Žvejai ant marių ledo liko it slieką kandę

Reportažas

Praėjusį šeštadienį nuo penktos valandos ryto pažliugusiu marių ledu ties Preila kelis kilometrus tvyrant tirštam rūkui pėdinę žvejai juokavo: "Meilė žūklei yra akla". Apie vidurdienį jie laimės ieškoti pabandė ties Juodkrante. Bet stinta nekibo.

Nekibo jokia žuvis - tai, kad marių  
"valgiaraštis" visiškai išsisėmęs, liudijo ant ledo isteriškai spurdantys "mizeriški" ešeriūkščiai. Bet kantrūs vyrai, apgaubti rūkelio ir užkietėjusio žvejo charizmos, liko budėti ant ledo -

 sakytum, nuo to, ar pavyks pagauti stambesnį žuvelioką, priklausė jų likimas.

"Dievo paklauskit!"

Atsakymo, kodėl nesiseka, nuo Panevėžio atvažiavęs Rimas ir dzūkas Simas, pagavęs vos tris stintas, siuntė pas Dievą. "Ruošėmės dvi paras: pažiūrėjom visas televizijas, vienas radijas paskelbė, kad baisiai kimba čia, Preiloje, ir ką - nusprendėm važiuoti, vis tiek čia jau paskutinis ledas, daugiau nebeatvarysim. Pasiėmėm daug arielkos, nes galvojom, jeigu nekibs, neduok Dieve, tai reiks gert. Taip ir atsitiko - stinta neina, - juokėsi Rimas, pažadėjęs ant ledo tupėti iki sekmadienio vakaro, ir dar pasidžiaugė, kad jį nufilmavome - esą tai išgelbės jo santuoką.

"Beviltiški tie žvejai, kol jauni - rizikuoja gyvybe. Kartą plonas ledas pradėjo braškėti, ir teko šliaužte šliaužti, o laimikis ir tada nebuvo geras. Dabar nors žuvienę bus iš ko virti. Antai Minijoje šiemet ištraukiau per dvylika kilogramų žuvies, o dabar vargu ar sugraibysiu 200 gramų", - įspūdžiais dalijosi Jurijus iš Ukmergės, atvažiavęs į Juodkrantę su šeimyna.

Didžiausia gyvenimo žuvis

Vladas Deksnys, ūkininkas nuo Panevėžio, nors dar nieko apčiuopiamo iš po ledo nebuvo ištraukęs, atrodė visiškai ramus: "Na, pagaliau iš namų išsiroviau, nuo gyvulių pabėgau! Tarybiniais laikais mus autobusas veždavo, labiau rūpėjo išgerti, negu tas tinklas. O laisvu nuo gėrimo laiku pagaudavai ir šimtą, ir pusantro kilogramo stintų, ir vieną."

Anot Vlado, trauka žvejybai į kraują įauga, pasidarai kaip ligonis. Jis prisiminė, nuotykį, kai su žmona žvejojo Juodkrantėje. Vyras pajuto, kad už nugaros stovėjusi žmona kažko įtartinai nutilo - žiūri, ji įkišus ranką į eketę iki alkūnės: "Buvo užkibusi milžinė vėgėlė, bet valas nutrūko. Žmona būtų jau savo gyvenimo žuvį pagavusi, bet ji užsuko uodegą ir - atgal. Aišku, jos nepamatavom, bet jeigu pro eketę netilpo, tai jau buvo gera žuvis!"

"Kai sėdi įmerkęs šešetą meškerių ir lauki, kol visos su užkibusia žuvimi pradės šokinėti, - išsivalo mintys, aš jas persigrupuoju, mąstau, ką ūkyje pagerinsiu. Jau kaip pradeda kibt žuvis, tai susijaudini, rankas kilnoji - azartas pagauna. O kimba labiausiai, kai nebūna labai šalta, kažkiek žemiau nulio, bet ne drėgna, kaip dabar. Priklauso ir nuo žuvies pūslės: oras keičiasi, joms pūslės skauda, ir nenori kibt. Kartais ir per didelį speigą gerai kimba; ir sėdim, ir šąlam, ir kenčiam - net nemoku pasakyt, kokį aš malonumą jaučiu, tad ir laužiuosi iš namų", - sakė Vladas, ketinantis iki pirmadienio dar po upes pasižvalgyt, kad "dūšią atgautų".

Kaip stebuklo laukimas

"Buvau trijose vietose. Preiloje - nieko! Tuščias krepšys. Bent jau vėjas pūstų nuo jūros", - guodėsi Linas Brazdeikis iš Kretingos. Jeigu jau sekasi, sakė, per vieną valandą gali prisigaudyti žuvies, kiek kitąkart per visą dieną. Žvejyba - kaip stebuklo laukimas. Šiemet Linas ant ledo - pirmą kartą.

"Kodėl parduotuvėje neperku žuvies? Malonumas yra pats procesas; ką pats pagauni - kitoks ir skonis. Atsipalaiduoji. Reikėtų pačiai pabandyt", - sakė Linas, kuriam Juodkrantėje teko pagauti krūvas karšių ir ešerių. O šiuosyk tikėjosi stintų. Ledo storumą išmatavo, įkišęs į eketę ranką: "Apie 15 centimetrų bus. Normaliai. Jeigu būtų plonesnis nei per gerą sprindį, nerizikuočiau", - sakė Linas, pridūręs, kad jeigu žvejybai rimtai ruošiesi, tai - ne pigus malonumas. Bet jis esą viską atperka ir valią užgrūdina. Lino bičiulis pasiūlė man pasiimti gyvų raudžių, kurios kibire su vandeniu, pagautos Kretingoj, atkeliavo drauge su šeimininku į Juodkrantę: "Tegu ir jos paklajoja, kaip mes, vandenų piligrimai".

Žvejoja ir vietiniai

Juodkrantės žvejams mėgėjams marios irgi dar ligi gyvo kaulo neįgrisusios.

"Kaip tu čia gyvendamas neisi žvejot - sarmata. Atvažiuoja visi iš Vilniaus, Šiaulių, o vietiniam lipt ant ledo su sūnumis ir žmonomis - įprasta", - sakė vietos gyventojas Tomas Stonys.

"Kad dabar tos stintos - nesuprasi, kaip pamišusios. Anksčiau ateidavai, žinodavai, kada kibs, į laikrodį pažiūri - ir gaudai. Praėjusiais metais išvis nebuvo ledo, atėjau po dvejų metų pertraukos. Bet čia jau antras ledas, ant pirmo mes geriau pagavom - bent jau po dvidešimt penkias. Vakar vakare pagavom gal penkias, tai šįryt atėjom pusryčius pavalgę, gal pusę dešimt. Aš užjaučiu tuos, kurie iš toli atvažiavo, tiek pinigų keltui ir viskam išleido. Tai jie ir sėdi - norom nenorom. Kibo paprastą dieną, o savaitgaliais, kaip tyčia, - tuščia, - sakė Tomas. - Kas nutiko? Tą molą prailgino į jūrą, ir žuvis neužeina, Mukranas irgi trukdo. Mūsų tėvai tai tonomis stintą gaudė."

Ivona ŽIEMYTĖ