Tačiau Aplinkos ministerija tikina, kad praktika pliažus dirbtinai papildyti smėliu plačiai taikoma ir išsivysčiusiose Europos Sąjungos šalyse, ir JAV. Sutinkama, kad tai yra brangus malonumas, tad jo esą nusipelno tik Palangos centrinių paplūdimių ruožas.
Kad tai geriausias, šiuolaikiškiausias ir ekologiškiausiais būdas saugoti krantus tvirtina ir Lietuvos mokslininkai.
Krantotvarka nemirė
Redakcijai laišką atsiuntęs klaipėdietis Vincentas Sakas teigia, kad Lietuvoje mažai kas girdėjo, jog profesorius Vytautas Gudelis buvo įkūręs krantotyros laboratoriją, kuri, deja, buvo sunaikinta ir daugiau niekas apie krantotyrą mūsų šalyje nežino ir neišmano. Anot jo, kai 2007 m. mirė profesorius V. Gudelis, mirė ir krantotyros mokslas.
"Kokį išsilavinimą turi dabartiniai mokslininkai? Krantotyros mokslininkų tikrai nėra. Yra tik geografų, bet tai ne tas pats. Tai tas pats, kas artoją sodinti valdyti lėktuvo", - mano V. Sakas.
Visgi Klaipėdos universitete (KU) yra mokslininkų grupė, specialiai užsiimanti ir krantotyros, ir krantotvarkos klausimais. Uostamiesčio mokslininkai yra atlikę nemažai poveikio aplinkai vertinimų, parengę paplūdimių papildymo smėliu projektų.
"Iš principo visas mokslinis šios srities potencialas ir ekspertinės žinios dabar yra koncentruotos uostamiestyje", - sako KU mokslininkas dr. Nerijus Blažauskas.
"Tai, kad mokslas mirė - visiškas absurdas. Didelis profesoriaus Gudelio nuopelnas, kad jis suformavo krantotyros mokyklą. Ji gyvuoja ir dabar. Lietuvos krantotyra buvo viena iš stipriausių Baltijos šalyse. Estijoje išėjusi senoji karta nepaliko palikimo. O Lietuvoje Gamtos tyrimų centras Vilniuje turi krantotyros ir krantotvarkos sektorių. Jo mokslininkai per metus užsienio spaudoje publikuoja mažiausiai po 10 publikacijų", - sakė gamtos mokslų daktaras, minėto krantotyros ir kraštotvarkos sektoriaus vadovas, profesoriaus V. Gudelio mokinys Gintautas Žilinskas.
Jo manymu, Lietuvos žmonės tiesiog neturi informacijos apie krantotyros mokslą, nes iš mūsų šalies mokslininkų reikalaujama rašyti aukšto lygio straipsnius būtent užsienio spaudoje. Užsienio recenzentai dažnai rašo, kad viskas gerai, duomenys geri, bet tai - lokalinis straipsnis pasaulio mastu, todėl nespausdinamas.
"Gali rašyti kiek nori straipsnių Lietuvos moksliniuose žurnaluose, įdėsi labai daug darbo, tyrimai trunka 5-6 metus, bet negausi jokio pliuso. Pernai išleidau monografiją, kurioje sudėti 10 metų trukę tyrimai, bet ji neužskaitoma vertinant mano darbą. Per atestaciją negauni jokio pliuso. Jeigu per 5 metus neparašai 4 straipsnių užsienio spaudoje - blogai. Jeigu jis išspausdintas Lietuvoje, užsienio spaudoje negali kartotis. Tiesiog mokslas Lietuvoje yra subiurokratėjęs, veikia pliusiukų, minusiukų vertinimo sistema. Mūsų šalyje manoma, kad užsienio ekspertai geresni, todėl samdomi jie, nors dirbame mes - užsieniečiai pirmiausia kreipiasi į mus, mes dirbame už kapeikas, o jie pasiima visą užmokestį. Reikėtų iš karto samdyti tą, kuris pažįsta vietovę", - pasakojo gamtos mokslų daktaras.
Smėlis - "biznis"?
Smėlio pylimą į paplūdimius V. Sakas vadina verslu.
"Aš visą laiką ir vaikštau, ir važinėju pajūriu bei matau visus pokyčius. Pažiūrėkite, kas vyksta, kai pilamas smėlis. Jis iš Palangos nešamas Latvijos pusėn. Nuvažiuokite į Vokietiją, Angliją, Škotiją, Airiją, eikite pakrantėmis ir pamatysite, kaip puikiai viskas yra sutvarkyta statant molus. Visame pasaulyje krantai tvarkomi su bangolaužiais. Lietuvoje taip nedaroma todėl, kad reikia "biznį" daryti, o ne stabdyti išnešamą smėlį. Ataskaitose parašoma, kad nuvežta, tarkime, tūkstantis tonų smėlio. Ir kaip jūs patikrinsite, kad tiek ir buvo išpilta, jeigu jo nelieka po pirmos audros? Galima rašyti kiek nori, o atvežti tik toną. Pinigų iš valstybės pasiimi tiek, kiek užrašei", - įsitikinęs V. Sakas.
Uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus miesto Tarybos posėdžio metu buvo atvirai prisipažinęs, kad direkcija yra verčiama žaisti, t. y. pilti smėlį paplūdimiams papildyti. Jo manymu, tai nepakankamos priemonės, todėl Lietuvoje krantų sutvirtinimo problema nėra sprendžiama iš esmės.
Uosto direkcijos infrastruktūros direktorius Vidmantas Paukštė sako, kad Uosto direkcija pylė smėlį į Pirmosios Melnragės paplūdimį, pila ir pils. Tokią užduotį jai įrašo aplinkosaugininkai, kai prašoma gilinimo ir valymo darbų leidimų. Tai numatyta ir šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose. Direkcija privalo pilti smėlį 7-9 metrų gylyje, maždaug už 3 km į šiaurę nuo šiaurinio molo. Taip daroma jau daugiau kaip 10 metų.
Direkcija rastų kur tą smėlį, statybinę medžiagą, panaudoti, nes iš sausumos vežti smėlį yra brangu ir neracionalu. V. Paukštės manymu, jį panaudoti formuojant naujas teritorijas būtų racionalus sprendimas.
"Iškasamo smėlio kiekis apskaičiuojamas pagal batimetrinius matavimus. Gylis matuojamas prieš ir po darbų. Tada specialia programa apskaičiuojamas smėlio kiekis. Kiek kubinių metrų iškasama, už tiek ir apmokama rangovui. Duomenys kaupiami ir niekur nedingsta. Juos visada galima patikrinti. Neįmanoma kažką "prirašyti". Manau, žmonės kurie kalba apie "biznį", neturi nė mažiausio supratimo, kaip tie darbai daromi", - sakė jis.
Vienintelė natūrali priemonė?
"Pasaulis yra margas. Vieni daro bangolaužius, kiti cementuoja, treti padangas išmėto ant pakrantės. Esu matęs visokių variantų. Mes Lietuvoje tvarkomės geriausiu pasaulyje žinomu būdu. Kiek įmanoma bandome imituoti natūralius procesus - į neigiamus gamtinius padarinius reaguoti pusiau gamtiškomis priemonėmis. Žinome, kad paplūdimiai gyvuoja tik tada, kai priekrantėje, po vandeniu, kur mes nematome, yra užtektinai smėlio, kuris bangavimo ar audrų metu yra arba užnešamas į paplūdimį, arba yra nuo jo nuplaunamas. Jeigu priekrantėje smėlio lieka užtektinai, procesas yra natūraliai suvaldomas pačios gamtos - vienu metu užpilamas, kitu nuplaunamas. Jeigu matome, kad kuo toliau, tuo didesnis darosi smėlio deficitas, kaip yra Palangoje, ir jis natūraliai nebeatstatomas, tada rekomenduojame smėlį ne tik pilti į paplūdimį, kur visi mato, kad jo atsirado daugiau, bet "pamaitinti" ir povandeninę dalį. Žmonės to nemato ir mano, kad taip veltui išmetami pinigai, nes smėlio nėra. Iš tikrųjų jis lieka sistemoje kaip natūralus šaltinis, kuris vėliau yra iškeliamas iš vandens ir metamas ant paplūdimio. Vienintelė priemonė išsaugoti dabartinius sausus paplūdimius - pilti smėlį po vandeniu. Paplūdimys taip ir formuojasi - iš povandeninės dalies smėlis patenka ant sausosios dalies ir atvirkščiai", - aiškino N. Blažauskas.
Jo teigimu, smėlio pylimas tik į paplūdimius, kurį pastebėti galime visi, tėra trumpalaikė priemonė. Audros metu visi pastebime, kad jis nuplautas. Bet jeigu smėlis pilamas ir į sausumą, ir į povandeninę dalį, tada taikomos tinkamos priemonės.
"Bandome sureguliuoti balansą. Kur trūksta smėlio, dirbtiniu būdu jo pripilame. Mes už paplūdimių "maitinimą", bet tik ten, kur tai ekonomiškai apsimoka, nes kiekvienas išpylimas kainuoja pinigus. Kol kas mūsų valstybė, kad ir sukandusi dantis, daro tai, kad rekreacijos ir atostogų "biznis" nebūtų "užrauktas", - sako mokslininkas.
"Smėlio pylimas šiuo metu pasaulyje yra šiuolaikiškiausias, ekologiškiausias metodas. Anksčiau vyravo vadinamoji gelžbetoninė strategija. Tačiau užvarius pakrantę gelžbetoniu nutraukiamas ir gyvių judėjimas. Kita vertus, pasaulyje nemažai pavyzdžių rodo, kad šalia gelžbetoninės konstrukcijos visiškai nelieka kopų smėlio, paplūdimių. Kuo daugiau šalis paplūdimiams atstatyti naudoja papildymo smėliu metodą, tuo ji progresyvesnė, nes jis nekenkia kitiems dalykams. Niekas nesiūlo pilti smėlio prie Olando Kepurės, kur krantas yra abrazinis. Jis tuo ir gražus, kad yra plaunamas. Pila kol kas tik Palangoje. 2004 metais paplūdimys ten buvo 8-12 metrų, žmonės negalėjo įsikurti tarp tilto ir Birutės kalno, o dabar yra 40-60 metrų", - sakė G. Žilinskas.
Pasak jo, užsienyje prieš 20-30 metų vyravo nuomonė, kad smėlio pylimas į krantą yra pinigų išmetimas į jūrą.
"Vieną iš geriausių smėlio pylimo rezultatų buvo pasiekusi Amerika Majamyje. Paplūdimiai ten buvo taip plaunami, kad reikėjo nuardyti net pirmą eilę viešbučių. Amerikiečiai pirmieji plačiu mastu pritaikė tokį paplūdimių "pamaitinimo" smėliu metodą. Po pirmų metų jiems dingo tik 3 procentai išpilto smėlio. Paprastai vidutiniškai dingsta 15-30 procentų. Mes kasmet darome monitoringą ir matome, kad po pirmų metų dingo tik 1 procentas smėlio. Taigi, pasiekėme neužfiksuotą pasaulio rekordą", - kalbėjo G. Žilinskas.
Jis pridūrė, kad pernai šiaurinėje Palangos tilto dalyje buvo prarasta tik 13 proc. išpilto smėlio, o pietinėje - 11 proc. Tai esą labai geri rezultatai. Anot jo, lenkai po pirmų metų Helo nerijoje prarado 15 proc., o po dviejų - 30 proc. ir vis tiek mano, kad jų geras rezultatas.
"Smėlio pylimo blogybė ta, kad tai amžinos išlaidos, brangus, niekada nesibaigiantis malonumas. Pastatytas hidrotechninis statinys tarnauja gana ilgai, tačiau jis keičia kraštovaizdį", - sako UAB "Sweco Lietuva", rengusios keturių Klaipėdos uosto bendrojo plano variantų strateginį pasekmių aplinkai vertinimą, Aplinkos padalinio vadovas Tomas Varneckas.
Palangai - jau ketvirtas projektas
Brigita STANKEVIČIŪTĖ, Aplinkos ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėja
Krantotvarka Lietuvoje negali būti vertinama kaip apgailėtina, nes tai būtų realios situacijos iškraipymas. Yra patvirtintos krantotvarkos priemones numatančios programos ir jos sėkmingai įgyvendinamos per projektus, panaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos biudžeto lėšas.
Kietosios krantotvarkos priemonės, tokios kaip bunos, dambos ir kita, yra svetimkūnis natūraliame gamtiniame kraštovaizdyje, o jų įrengimas visada turės šalutinį poveikį. Paplūdimių dirbtinis papildymas smėliu yra jautri gamtai krantotvarkos priemonė, plačiai taikoma išsivysčiusiose Europos Sąjungos šalyse ir JAV. Šiai priemonei pritaria Europos Komisija. Priemonė yra brangi finansiniu atžvilgiu, todėl taikoma tik Palangos centrinių paplūdimių ruože, kur fiksuojamas didelis smėlio deficitas, ir priekrantėje, o šis ruožas pritraukia ir intensyviausią poilsiautojų srautą. Vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Melnragės ruožas yra papildomas smėliu, kai gilinant uosto įplaukos kanalą yra iškasamas tinkamas papildymui švarus smėlis.
Palangos rekreacinėje zonoje į šiaurę ir į pietus nuo tilto padėtis smėliu papildytuose paplūdimiuose ir apsauginiame kopagūbryje išliko sąlyginai nebloga. Bangos, skalaudamos paplūdimį, iš dalies jį sulėkštino ir pažemino, paplūdimio plotis siekė 45-55 metrus. Po paplūdimių papildymo atvežtiniu smėliu suformuotas pradžios platus ir sąlyginai aukštas paplūdimys audros metu tapo natūralia kliūtimi bangų poveikiui ir saugojo apsauginį paplūdimio kopagūbrį nuo ženklaus nuardymo. Jei šio ruožo paplūdimys nebūtų sistemingai papildomas smėliu, praėjusių audrų bangos būtų siekusios apsauginį paplūdimio kopagūbrį ir jį stipriai apardžiusios. O pasikartojus didesniems uraganams, tokiems kaip "Anatolijus" ar "Ervinas", iškiltų reali grėsmė apsauginio paplūdimio kopagūbrio praplovimui ir vandens išsiliejimui į užkopę.
Šiuo metu planuojama pradėti įgyvendinti ketvirtąjį Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamą Palangos centrinių paplūdimių papildymo smėliu projektą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą