Daugybė žmonių, apsirengę tautiniais lininiais drabužiais, pasipuošę ąžuolo vainikais ir žalvario bei gintaro papuošalais, susirinko Žemaičių Karaliaus Ringaudo dvaro menėje, kurioje dvaro šeimininkas ir Šatrijos žynys Adolfas Gedvilas pašventino židinyje nuolat degančią Amžinąją ugnį, uždegė ja žibintą ir perdavė savo žmonai Magdutei Gedvilienei nešti į Šatrijos kalną.
Nuvykę prie kalno, renginio dalyviai sustojo į iškilmingą procesiją ir, lipdami į kalną, giedojo senąsias lietuvių liaudies giesmes. Procesiją į priekį vedė ragų gausmas ir iš Kurtuvėnų atvykęs žynys Darius Ramančionis.
Vidury kalno vyko apsivalymas – kiekvienas šventės dalyvis galėjo toliau dalyvauti apeigose ir lipti į kalną tik nusiprausęs vandeniu, pilamu iš ąsočio. Kalno viršūnėje vyko pagrindinė šventės ceremonija – Amžinosios ugnies įžiebimas. Žynys pašventino ugnį su druska ir pakvietė tą patį padaryti ir kitus žynius bei vaidilas. Prisimindami visas stichijas – vandenį, vėją, žemę ir ugnį – į visas 4 pasaulio šalis jie šventino Amžinąją ugnį.
Nesiliaujant skambėti giesmėms, visi šventės dalyviai buvo pakviesti įmesti į ugnį po ąžuolo gabaliuką, atsilaužti šventintos duonos ir taip kartu prisidėti prie šventų apeigų. Palinkėję vieni kitiems darnos ir stiprybės, apeigų dalyviai nusiskaistino Šventąja ugnimi ir, įžiebę savo žibintus, galėjo parsivežti ją į savo namus. Norintieji savo gyvenimą sieti su baltų tikėjimu gavo palaiminimą eiti šiuo protėvių keliu.
„Tai jau net ne gyvenimo būdas, tai mano pasaulėžiūra ir pasaulėjauta“, – taip apie senąją baltų kultūrą kalbėjo į šią šventę jau ne pirmąsyk atvykęs panevėžietis Eivydas Petrulis. Pasak jo, prigimtinę kultūrą puoselėjantys žmonės bendrauja ir švenčia baltų šventes kartu ne tik su bendraminčiais iš visos Lietuvos, bet ir iš Latvijos.
„Man labai svarbu, kad būtų tąsa to, ką šie žmonės šiame krašte atkūrė, kad tai nebūtų pamiršta“, – paklausta, kodėl į šią šventę jau daug metų kasmet atvyksta, atsakė apeigų dalyvė Ąžuolė Bajor.
Pagal istorinius šaltinius, ant Šatrijos kalno Šventoji ugnis degė apie tūkstantį metų. Tačiau 1417 m., praėjus 4 metams po Žemaitijos krikšto, ji buvo užgesinta.
Šventoji ugnis pagal visas baltų tradicijas ant Šatrijos kalno buvo vėl įžiebta tik 1994 m. liepos 17 d. ir pargabenta į Ryškėnus, kur Žemaičių Karaliaus Ringaudo dvaro židinyje dega iki šiol – jis tapo šventu deivės Gabijos alku. Nuo tada kasmet vidurvasarį – liepos trečiąjį šeštadienį – vyksta šios iškilmingos apeigos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą