20 amžiaus pradžioje Lietuvoje negyvos medienos miškuose buvo nedaug, nes malkos buvo ypatingai reikalingos ir naudojamos kaip geriausias kuro šaltinis. Kiekviena šaka buvo surenkama, kiekvienas sausuolis pašalinamas ir viskas naudojama kurui, apšildant namus. Tačiau viskas pradėjo keistis, kai prasidėjo miestų plėtra. Visgi požiūris, kad miške neturi būti nei sausos šakelės ar nudžiūvusio medžio, išliko iki šių dienų.
Keiskime šį požiūrį, nes nudžiūvę medžiai, išvartos, šakos – tai neatsiejama miško ekosistemos dalis. Pirmiausia, tokia mediena yra kaip maisto šaltinis. Mediena tiesiogiai gali maitintis vabzdžiai, grybai. Būna labai išrankių, retų – įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, saugomų, specializuotų organizmų, kurie tokia mediena maitinasi. Didžiausia grėsmė tokiems organizmams išnykti yra negyvos medienos ir senų medžių trūkumas miškuose. Kitas negyvos medienos panaudojimo gamtoje būdas – slėptuvė, namai.
Sausuolių ar stuobrių uoksuose ir drevėse apsigyvena geniniai paukščiai, šikšnosparniai ir kt.. Po medžių išvartomis gali apsigyventi įvairūs žinduoliai. Tai tampa kažkieno gyvenamoji vieta. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad pūdama mediena grąžina maisto medžiagas atgal į dirvožemį, kur jas panaudoja kiti medžiai.
Miške gyvena daugiau nei 30 rūšių vabzdžių iš Lietuvos Raudonosios knygos (RK), kuriems ypatingai reikia negyvos medienos ar senų medžių. Apie 103 RK grybų rūšių aptinkami senuose miškuose, dalis priklauso ir nuo senųjų, stambiųjų medžių negyvos medienos. Taip pat apie 80 proc. saugomų kerpių rūšių reikalinga negyvoji mediena.
Tad vaikštinėdami miško takeliais ir matydami paliktus išgriuvusius medžius, sausuolius ar stuobrius, pagalvokime ir prisiminkime, kam to reikia, nes tai nėra miško nepriežiūra, tai - geresnė dabartis ir ateitis miško ekosistemai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą