Apgauti senolį - ne nuodėmė

Sakoma, kad valdžia - tautos veidrodis. Juk prieš keletą metų valdantieji žaibiškai rado mechanizmą, kaip sumažinti pensijas, o schemos, kaip nurėžtą dalį sugrąžinti, didieji šalies protai nesugalvoja.

Lygiai taip pat elgiasi paprasti piliečiai - paimti iš pensininko sugeba greitai, o atiduoti kažkas trukdo nuolat.

Tai įrodo 83 metų Stefanijos Rupšlaukytės istorija. Moteris guvi ir šviesaus proto, tačiau atrodo, kad ją kai kas laiko bejėge ir beteise.

Praėjusių metų spalio 31-ąją ji su klaipėdiete Jūrate Karneliene sutarė, kad metus iš jos nuomosis kambarį Bangų gatvėje esančiame bendrabutyje. Senjorė iš savo santaupų sumokėjo už visą nuomos laikotarpį - 2 400 litų. Tačiau praėjus pusmečiui nedideles pajamas gaunanti pensininkė įsitikino, jog šis būstas jai per brangus ir, pasitarusi su šeimininke, nutarė išsikraustyti.

Buto savininkė su tuo sutiko ir pažadėjo atiduoti pusę anksčiau sumokėtos sumos. Tačiau tik pažadėjo. Gegužę Stefanija dėl to pasiguodė "Vakarų ekspreso" redakcijai ir tąsyk užteko vieno skambučio buto savininkei, kuri dar kartą pažadėjo, jog pensininkės pinigų nesigviešia ir yra pasirengusi atsiskaityti. Tiesa, ir tada pinigų neatidavė, tačiau susitiko su buvusia nuomininke, pabarė, jog ieško pagalbos spaudoje ir įteikė jai savo parašu patvirtintą raštelį, kad pinigus - beveik 900 litų - grąžins iki birželio pabaigos.

Deja, šis popiergalis buvo viskas - lapkričio pradžioje Stefanija pinigų dar nebuvo atgavusi.

"Arba nieko konkretaus nepasako, arba iš viso neatsiliepia į skambučius. Nedorai elgiasi, jai turėtų būti gėda. Girdėjau, kad pati tai namą statosi", - guodėsi 83 metų moteris.

Iš bendrabučio pensininkė gyventi persikėlė į garažą, kurį išsinuomojo už 50 litų, tačiau atvėsus orams teko ieškotis šiltesnės pastogės - dabar ji glaudžiasi Klaipėdos pašonėje esančiame namelyje. Sako, kad sąlygomis yra patenkinta.

"Na, viskas užsitęsė, bet niekas jos apgauti nesiruošia. Išnuomojau tą kambarį kitiems, bet nuomininkai nemoka. Sunki ir mano finansinė padėtis, ketverius metus be darbo sėdėjau ir kaime gyvenau.

Triukšmas nieko nepakeis - dėl to pinigų neatsiras. O kai atsiras, iš karto atsiskaitysiu", - sakė J. Karnelienė.

Ką gi, duotas dar vienas pažadas.

"Aš jau pratusi prie jų. Gal pinigų ir neatgausiu, nepražūsiu be jų, bet ir niekas nepraturtės, sąžinės nenusipirks", - sakė žurnalistų tarpininkavimo pagalbos prašiusi S. Rupšlaukytė.