Žolinė - viena gražiausių katalikų tradicijų.

Rytoj, rugpjūčio 15 d., švęsime Švč. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo atlaidus - Žolinę. Jau 8 - 9 val. daugelyje bažnyčių prasidės šventinės Mišios, prieš kurias bus šventinami žolynai.
Pasak Kristaus Karaliaus parapijos vikaro kunigo Antano Pryšmanto, Rytų ir Vakarų bažnyčiose Švč. Mergelės Marijos pagerbimo šventė minima jau nuo VI a. "Lietuvoje ši šventė valstybine pripažinta neseniai, - sakė kunigas, - nes sovietų laikais tai buvo tik religinė katalikų tradicija. Dabar Žolinės dieną žmonės poilsiauja".

Ne tik gėlių šventinimo tradicija

Žoline ši šventė praminta todėl, kad nuo senovės laikų bažnyčioje buvo šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Mūsų protėviai sakydavo, jei tą dieną neturėsi gėlių, tai šventinant žoles velnias įduos savo uodegą.
Žolinė yra tuo vasaros laiku, kai visa gamta žydi, vešliai bręsta, ir atrodo, jog bažnyčioje susirenkame pagerbti žoles, medžius ir kitus augalus. "Tačiau šios šventės jokiu būdu negalima lyginti su pagoniškosiomis apeigomis. Ši tradicija kilo iš krikščioniškojo tikėjimo ir turi daug svarbesnę reikšmę - pagerbdami Švč. Mergelę Mariją mes dėkojame Dievui už sukurtą pasaulį, už tai, ką dabar turime," - teigė A. Pryšmantas.
Paprotys kilęs iš Marijos laidotuvių legendos. Kadangi Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas šventosios kūnas. Lietuvių liaudis savo mirusiųjų draugų bei giminaičių karstus puošdavo gėlėmis, todėl Švč. Mergelės Marijos laidotuvės su gėlėmis jiems buvo labai gerai suprantamos ir priimtinos.

Augalai įgyja stebuklingų savybių

Žinoma, senosios Lietuvos kaimo liaudis nežiojo, kur gyveno ir mirė Švč. Mergelė Marija. Tačiau iš savo darželių, sodų jie prisirinkdavo gėlių, rugių, miežių, avižų varpų, žirnių, nusinešdavo juos į bažnyčią. Čia kunigas, šventinėms pamaldoms pasibaigus, jas palaimindavo, apšlakstydavo švęstu vandeniu. Ši tradicija išsaugota ir iki mūsų laikų - Žolinės rytas prasideda šventinėmis mišiomis, šventinami žmonių atnešti augalai.
Senovės lietuviai tikėjo, kad tos žolės, tarytum išimtos iš Dievo motinos karsto, įgydavo stebuklingų savybių. Šventintas varpas pavasarį sutrindavo ir suberdavo į sėjamus javus, kad apsaugotų pasėlius ir užaugtų geras derlius.
Tikima, jog per Žolinę pašventintų gėlių negalima išmesti, nes namus aplankys nelaimė. Todėl jei dėl kurios priežasties blogai išdžiovintos gėlės supelydavo, jas sudegindavo ir išbarstydavo laukuose, sode, darželiuose, kad nesiveistų kirminai ir kiti vabalai.
Sunkiai susirgę ligoniai gydydavosi tą dieną pašventintomis vaistažolėmis.

Tikinčiųjų ir dabar daug

Kunigas A. Pryšmantas džiaugėsi, jog Žolinė gavo valstybinės šventės statusą, nes, anot vikaro, tai be galo svarbi bei graži katalikiškoji tradicija. "Džiugu, kad lietuviai lankosi bažnyčioje ne tik šventinėmis dienomis. Aišku, per Žolinę tikinčiųjų susirinks žymiai daugiau, tarp jų - ir jaunieji piliečiai. Be to, dalyvauti šventėje gali ne tik katalikiškojo, bet ir kitų tikėjimų žmonės," - sakė pašnekovas.