sistema.

XVI a. Naumiestis ir jo apylinkės tapo Lietuvos-Lenkijos karalių valstybiniu dvaru. Miestelis minimas nuo 1600-ųjų.

1779 m. Stanislovas Augustas Poniatovskis Žemaitijos seniūnijai priklausiusį miestelį penkiasdešimčiai metų išnuomojo Žemaičių taurininkui Mykolui Rionikeriui, Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios fundatoriui. Medinė bažnyčia pergyveno du pasaulinius karus. I-ojo pasaulinio karo metu vokiečių kareiviai ją padegė, tačiau tarp kareivių būta žmogaus, kuris įspėjo apie gaisrą, ir susirinkę miestelėnai užgesino pleškančias lubas.

1792 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Naumiesčiui suteikė laisvojo miesto teises, privilegijas ir herbą su liūto atvaizdu. Naumiestyje vykdavo keli metų jormarkai ir du savaitiniai turgūs.

1816 m. čia pastatyta sinagoga žydų bendruomenei. 1842 m. pašventinta liuteronų evangelikų bažnyčia su klasicizmo stiliaus portiku priekiniame fasade. XIX a. II pusėje čia laikėsi rusų kariuomenės įgula, buvo pasienio muitinė, prekių sandėlis, apie 30 įvairių parduotuvių, du vandens ir vienas vėjo malūnai, trys odų dirbtuvės, karo ligoninė. Po 1863 m. sukilimo, uždraudus lietuvišką spaudą, per jį ėjo vienas svarbiausių knygnešių kelių. 1881 m. Rusijos valdžia miesteliui suteikė pavadinimą Aleksandrovsk.

1910-1914 m. evangelikų liuteronų kunigas, vargonininkas Fridrikas Megnis, subūręs vieną pirmųjų chorų Lietuvoje, ir savo namuose slapta mokęs vaikus lietuviško rašto, Naumiestyje lietuvių kalba leido laikraštį "Svečias", kuris ir atgavus lietuvišką spaudą buvo vienintelis laikraštis, leidžiamas Žemaitijoje.

Tarpukariu tarp miestelio ir Šilutės krovininis autobusas gabeno keleivius ir bagažą į siauruką Šilutė-Kulėšiai, o pats Naumiestis buvo valsčiaus centras. Tik XX a. 4-ąjį dešimtmetį miestelis pagaliau pavadintas Žemaičių Naumiesčiu.

Ivona ŽIEMYTĖ