Lietuvai atgavus nepriklausomybę savo praeitimi pirmieji pradėjo domėtis išeiviai, 1994 m. atkūrus Lietuvos bajorų karališkąją sąjungą, ir šalies žmonės suskato domėtis savo kilme bei vartyti bažnyčiose nuo XVIII-XIX a. saugomas knygas, kuriose buvo registruojami krikštai, santuokos, mirtys, jų aplinkybės ir palaidojimo vieta, socialinė padėtis.
Istorikai teigia, jog Lietuvoje apie dešimtadalį žmonių buvo bajorai. Dabar kasdien į archyvų sergėtojus kreipiasi šimtai žmonių, per metus - 1000-1500. Tarp jų - ir seneliai, norintys ainiams po savo mirties palikti ką vertingo, ir jauni verslininkai, kuriems svarbūs ne tik pinigai, bet ir istorinis palikimas.
Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje bajorų palikuoniais pripažįstami asmenys pagal tėvo kilmę, tačiau Lietuvoje įstatymas leidžia pripažinti bajorystę ir pagal motinos kilmę, nes pokariu į Sibiro tremtį buvo išvežta daugiausiai kilmingųjų, norėta sunaikinti elitą.
Šiandien bajorų palikuoniai nespindi turtais, tačiau tyliai dirba savo darbą - tyrinėja geneologiją, heraldiką, dvarų ir bajorijos kultūrinį paveldą.
Bajorystė įpareigoja
"Mes nesame pateptieji, net ne bajorai, tik jų palikuonys, neturime nei dvarų, nei žemės, nei pavaldinių, nei privilegijų. Bet kol išnyks mano giminė, visi mano ainiai galės būti Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariais", - sakė Palangoje gyvenantis buvęs teisininkas Eugenijus Algirdas Švėgžda, kurio proseneliai yra kilę iš Naugarduko.
Ant namų sienų kaba dviejų šeimos narių ir jo paties herbai, čia garbingą vietą užima protėvių fotografijos.
"Rusų laikais buvo pavojinga kalbėti apie didžiūnus, tad mano tėvai nenoriai kalbėjo apie tuos reikalus, bet, ačiū Dievui, pasakė, koks mūsų herbas, kad tėvo seneliai buvo išvežti į Sibirą. Dar sovietmečiu, gal 1988-aisiais, būdamas Lenkijoje, Varšuvos knygyne užtikau knygelę, kurioje buvo pavaizduota 20 herbų, tarp jų ir mūsiškis - su užrašu "Surokomla", kuris, išvertus iš lenkų kalbos, reiškia "drėgną kelmą" ir kita atributika. Nuo to prieš 20 metų prasidėjo mano domėjimasis giminės geneologinio medžio šaknimis, siekiančiomis 1557 metus", - pasakojo E. A. Švėgžda.
Kai atsikūrė Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, E. A. Švėgžda kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą Vilniuje ir už duomenų suradimą archyvarams tuomet sumokėjo 158 litus. Vyro bajoriška kilmė pripažinta pagal motinos kilmę. Dokumentuose - vyro protėvių raštai-prašymai teismams, valstybės institucijoms.
NESENKA. "Istoriniai archyvuose aptikti šaltiniai neleidžia išsekti entuziazmui rūpintis kultūriniu bajorijos paveldu", - sakė bajorystės kilmę įrodančius dokumentus saugantis Vilius Pranciškus Bučys.
Yra dokumentas, jog caro valdymo metais E. A. Švėgždos prosenelė Pranciška Kondratovič prašė atidėti jos vyro tarnybą kariuomenėje. Jos vyras Vladislovas palaidotas Viekšnių kapinėse, o provaikis restauravo ten buvusį antkapį.
"Aš, Vaitiekus Kondratovičius, šiuo savo raštu patvirtinu, kad trečdalį savo paveldėto Boltenikų dvaro Andriui Montautui dovanojo ir užrašė mano tėvas Lukas Kondratovičius, o dvi dalis to paties dvaro pardavė už pinigus, tai yra už 300 kapų lietuviškų grašių, o po jo mirties tą trečdalį ir du trečdalius, pirktus už pinigus, dvaro perleidau Andriui Montautui ir jo žmonai Marinai amžinam naudojimui su ūkiniais pastatais, ariamais laukais, šienu stoginėse, šilais ir miškais, taip pat su visais bajorais, žmonėmis, tarnais, užrašytais dvaro rejestre, visu turtu, visu tuo, ką valdė mano tėvas (...) O jeigu aš šį pardavimą pažeisčiau, tai Andriui Montautui ir jo žmonai su vaikais turiu užmokėti šimtą rublių grašių, o Vilniaus vaivadai penkiasdešimt rublių grašių, o Montautų vaikams už mokymo išlaidas", - rašoma 1557 m. lapkričio 12 d. akte, esančiame Vilniaus vaivados teismo knygoje.
"Kilmė įpareigoja. Bajoras išskiria iš kitų tuo, kad neturi parodyti, neturi matytis, jog jis yra bajoras. Tikras dvasios aristokratas yra tas, šalia kurio gerai ir patogiai jaučiasi bet kas. Bajoras turi būti sąžiningas ir doras", - sakė E. A. Švėgžda.
Kilmės nenusipirksi
"Tiesa, garbė, išdidumas" - toks yra mūsų šūkis," - sakė palangiškis gintaro bei sidabro meistras Vilius Pranciškus Bučys.
Jis yra Klaipėdos apskrities bajorų legitimacijos komisijos pirmininkas. Tik tada, kai jis patikrina pateiktus dokumentus, kraštiečiai gauna bajorystės pripažinimo aktus. Legitimacijos komisija kliaujasi ne vienos kartos, bet 5-6 kartų archyviniais dokumentais. Todėl kilmės esą nesuklastosi.
Pokalbininko teigimu, itin žinomas politikas norėjo nusipirkti dokumentus, tačiau tuometė sąjungos vadovė Undinė Nasvytytė jam atsakė.
Klaipėdos apskrityje yra apie 200 bajorų, tarp jų - jūreivių, darbininkų, įvairių profesijų atstovų.
Ant V. P. Bučio švarko prisegtas Garbės bajoro vardą liudijantis ženkliukas už aktyvią veiklą Klaipėdos apskrities bajorų draugijoje, taip pat jis turi Senatoriaus ženkliuką (Senatas yra aukščiausias bajorų valdžios organas).
Pokalbininko giminės "Triūbų" herbe vaizduojamos trys medžioklės "triūbos", įkomponuotos į aukso spalvos apkaustus, ir riterio šalmas, puošiamas stručio plunksnomis. Paaiškėjo, jog seniausias antspaudas su šiuo herbu siekia 1385 m. Manoma, jog herbas atėjo iš Elzaso (Vokietijos žemės). Metraštininkas J. Dlugošas šio herbo atstovus apibūdino kaip giminę, "nemokančią apsimetinėti". Vienas pirmųjų žymesnių herbo atstovų yra Gniezno arkivyskupas Mikalojus Tromba, gyvenęs XIV a. pab.- XV a. pr., aktyviai rėmęs Jogailą, prisidėjęs prie jo vedybų su karalaite Jadvyga, dvasiškai palaikęs valdovą Žalgirio mūšio metu. Vėliau herbas perduotas Radviloms, Rusteikoms, Narbutams ir kitiems.
Išrašas iš Lietuvos Vilniaus gubernijos bajoriškųjų knygų apie V. Bučio giminės pirmtaką Miklaševičių, pažymėtas 1819 m. data, patvirtintas Gubernijos maršalkos, valstybės tarėjo Mykolo Romerio, Vilniaus apskrities bajorų deputato Kazimiero Valentinavičiaus ir dar 8 parašais, atskleidžia labai seną, turiningą istoriją: "Buvo pateikti garbingos Miklaševičių giminės bajoriškos kilmės įrodymai, iš kurių galima spręsti, jog ši giminė yra sena ir kilminga, jos protėviai gyveno Trakų apskrityje ir buvo apdovanoti įvairiomis bajorų luomo privilegijomis, valdė nekilnojamą turtą bei turėjo didelių nuopelnų savo kraštui. Jų ištikimybė Tėvynei (...) buvo įvertinta aukštais civiliais ir kariniais rangais dar valdant karaliui Boleslovui Kreivaburniui apie 1103 m., o vėliau jo įpėdiniui Kazimierui Didžiajam ir kt. Apie tai minima daugelyje lenkų metraščių. Kaip yra žinoma, lenkų krašte vyko įvairūs sukilimai, maištai, priešų antplūdžiai, o juos lydėję plėšimai, gaisrai buvo saugomų namų dokumentų, kurie nušviestų aukštą šios giminės kilmę, sunaikinimo priežastimi. Tokiu būdu ši giminė pradedama nuo trijų protėvių - Jono Kazimiero ir Mykolo Miklaševičių, kurie gyveno bajorišką gyvenimą, valdė iš protėvių paveldėtą Sudvajų dvarą Trakų vaivadijoje...)"
V. P. Bučį ieškoti archyvinių šaltinių apie giminės šaknis paakino pasaulyje garsaus dailininko Kazimiero Žoromskio žmona, jo pusbrolio dukra, kuri, kai rašė diplominį darbą apie Žoromskį, Lenkijoje užtiko istorinių duomenų.
Apie bajorystės transformacijas
"Jeigu viduramžiais prie bajorijos arba besiformavusių kilmingųjų sluoksnių galėtume priskirti tik tuos žmones, kurie ėjo karo tarnybą arba buvo kariaunose, tai baigiantis viduramžiams ir pereinant į ankstyvuosius naujuosius laikus, jų funkcijos pasikeitė - bajorija, kurią galima vadinti ir riteriais, pradėjo virsti daugiau žemvaldžiais", - sakė istorijos mokslų daktaras Vacys Vaivada.
Bajorija juridiškai pradėjo formuotis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krikšto metu. 1387 m. Vytautas ir Jogaila bajorams suteikė atskirą privilegiją dėl jų teisių, šis dokumentas ir padėjo bajorijos įteisinimui kaip luomui. Tai reiškė, kad bajorai turi savo teises, nuosavybes, valdovas atsisakė teisių į jų asmenį, jie tapo savarankiškais ir visateisiais feodalinės sistemos veikėjais. Privilegija lietė daugiau katalikiškąją bajoriją, gyvenusią vakarinėje LDK ir Vilniaus vaivadijos dalyje. XV a. ketvirtajame dešimtmetyje, Žygimanto Kęstutaičio valdymo ir jo kovų su Švitrigaila laikais, šios teisės buvo praplėstos plačiau į rytus.
"XV-XVI amžių sandūroje, kai jau buvo susiformavęs atskiras luomas, Žemaitijos kontekste galima išskirti Kontautus, Skirgailas, Šemetas, Bilevičius ir kitas iškilias figūras. Tuo pat metu vyko ir kunigaikščių sluoksnių funkcijos transformacija, pamažu jie XVI amžiuje priartėjo prie turtingosios bajorijos, bet kilmės dokumentuose vis dėlto išlikdavo prierašas "kunigaikštis", - sakė istorikas.
XVI a. pradžioje atsirado ir kita tendencija: žmonės vis dažniau išvažiuodavo į Vakarus, įgydavo įtakingų pažįstamų, ir, pavyzdžiui, Radvilos nusipirko kunigaikščių titulus iš imperatoriaus. Grafo titulą išsirūpinę Chodkevičiai Žemaitijos istorijoje suvaidino didelį vaidmenį XVI-XVII a. pr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą