Žemaičių rankose - vėliava ar kuoka?

Politinės iniciatyvos

Senovėje su kryžiuočiais kovęsi žemaičiai ir XXI amžiuje nusiteikę karingai: esą gelbėdami savo identitetą rytoj jie įsteigs partiją, o rudenį šturmuos Seimą.

"Vakarų ekspreso" kalbinti politikos žinovai kol kas nelinkę rimtai vertinti žemaičių partijos atsiradimo ir tvirtina, esą tai - naujo regioniniu pagrindu besiremiančio populizmo banga bei kelių politikų ambicijų projektas.

Žemaičių siūlomas permainas valstybėje ir partijos siekius jie pavadino grožiniu kūriniu, nė iš tolo nepanašiu į doktrinomis ir ideologija grįstą partijos programą.

Pagrindiniai žemaičių partijos kūrimo varikliai - Klaipėdoje gimę ir gyvenantys buvę liberaldemokratai Egidijus Skarbalius ir Egidijus Sabataitis.

Populizmo etiketė

Klaipėdos universiteto (KU) docentas istorikas Vygantas Vareikis, beje, ir pats dalyvaujantis politikoje, priminė, kad regioniniai judėjimai Europoje nėra retenybė.

Ispanijoje aktyvus katalonų judėjimas, tad į Barselonos futbolo klubo rungtynes ateiti su Ispanijos vėliava būtų neapdairus žingsnis. Prancūzijoje, Korsikos saloje, taip pat vyksta vietinių etninis judėjimas.

Italijoje - "Lega Nord" ("Šiaurės lyga") judėjimas: Šiaurės Italijoje gyvenantys ir pagrindiniuose pramoniniuose miestuose dirbantys italai piktinasi, kad jų uždirbtus pinigus Roma išdalija "mafijai" Neapolyje ir Sicilijoje.

Belgijoje regioniniu, kultūriniu ir religiniu pagrindais bruzda valonai ir flamandai, o ispanų baskai net imasi teroristinių išpuolių.

"Tad žemaičių judėjimas nestebina, nes tai - stipriausia regioninė-etninė grupė Lietuvoje. Tauta žemaičių tikrai nedrįsčiau pavadinti. Kita vertus, Žemaitija išties specifinė, bet ne politiškai, o etnografiškai. Dabar bandoma sukurti politinę partiją, remiantis pseudoistoriniais argumentais ir partiją formuojant iš žemaičiais save laikančių žmonių", - sakė V. Vareikis.

Jo manymu, toks judėjimas susijęs su artėjančiais Seimo rinkimais, bandoma ieškoti naujos nišos eskaluojant regiono temą, kuri dar nebuvo paliesta.

"Panašu, kad tai kelių politikų ambicijų projektas. Tai - nerimtas dalykas. Kita vertus, regionalizmas Lietuvoje turėtų būti stiprus. Tačiau žemaičių partijos gairės - beletristika. O pavadinti sueigą "Žemaičių - Mažosios Lietuvos" vardu yra absoliutus istorinis absurdas. Tarp tų regionų buvo milžiniškas skirtumas", - stebėjosi V. Vareikis.

Jo manymu, žemaičių partija tikrai neperžengs Seimo slenksčio - į parlamentą gali patekti nebent vienas kitas politikas, kuris balotiruosis vienmandatėje apygardoje.

"Nežvelkime per rimtai į tą partiją, žmonės turi teisę steigti tokius politinius darinius. Tai - bandymas ant kultūros, istorijos ir kalbos pamatų sukurti politinį judėjimą. XIX amžiuje gal tai ir būtų pavykę. Tada juk miestuose gyveno lenkai, kaimuose - lietuviai, tad žemaičiai galėjo tapti jėga. Gal net bendrinė kalba dabar būtų žemaičių", - svarstė istorikas.

Tikslas - karjera?

KU Politologijos katedros lektorius Arvydas Cesiulis "Vakarų ekspresui" sakė žemaičių partijos kūrimą vertinantis dvejopai.

"Tai - demokratijos realizavimo forma, tačiau kurti partiją regioniniu, etniniu pagrindu - nukrypimas nuo normos. Tiesiog tam tikri žmonės nori užkabinti etninius jausmus, siekdami savo politinių tikslų: prisidengdami žemaičiais jie bando grįžti į didžiąją politiką. O partijos gairės nė iš tolo neprimena partijos programos, nes ten - 90 proc. deklaratyvių tezių", - teigė politologas.

Jam buvo keista, kad siekiama įvesti žemaičių kalbos vartojimą mokyklose, viešajame administravime.

"Tai ką, tuos, kurie kalbės bendrine kalba, priverstinai mokys žemaitiškai? Gairėse daugiau klausimų nei atsakymų. Nevertinu rimtai tos partijos, tai - daugiau bičiulių klubas, nauja lietuviško populizmo forma, bandymai pasinaudoti žmonėmis, siekiant padaryti politinę karjerą", - tikino A. Cesiulis.

Pokalbininko manymu, stiprinti regionų vystymąsi, kultūrinį gyvenimą galima per tradicines partijas, o ne steigiant etninę partiją, nes tuomet reikėtų ir dzūkų, aukštaičių, suvalkiečių partijų.

"Ir bus labai blogai, jei atsiras tokių, kurie per rinkimus patikės žemaičių partijos idėjomis. Nebus ginami nei žemaičių, nei etniniai interesai, nes pagal dabartinę Konstituciją aš neįsivaizduoju, kaip tai padaryti. Tie, kurie rašė partijos gaires, nėra politiškai pasikaustę", - mintimis dalijosi KU lektorius.

Denisas NIKITENKA

"Valstybei reikia sukrėtimo"

Egidijus SKARBALIUS, vienas iš žemaičių partijos iniciatorių

Šiandien žmogus tapo absoliučiai pasyvus, jam niekas neberūpi, niekas nebeįdomu. Kaip zombis - atidirbo savo valandas, nuėjo į parduotuvę ir važiuoja namo.

Vertinant pagal istorinę pasaulinę raidos fazę, pradžioje būna nuslopimas, kitas etapas - nebeįmanoma pragyventi iš atlyginimų, tada tie, kurie sugeba išvažiuoti, emigruoja, o likusieji pradeda nebeatlaikyti.

Norint šį procesą stabdyti, reikia ką nors radikaliai keisti, valstybei reikia sukrėtimo - kaip ir žmogaus gyvenime, - tam, kad viską permąstytų.

Yra du galimi sukrėtimo šaltiniai. Pirmasis yra klasikinis - tai revoliucija. Užuomazgas turime - mokytojai, policija, kultūros, socialiniai darbuotojai, kurie yra suniveliuoti ir nuvaryti žemiau nekvalifikuotos darbo jėgos.

Pagrindiniai bruzdesiai vyktų Žemaitijoje, nes daugiausia streikuojančių mokyklų buvo čia, socialinių darbuotojų nepasitenkinimo daugiausia čia, kultūros darbuotojų - čia. Dėl ko? Ar žemaičiai revoliucingesni? Ar iš principo jie socialiai aktyvesni?

Drįsčiau teigti, kad žemaitis yra "spakainas", ir, kaip sakoma, "nekušink meškos, pakol ana mėigt". Pažadinus tą meškiną, gali prasidėti griaunamoji jėga. Išvesti žmones į gatves nėra pats sudėtingiausias dalykas. Mokytojai, turintys estetinį ir kultūrinį pamatą, kol kas taikiai ėjo. Masės į gatves paprastai išeina griauti, o atgal į namus suvaryti būtų be proto sunku. Gali pareiti vandalizmo banga, kaip ir po kiekvienos revoliucijos. Tai - radikalusis kelias ir neduok Dieve, kad taip būtų.

Yra kitas kelias. Kad ir kaip žmonės keiktų politiką, teisinėje demokratinėje valstybėje gyvenimui pakeisti teisinės formos yra tik dvi: teismai arba tiesioginis dalyvavimas valstybės politiniame valdyme. Šiandien padaryta taip, kad mūsų politinis aktyvumas nuo 82 proc. 1996 metais yra nukritęs iki 35 proc. Vadinasi, iš tų, kurie buvo politiškai aktyvūs, apie 50 proc. nusivylė viskuo. Norint sukelti politinį aktyvumą, reikia supurtyti valstybę iš vidaus, sukrėsti ją, kaip biudžeto sandarą, valdymo sandarą.

Šiandien biudžeto formavimas praktiškai likęs sovietinis - kiek galima daugiau surinkti ir paskui protingai padalinti. Protingai dalinant, prasideda artimo, artimesnio, priešo ir priešiškesnio sindromai. Jei esi nepaklusnus - gausi mažiau. Vyksta švogerizmas. Savivaldos, kurią deklaruoja visos politinės organizacijos savo programose, su kiekviena diena lieka vis mažiau. Mero funkcija, sakau juokais, liko gatves išsišluoti ir lemputes pakeisti.

Ten, kur savivalda turi žymiai didesnes galias, valdžia yra arčiau žmogaus ir politinis valdymas yra žymiai aktyvesnis. Ką išgirsta šiandien pas merą su kokiu nors klausimu atėjęs žmogus? Kad šitam dalykui nedavė iš centrinio biudžeto pinigų, šita funkcija yra ne mūsų, o apskrities arba Vyriausybės.

Apskritys atstovauti savivaldybių interesams net ir prie pačių geriausių norų negali, kadangi jos yra Vyriausybės atstovės ir turi ginti Vyriausybės poziciją, o ne vietinio žmogaus.

Visų šiandien egzistuojančių partijų siekiai turi vieną bendrą bruožą - bet kokia kaina "paimti" Vilnių. Kodėl? Kadangi Vilniuje gyvena daugiau nei 600 tūkstančių gyventojų, tai yra beveik trečdalis balso teisę turinčių žmonių, ir Vilniaus rezultatai stipriai lemia visos Lietuvos rezultatus.

Įsivaizduokite, jeigu Vilnius susijungia su Kaunu - o tam šiandien metamos milijardinės lėšos - dipolis tik dingęs iš laikraščių, bet šis procesas juda, - atsiras milijoninis miestas, o su visomis tarpe esančiomis savivaldybėmis bus milijonas su viršum. Vadinasi, bet kuriuose rinkimuose lems, kaip nubalsuos šis administracinis darinys, o visų kitų - nei Skuodo, nei Mažeikių, nei Telšių, nei Klaipėdos, nei Jurbarko, nei Šilutės, nei Šilalės balsai, kaip šuns balsas, į dangų nebeis.

Siūlydamas sudrebinti valstybę iš vidaus, neišvedant žmonių į gatves, manau, jog tai daryti reikia būtent per žemaitiškąją prizmę. Turi atsirasti bent vienas darinys, kuriam Vilniaus nereikia. Kadangi Lietuva turi padaryti administracinę reformą, o, kiek man yra žinoma, "stumiamas" projektas mechaniškai sujungti apskritis, t.y. Klaipėdą jungtų su Taurage, Šiaulius su Telšiais ir t.t., Žemaitijos, kaip geografinio-administracinio vieneto, nebelieka.

Atsiradus šitam dariniui ir oficialiai pradėjus traukti antklodę į savo pusę, iškart gimtų kitų regionų nepasitenkinimas, nes ta pati problematika egzistuoja ir Suvalkijoje, ir Dzūkijoje, ir Aukštaitijoje. Per vieną regioną, tarkime, žemaičius, pavyktų suvirpinti pačią politinę sistemą, tada likusioms Lietuvos dalims kiltų natūralus pavydas, ir jos pradėtų augti.

Kai kas sako, kad žemaičiai skaldo Lietuvą. Tai - baubų varymas. Iš tiesų, kas ką pardavinėja? Vokiečiams kelis kartus, pradedant Mindaugu, baigiant Vytautu, žemaičius pardavė, žemaitis pats tam vokiečiui "bliuską atidaužo" ir vėl atgal namo pareina. Ir vėl su Lietuva sudaro sąjungą, nes žemaitukas visą laiką suprato, jog šluotoje, o ne šluotražyje yra jėga. Taigi siaubų prisikūrus vyksta kaltinimas nebūtais dalykais. Už tai, kad mes esame socialiai aktyvesni, už tai, kad mums skauda galvą, kad Lietuvoje nesąmonės dedasi.

Žemaičiai nėra didesni revoliucionieriai, žemaičiai yra mažiau atitrūkę nuo savo žemės, jie yra sėslesni ir didesni savo krašto patriotai. Man sako, ar tu nebijai, kad supyks ant tavęs aukštaičiai, dzūkai ir suvalkiečiai? Sakau, Jėzau, kad tik greičiau - tegu supyksta ir pradeda gilintis, domėtis ir didžiuotis savo kraštu, patirtimi, istorija.

Kodėl mūsų valstybėje taip bijoma žemaitiškos temos? Visur, pasirodo, yra pinigai. Pasirodo, Žemaitijoje surenkama nuo 55 iki 62 proc. viso Lietuvos Respublikos biudžeto. Trečdalyje teritorijos yra surenkama daugiau negu pusė pinigų Lietuvos biudžeto, o įvairiais būdais į Žemaitijos teritoriją tam tikru metu sugrįždavo tik apie 15 proc.

Nesakau, kad visi pinigai turi likti čia, bet gal ne 15, gal 25 proc. tegu lieka. Kita Lietuvos dalis imtų pavyzdį iš Žemaitijos ir pradėtų ūkininkauti normaliai. Kol kas didžioji dalis mažųjų savivaldybių nėra suinteresuotos dirbti gerai, nes, kad ir kiek mokesčių surinktum, vis tiek turi juos atiduoti į centrinę kasą. Jei normą viršijai, kitais metais ją padidins. Jeigu normos nesurinkai, tu gavai barti, bet išmesti iš darbo, iš mero pareigų, Vyriausybė tavęs negali, o jeigu tu nedirbi, tu ir neprisidirbsi - tavęs neapkaltins nei korupcija, nei kuo kitu - esi švarus. Vadinasi, tu nedarai klaidų, esi geras, o savivaldybei numirti niekas neduos - bus paimta ir perdalinta iš biudžeto, vadinkime, iš efektyviai dirbančių savivaldybių.

Žemaičių politinis judėjimas neišradinėja nieko naujo, jis siūlo atsiversti visiems politikos grandams Sąjūdžio priimtas deklaracijas, kur buvo konstatuota, kad Lietuva susideda iš 4 regionų: Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos. Už tai buvo nubalsuota ir paplota. Padėta į stalčių ir užmiršta. O tuo tarpu vyksta valstybės kastravimas.

Žemaitis yra "spakainas", bet, kaip sakoma, "nekušink meškos, pakol ana mėigt"

Įsivaizduokite, jeigu Vilnius susijungia su Kaunu, atsiranda milijoninis miestas. Vadinasi, bet kuriuose rinkimuose lems, kaip nubalsuos šis administracinis darinys, o visų kitų balsai į dangų nebeis. Todėl turi atsirasti bent vienas darinys, kuriam Vilniaus nereikia

"Kyla įtarimas, kad žemaičiai priešinami su Lietuva"

Žemaičių bruzdėjimus lydi neseniai pakartotinai išleista Chas L. Thourot Pichel knyga "Žemaitija. Nežinoma istorijoje". Tačiau šis veikalas, šįkart sulaukęs nemenko populiarumo, buvo savotiškai pasmerktas mokslo žmonių, tarp jų - ir iš tos pačios Žemaitijos kilusio istoriko Alfredo Bumblausko.

Kodėl dabar taip audringai reaguojama į šį leidinį, kurį vadinate falsifikatu, nors pasirodžius jam pirmąjį kartą, buvo tylu?

Tai sena istorija. Kai ši knyga pasirodė 1991 metais, laikėmės tylos pozicijos, galvojome, kad mažiau šnekėdami mažiau reklamos jai padarysime, tačiau dabar panašu, kad ir "rimtos" jėgos, net Lietuvos radijas ir televizija, spaudimui pasidavė. Todėl šnekėti reikia, juk jei tautos savimonės ugdymas bus paremtas tokiomis trenktomis knygomis, tai ir savimonė bus trenkta.

Jei žmonėms trūksta pasakų, jei negauna jie tikro maisto, skaito ir tai, kas yra brukama. Nė viena knyga nėra turėjusi tokio reklaminio užnugario. Nori nenori, tylėti nėra kaip. Uždrausti - irgi ne, nes uždraustas vaisius - juk įdomu, suveikia taip pat.

Tuo tarpu yra tikrų šaltinių. Galima atsiversti Z. Ivinskio, A. Šapokos, E. Gudavičiaus tekstus. Tiesa, jie rimti, skaityti gal ir per sunku, tačiau - ne klastotė.

Tiesa, nuo 60-ojo puslapio knygoje pateikta ir tikrų faktų. Mindaugas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkijos unija - to, kas plačiai žinoma ir neįmanoma sufalsifikuoti,

Ko iš tikrųjų nebuvo, kas knygoje parašyta?

Žemaitijos karalių dinastija, lobiai, žemaičių patrankos, Ringaudo kovos su Batijaus sūnumi - visa tai blefas, o sudaro kone kertinę ašį. Panašiomis manipuliacijomis žemaičiai priešinami su Lietuva, kyla įtarimas, kad knygos funkcija - būtent tokia.

Tuo tarpu žemaičiai turi garbingą istoriją. Reikia atsiminti, jog žemaičiai kilo iš kuršių. Štai neseniai vykusiame teismo posėdyje pusantros valandos kaip liudininkas aiškinau, kas yra Žemaitija, ar yra žemaičiai, kaip tautybė. Jei ir yra, tai tik dabar formuojasi. Demokratiškoje visuomenėje negali juk uždrausti pasirinkti. Kai per surašymą kai kurie piliečiai įsirašė grafoje tautybė "žemaitis" ir tai buvo anuliuota, aš buvau žemaičių pusėje. Tačiau tik nemojuokite tokiais veikalais, kaip Pichelio, nes gadinamas visas reikalas.

Turiu žinių, kad šis autorius yra sufalsifikavęs Maltos riterių ordino ir kitas istorijas, kad su kosminėmis energijomis ryšį palaikęs, sakyčiau, jis yra daugiau masoniškos tradicijos atstovas.

Žemaitija - egzotiškas kraštas - nuo 15 amžiaus traukė keistenybių ieškotojus, o anksčiau, iki krikšto, Europoje nelabai buvo žinoma.

Kyla klausimas, kodėl kai kurie Žemaitijos, kuri yra nelengvai išsprendžiama istorinė problema, komplikuotas reiškinys, puslapiai atveria vartus manipuliavimui?

Visi galvoja, jog istorikai, parašydami veikalą, gali pateikti kažkokį stebuklą. Ne, pati istorija juk nėra neįdomi - užuot lakstę paskui blefus, pasirūpinkime tuo, ką turime šalia - paveldu, griūvančiais dvarais, bažnyčiomis, net netoliese esančių piliakalnių žmonės juk nežino. Geriau atsigulti prie piliakalnio ir pažvelgti į debesis. Tokio tikro, paprasto patriotiškumo trūksta. Turime Medvėgalį, Tytuvėnus, Beržorą, Sedą - kas ten, ar žino žmonės? Mažeikiškiai ne kažką žino, kas yra Gargžduose, kitas Žemaitijos vietas. Aš pats neseniai Lietuvoje nuo Žemaičių plento į pietus gražių pašalių atradau. Yra ką veikti.

Žemaitijos karalių dinastija, lobiai, žemaičių patrankos, Ringaudo kovos - visa tai blefas. Panašiomis manipuliacijomis žemaičiai priešinami su Lietuva

E. Skarbaliaus mintis užrašė Audra VENCKUVIENĖ