Žmonės bėga iš Lietuvos

Naujausiais statistikos departamento duomenimis pernai iš Lietuvos emigravo 53 863 žmonės. Jau suskaičiuota, kiek kiekvienas miestas miestelis neteko gyventojų dėl emigracijos. Taip pat jau žinoma, kad jų vietas jau užima užsieniečiai. Žmonės masiškai išvažiuoja, tačiau premjerui Andriui Kubiliui ir toliau viskas gražu: esą ekonomika atsigauna, BVP auga, nedarbas mažėja. Jei gyvename taip gerai, kodėl žmonės bėga? Apie tai "Respublika" kalbėjosi su Laisvės kovotojų sąjungos pirmininko pavaduotoju socialinių mokslų daktaru Juozu Parnarausku.

- Per dešimtmetį emigracijos iš Lietuvos srautai padidėjo aštuonis kartus. Ar nebaugina jūsų tokia statistika?

- Emigracijos skaičiai man kelia didelį nerimą, o ypač dėl to, kad išvyksta jauni žmonės. Artėja laikas, kai nebeliks kam uždirbti pensijų. Emigracija - savotiška tautos tragedija.

Žinoma, Lietuvos istorijoje tai ne pirmas emigracijos bumas. Devyniolikto amžiaus pabaigoje, kai prasidėjo angliakasyba, lietuviai taip pat masiškai vyko į užsienį. Tačiau užsidirbę pinigų grįždavo čia, įsigydavo dvariukus. O dabar ar grįžta, ar grįš?

Ekonominiu požiūriu mūsų valstybė nėra tiek turtinga, kad galėtų konkuruoti darbo rinkoje. Net jei kils atlyginimai, svetur jie vis vien bus didesni. Vadinasi, tam, kad žmonės grįžtų, didesnių atlyginimų neužtenka. Reikia jausmo - pirmiausia meilės, pagarbos savo šaliai, o antra - noro ne tik iš jos imti, bet ir kažką duoti.

O tai, kad žmonės tikrai išvyksta, iliustruoja ne tik skaičiai, bet ir artimi pavyzdžiai. Štai mano žmona - nervų ligų profesorė (Santariškių klinikų gydytoja profesorė Regina Parnarauskienė - red. past.). Ir ji jau kalba, kad juntamas didelis medikų trūkumas. Jie masiškai išvyksta, nes svetur atlyginimas visai kitas. Ir blogiausia, kad nė nemano grįžti. Studentai irgi išvyksta: iš praeitos 25 studentų laidos liko 7... Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį išvyko apie pusė milijono - valstybė ties išnykimo slenksčiu...

- Mažesniems miesteliams, kaimams emigracijos rykštė turbūt dar skaudesnė. Ar ilgainiui jie netaps vaiduokliais?

- Taip, situacija baugina. Pats esu kilęs iš Žemaitijos, Pavyšnio kaimo. Jo jau nėra likę, net pavadinimo tokio nebėra. Dėl emigracijos nyksta ir didesni kaimai, miesteliai. Tiesa, žmonių centralizacija didesniuose miestuose jau apstojo, nes ir ten darbo mažiau. Dabar nedarbas žmones iš mažesnių vietovių stumia ne į didmiesčius, o į užsienį.

- Tačiau štai valdžia sako, kad emigracijos srautai nėra tokie baisūs. Kas meluoja - skaičiai ar politikai?

- Emigracija visiškai nebūtų pavojinga, jei tik ne jos pasekmės. Jei žmogus svetur praturtėjo, pasisėmė patirties ir grįžo - tik džiaugtis reikia. Tačiau jei ten gavo viską ir negrįžta - kokia tada mums iš to nauda?

Deja, valdžioje nebelikę tautos elito. Jis išžudytas dar Sibire ar partizanų kovose. O koks mūsų valdančiųjų intelektas? Kiek šokėjų, dainininkų... Dar kita dalis - priklausę komunistų partijai. Manote, neliko sovietinio mąstymo?

Valstybės valdymas - tai mokslas ir menas, kurį reikia išmanyti. Dabar einantieji į politiką, deja, nė nekelia sau klausimo: ar aš moku, ar žinau, ar sugebu... Nėra jokios atsakomybės. Tačiau ir burnoti daug negalime, nes ne jie kalti, kad yra valdžioje. Kalti mes, kad tokius renkame.

- Ar kam nors valdžioje vis dėlto rūpi ta emigracija?

- Kažkodėl nesigirdi, kad būtų rengiami projektai, strategijos, kaip stabdyti emigraciją, kaip skatinti jaunimą neišvykti. Bent jau aš nemačiau, neskaičiau, negirdėjau... Keista tik tai, kad, žmonių sumažėjus puse milijono, valdančiųjų nemažėja. Seime tikrai nereikia 141 žmogaus. Kartą tai pasakiau vienam Seimo nariui, o jis man atsakė: "Jei bus mažai parlamentarų, partijos bus lengvai paperkamos". Ar pasiteisinimas, kad mes neturėsime pinigų nupirkti 141 žmogaus gaujos? Baisu, kai toks mąstymas apie savo profesiją. O koks tada mąstymas eilinio šokėjėlio?

- Žmonės emigruoja dėl nedarbo. Tačiau dabar tenka ir iš darbdavių išgirsti, kad darbininkų kaip tik trūksta. Neva niekas neina dirbti. Ir iš tiesų: dažnai darbo ieškantis pirmiausia domisi tik tuo, kiek mokės. Taip, atlyginimai čia tikrai ne tokie kaip Vakarų šalyse. Bet išgyventi galima. Kartais man atrodo, kad daugelio verkšlenimai nepagrįsti. Skųstis įprasta, bet kai pasižiūri į besiskundžiančiojo pajamas, o dar ir santaupas, pamatai, kad jos visai malonios. Suprantate, verkšlenimas, kaip ir kosėjimas, yra tam tikra yda, įprotis. Pasigendu, kad žmonės nežiūri ir nesigilina, kiek jie yra padarę. Rūpi tik tiek, kiek mokama.

- O tie, kurie gyvena už minimalų atlygį? Ar ir jiems įmanoma išgyventi?

- Tai daliai žmonių tikrai sunku. Kaimuose, miesteliuose vargo Lietuva: senos močiutės darželyje pasikapsto, jų vaikai, išvykę ar į didmiestį, ar į užsienį, nepadeda. Man baisu, koks gresia likimas. Sunkiai besiverčiančius vilios užsieniečiai, besikėsinantys supirkti jų žemes.

Jau kelis kartus Seime svarstytos įstatymų pataisos dėl leidimo užsieniečiams pirkti lietuvių žemes. Kol kas balsų daugumos nebuvo. Bet ar galime būti ramūs? Maskva buvo Lietuvą užkariavusi ginklu, o dabar būsime nupirkti. Jei žemė priklausys danui, lietuvis liks tik jo darbininkas. O kokia tauta be žemės?

- Didėja ne tik emigracijos, bet imigracijos srautai...

- Tai dar blogiau. Ypač mažoms tautoms. Situacija kita, pavyzdžiui, Amerikoje. Imigrantas ten ištirpsta vietinių daugumoje. O kaip būtų Lietuvoje? Baisu, kad liksime mažuma, liksime vešėti savo ratelyje.

Žinoma, verslui patogi imigracija. Jie nori pigaus darbininko. Jiems svarbu ne patrio­tinis jausmas, o pinigas. Tačiau reikia nepamiršti, kad padirbėjęs imigrantas neišvyks: kursis šeimos, ir jau nebe lietuvių. O kaip gali valstybė gyvuoti be tautos? Kaip gali būti Lietuva be lietuvių? Galimas tik hibridas... Jau dabar kas darosi: 5-7 metų vaikučiai darželyje dainuoja daineles angliškai. Mes plojame, džiaugiamės - nesvarbu, kad tie vaikai lietuviškų dainų nemoka.

- Gal mokyklose jau ugdomas ne Lietuvos, o Europos Sąjungos pilietis?

- Ar ugdomas tautiškumas mokyklose, priklauso nuo kiekvieno pedagogo. Yra nemažai likusių tokių, kurių mąstymas nepasikeitė po sovietmečio.

Be to, ir ES nėra močiutė, kuri viską duoda kaip anūkams. Nereikia manyti, kad dabar visiems bus rojus. ES idėja - išaugti į imperiją su bendra ekonomika, bendra politika, bendra gynyba. Toje imperijoje, kuri dabar kuriama, mažos valstybės balso neturės. Jei dabar nori ką nors gauti - prašai, rašai. O ar kada mes esame padavę ES į teismą, kad nepatenkino mūsų norų? Situacija paprasta: nori - duoda, nori - ne. Mažų valstybių padėtis ten sudėtinga, nes jos be tono.

Kaip istorikas galiu pasakyti: nebuvo ir negali būti tokios santvarkos, kuri amžiais gyvuotų. Žlugo Romos imperija, žlugo Frankų imperija, Rusijos, galiausiai Sovietų Sąjunga... ES - taip pat laikinas dalykas. Aš tikiu, kad Lietuvą vėl užplūs tautinio atgimimo banga. Tai, kad tautiškumas sugrįžta, rodo ir istorija: pavyzdžiui, 1920 metai, praėjus 351 metams po Liublino unijos. Tačiau tam atgimimui pribręsti tautoje trūksta lyderio. O visi perversmai istorijoje vyko tik jų dėka.