Ažpurviai atgimsta autentiški ir išdidūs

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

Už 25 kilometrų nuo Klaipėdos tarp miškų įsikūręs Agluonėnų seniūnijos Ažpurvių kaimas ypatingas ne tik tuo, jog į šešetą čionykščių sodybų sugrįžo prieš keletą dešimtmečių gyvenę žmonės. Naujakuriai čia, be kita ko, atstato Mažosios Lietuvos architektūros paveldą - fachverko namus ir kuria šių dienų kaimo istoriją.

Tyrinėjimų šaltiniai nurodo, kad Ažpurvių kaimas savo pavadinimą greičiausiai gavo iš čia gyvenusio kuršio Ašpurvio pavardės, kaip ir kaimyniniai kaimai - nuo prūsų Dreižio, Ketvergio, Andulio ar Protnešio pavardžių.

Gracinga fachverkinė architektūra atsirado XV a. Vokietijoje, o mūsų krašte Frydrichui Vilhelmui Didžiajam įvedus "Prūsijos statybos taisykles". Mūrui statyti reikėjo tvirto pagrindo ir gilių pamatų, o žemose pelkėtose vietovėse tai brangiai kainavo. Karkasiniai statiniai buvo tinkamiausi. Vietoje pamatų fachverko kampai buvo sutvirtinami stambiais akmenimis ir kelmais, siena apkalama vertikaliomis ir horizontaliomis lentomis, užleidžiant jas vieną ant kitos. Fachverkai vadinami "sausaininiais" arba namai "griaučiais į išorę", nes medinės sijos, ant kurių laikosi namas, lėmė ir fasado stilistiką.

Šaknim į žemę, mūrais į dangų

"Čia gimęs esu. Vienoje namo pusėje 1895 metais įsikūrė Pėžaičių girininkija, kitoje gyveno mano tėveliai, o dabar - mano šeima. Mama buvo mokytoja, tėvas 33 metus dirbo girininku, turėjo ūkį. Į mokyklą Agluonėnuose tėtis mane veždavo motociklu", - sakė iš profesijos miškininkas, dabar - kaimo turizmo sodybos "Ažpurvinė" šeimininkas Rimantas Stanevičius. Iš pasakojimų žino, kad dabar kultūros paveldu paskelbtame savo protėvių name prieš karą gyveno vokietis. Atėję sovietai tą vokietį, beje, irgi girininką, pasivedė už daržinės ir nušovė...

Pirtelių kompleksą, kuriame lankosi ir Agluonėnų seniūnijos bendruomenė, Rimantas projektavo pats. Iškasė keletą molingų tvenkinių, kuriuose knibžda lynų ir karpių. Pokalbininkas prisipažino vadovaujantis Ažpurvių medžiotojų klubui, bet patikino nesąs "mėsininkas", o jo šešiametės dvynės dukros Ina ir Inga obuoliais maitina į sodybą atliuoksinčias stirnas. Vietos girioje žvėrių nedaug, sumedžioja kokį šerną, bet daugiausia - lapes ir zuikius.

"Turizmo sodyba unikali tiek, kiek savo architektūra ir dvasia unikalus Klaipėdos kraštas. Todėl ir naują namą šeimai statomės fachverkinį, plytas pirkau nugriauto dvaro, saugau keletą autentiškų čerpių, ant kurių dar yra vokiškų svastikų. Jauku turėtų būti", - prognozavo naujakurys, neišgyvenantis dėl sunkmečio, nors poilsiautojų sumažėjo trečdaliu. Jo sėkmės formulė - sunkus, tikslingas darbas ir kompromisai.

Aukso žiedas Mortai

Aštuntą dešimtį tuoj pradėsianti ponia Morta Grikšienė nustebino gyvybingumu ir jaunatviškumu, todėl sunku patikėti, kad gyvenimas jai skyrė kaip reta skaudžių išbandymų.

"A, siuvu "žiurstą", daug čia tų skudurų. Kadaise pagirta siuvėja esu buvusi. Ažpurviuose gyvenau nuo keturiolikos metelių, kai sovietai gimtąjį Gintarų kaimą su trobomis ir tvartais išdegino ligi šaknų. Su vienuolika kaimynų šeimų atsikėlėme čia. Vėliau 44 metus gyvenau Klaipėdoje, tai tarmė - nei mažalietuvės, nei žemaitiška, kaip anie iš manęs juokdavosi: "Nė šūds, nė kėdalė", - šypsosi.

21-erių išvažiavusi į Klaipėdą, ištekėjo už milicininko, bet santuoka nepavyko, nes ji pamilo gražuolį vyrą, puikų šokėją, o šis pasirodė esąs žiauraus būdo. "Buvau paženklinta randų, bet beprotiškai jį mylėjau. Norėjau dukrą ir sūnų paauginti; trečiąjį vaikutį, dar mano įsčiose aštuntą mėnesį nešiotą, vyras mušte išmušė. Daug metų išbuvau gyvanašlė, gražiai rengdavaus, puikius plaukus turėjau, man daugelis gerbėjų piršosi, ir kaimynas keliais ėjo: "Ženykumus". Sakiau, šliūbo su tavim bažnyčioj nebegalėsiu imti, o Dievo tikslai nežinomi..." - pasakojo moteris, kuri po skyrybų su vieninteliu mylėtu vyru vėliau jį vis tiek parsivežė į paveldėtus namus Ažpurviuose. "Mamytė man sakė, kad privalau savo vaikų tėvą pamaitinti ir apgerbti: "Mortele, vis tiek duok jam kokią bulvelę, taip gailiai prašo, tik į vieną lovą, šiukštu, nesugulkit". Tai jis ir pasimirė ant mano rankų, Dievą prašiau, kad jam atleistų už tas kančias, kurias man suteikė", - dūsavo.

Jau dvidešimtus metus ponia Morta gyvena viena, o sūnus - kaimynystėje. Jos kiemą puošią ne tik visžaliai augalai, bet ir šeimos draugės, gydytojos iš Kauno, su vyru atvykdavusios vasaroti, rankomis išdrožtos medinės žvėrių ir paukščių skulptūros. "Aš vasarą apeinu savo daržus, nes kaimynas Stanevičius ragina jų neužleisti, glostydamas žada išpirkti visas daržoves. O šiaip nebeturiu sveikatos didesniems darbams, nes kai Klaipėdoje dirbau mėsos kombinato skerdykloje, likau invalidė. Vis rankas susipjaustydavau, per kraują užsikrėčiau karvių kaulų barcelioze, dabar tinsta pirštai. Šeimos daktarė liepė nešioti aukso žiedus, ir jie išties numalšina skausmą", - pasakoja Morta, tuos auksinius žiedus užsidirbusi, kai sovietmečiu lėktuvais ir traukiniais keliavo į Murmanską savo siūtų rankinių pardavinėt. Urmu europietiško stiliaus rankines rusės pirko.

"O, jeigu būčiau jauna, kokį verslą įsukčiau! O dabar nieko nebenoriu, iš septynių darželių vienas beliko", - juokais ir su grauduliu kalbėjo močiutė, sauganti pagyrimo raštus "Už gražiausiai prižiūrimą sodybą".

Ėriukų bliovimas

Ūkininkai Janina ir Liudas Songailos vietoje "senos kerplėšos" pasistatė erdvų rūmą (pačių sukurto interjero pavydėtų profesionalūs dizaineriai), tvartus, pirtį su baseinu.

"Mudu su Janina, atsiėmę tėvų žemes ir tapę kaimiečiais, nė už jokius turtus nebenorėtume tos miesto smarvės", - sakė.

Ūkininkai prasigyveno "iš braškių", paskui laikė nemažai raguočių, augino kiaules, iš to prisidurdami namo statyboms. Dabar liko tik jautukas, karvė ir telyčia, užtat tvarte bliauna juodgalvės lietuviškos avys. Jas abu augina mėsai ir vilnai, o ir keltis prie jų naktimis, kaip prie apsiparšiavusių kiaulių, netenka. Tik štai kai reikia pjauti avį, Liudui širdis priešinasi. Dabar tvarte bliauna mėnesio sulaukusių ėriukų būrys. Vieną jauniklį jiedu maitina iš buteliuko, nes motina, atsivedusi tris, tą atstūmė. Norėjo pakišti pamestinuką aviai, atvedusiai vieną jauniklį, bet ir ta "atsisakė".

"Jau nepasakysiu, kodėl vienas prie kito palinkome. Susipažinome statybose, aš dažytoja dirbau, jis - stalius. Vyras augo dvylikos vaikų šeimoje, ir nėra darbo, kuriam nebūtų įgudęs, tai vargo nematau", - šypsosi Janina dešimtmečiui likus iki auksinių vestuvių.

Ivona ŽIEMYTĖ