Senajame Endriejavo seniūnijos kaime - vos keli vienkiemiai, tačiau čionykščiai žmonės patikino, kad kiekvienas jų - kaip atskiras pasaulis.
Čionykščiai džiaugiasi kiekviena vasaros diena, sklidina darbų, vaikaičių juoko, į svečius atvažiavusių giminių naujienų.
Ožkelės ir žentai
"Aš čia parėjau gyventi prieš 22-ejus metus, kai atsibodo autobusiuku važinėti į Auksoro fermą karvių melžti", - sakė Aleksandra Mačernienė.
Ji jaučiasi saugiai, nes gyvena prie kelio. Po vienu stogu - trys šeimos. Troboje užsirakina tik žiemą, kai sutemsta.
Moters pirmagimės dukters Rimos vyras Rolandas Birbalas, gimęs ir augęs kaime, neišsižada jokio darbo, nors pastaruosius penkerius metus su šeima gyvena Šiaurės Anglijoje. Užsidirbo gerą butą Klaipėdoje.
"Pasiūlė pusbrolis padirbėti svetur autoremontininku - išvažiavau ir nesigailiu. Dar automobilius iš Anglijos vežėme į Airiją parduoti. Lietuvoje reikia turėti milijonus, jeigu nori gyventi normaliai, o ten nereikia plėšytis, ir kas vakarą gali sau leisti alaus išgerti. Ir žmonės ten labai draugiški, o čia dauguma susinervinę - tik išvažiuoji į miestą, žiūrėk, tau kitas vairuotojas kumštį rodo", - pasakojo Rolandas, jau ir cepelinų nevalgantis.
Jo uošvė laiko tik ožką su dviem ožiukais, bet jos pienu išmaitinti vaikaičiai - sveikutėliai. Sode stovi vieno iš žentų bičių aviliai, tad ir medus į sveikatą eina.
 |
| "Sotus ir sveikas ožkos pienas patinka anūkėliams", - sakė Aleksandra Mačernienė. |
Ponia Aleksandra nevadina sunkmečiu to laiko, kai augo septyni vaikai - motinos pieno visiems užteko, vėliau - kaimiškų valgių, tik drabužėlių nedaug išeiginių galėjo nupirkti. Juos pati siūdavo. Dar turėjo dvi ar tris karves, paršelius augino. Darbai, vargeliai pasimiršta, lieka tik šviesūs prisiminimai, sakė moteris.
Nevystančios ramunės
Įsukus į Marijos Ašmontienės sodybą akys džiaugėsi medinėmis sūpynėmis, šuliniu, daugybe nagingai išdrožtų žvėrelių. Ypač - senuoju kryžiumi ir klėtimi. Šių darbų autorius - Egidijus, išėjęs apsižvalgyti, šykščiai pasakojo apie save.
"Dirbau lentpjūvėje, parsinešdavau lentų, ir pirmiausia sugalvojau restauruoti klėtį, kuriai - per šimtą metų. Kairėje pusėje buvo mergų kamara, dešinėje - bernų. Perstačiau senelio darytą kryžių, nes anas supuvo, koplytėlę su geraveidžių šventųjų statulomis. Senelis Dominykas viską darė su fantazija, jis buvo visų galų meistras - senovines trobas atnaujindavo, krosnis jose keitė. Mes su žmona auginame du vaikus, jiems išdrožiau medinį vežimą, žaislų, malūną, iškasiau tvenkinį. Pavėsinėje vyksta giminių balius. Vienkiemyje gera gyventi, patys sau ponai", - sakė Egidijus, šiuo metu statantis sodų namelius.
Klėties sieną vyras papuošė besisukančiu ratu su gyvūnėlių figūrėlėmis ir medinėmis ramunėmis. Net tvarto langines papuošė drožiniais. Dar norėtų sumūryti lauko kepsninę.
|
| Egidijus Ašmontas didžiuojasi savo senelio Domo etnokultūrine klėtimi ir pats drožia medinius stebuklus. |
Egidijaus žmona Gražina siuva paltus, o kai turi laisvo laiko, prižiūri vienkiemio augalų viešpatiją. O kai ūpas, su atvažiavusiais giminėmis arba sūnumis žaidžia krepšinį - kieme atsirado vietos ir jo aikštelei.
Gražina - iš septyneto vaikų šeimos, Egidijus turi brolį ir dvi seseris, taigi įpratę pasirūpinti kitais, o jau paskui - savimi. Jiedu susituokė ankstyvą, šaltą pavasarį, tačiau į juodviejų santykius neįsisuka žvarbūs vėjai.
"Ne, į užsienį mes nevažiuosim. Kas ūkį tada žiūrės? Žolės nepjausi - viskas apžels. Jeigu nori gražiai gyventi, reikia pasistengti. Mus jau taip tėvai išauklėjo - tikinčius Dievą, neapsileidžiančius, nenuleidžiančius rankų, mylinčius vaikus ir gimtą kraštą", - paprastai kalbėjo Egidijus, kupinas nebylaus orumo, tikro kaimo žmogaus išdidumo, džiaugdamasis tuo, ką turi.
Laimingiausia Antano diena
|
| "Čia mano seneliai, tėvai gyveno, aš gimiau ir augau, ir brangesnės vietos man nėra", - kalbėjo Antanas Genčas, kuriam pritarė žmona Jovita ir anūkėlė Gabrielė. |
"Septinti metai esu pensininkas, bet valgyt noriu, tad dirbu. Atsiėmiau tėvelio žemę. Jis turėjo dvi žmonas ir penkiolika vaikų. Iš jų gyvi likom tik aš ir sesuo. Visko buvo. Vieną brolį stribai nušovė, mūsų kieme stovėjo rusų tankas", - pasakojo ponas Antanas.
Susigraudina prisiminęs, kaip mirus tėvui, visiems broliams išdalino jo žemę, per kurią perėjo vokiečių, rusų kareiviai.
"Aš į penktą klasę ėjau trejus metus, nes dirbti reikėjo, maitintis, nebuvo laiko mokslams. Užtat esu geras mechanizatorius. Ta mūsų troba yra pastatyta 1940 metais. Karas nunešė senosios, kurioje gyveno tėvo tėvas, stogą, išdaužė viską. Ant šalimais esančio didelio Pypkiškių kalno stovėjo rusų kariuomenė, nuo jo šaudė į Endriejavo miestelį, kur puiki bažnyčia buvo. Kas ten dėjosi! Virto kryžiai, altoriai. Kai rusai pasitraukė, užėjo vokiečiai", - sakė vyras.
Laimingiausia savo gyvenimo diena jis vadina tą, kai važiuodamas motociklu sutiko ilgakasę brunetę Jovitą iš Girininkų kaimo.
"Graži moteriškė! Balsą gražų turėjo, aš armonika grojau," - sakė pokalbininkas.
"Mane su vaiku paliko, pats į kariuomenę išėjo. Trejus metus Rygoj tarnavo čekistu, saugojo kalinius", - įsiterpia ponia Jovita.
Kai gimė pirmagimis, po dešimties mėnesių nusiuntė vyrui jo nuotrauką. Tėvas laimingas viršininkams ją rodė, tad paleido jį atostogų dešimčiai dienų. O paskui abu vargo kolūkyje, ji - karvių fermoje (per metus tik šimtą rublių uždirbdavo). Gerokai vėliau prasigyvenę ir savo nemažą ūkelį turėjo: tris karves, paršelių. Antanas gerai skerdžia kiaules. Ir grybautojas jis neprastas, per pusvalandį penkių žmonių vakarienei prirenka krepšį. Po keleto savaičių kvietė atvažiuoti į jo mišką pasirinkti raudonikių.
"Ar griežtas mano Antanas? Visko būna, žinai, kamino be dūmų nėra. Jis pavydėdavo, kad aš su kaimynu šoku, tas labai geras šokėjas buvo. Iš karto valdžia buvo mano rankose, ką uždirbdavo, man atiduodavo. O dabar gauname pensiją - ir kiekvienas sau. Įsivaizdina jis", - juokėsi Jovita, į ausį pakuždėjusi, kad vyras ir burnelę padaro, ir gėlių neša savo simpatijai, kitame kaime gyvenančiai. Bet ji nepyksta, nepavydi. Nuolat užsiėmusi: daržą ravi, nors rankų sąnariai susukti jau keliolika metų, vyras jai padeda prižiūrėti paršelius ir vištas.
Paklaustas, su kuo kaime bendrauja, Antanas atšauna: "Mes - atskira valstybė. Geriau būti vienam. Bloga diena - lipk į sieną." O žmona sako: "Neklausykit jo... Mėgsta bendrauti, žmonėtis."
"Dabar tik kad mažosios anūkės Gabrielės vestuvių sulauktume... Marčios visos trys - geros, gražios, rūpestingos, o manęs žiūrėti dar kol kas nereikia", - sakė vyriškis.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą