To laiško mylimai žmonai jis nesiuntė iš Kanados. Perdavė rusui, kuris į Priekulę R. Grikšo laišką išsiuntė iš Murmansko... Dabar R. Grikšas gyvena Priekulėje, šiuo metu renovuoja Klaipėdos gimdymo namus.
Jis atsiliepė po to, kai "Vakarų eksprese" buvo išspausdinta Vladimiro Kosobutskio, prieš 25 metus taip pat atsidūrusio toje pačioje bėglių penkiukėje ir likusio gyventi Kanadoje, istorija. Tik R. Grikšas, skirtingai nuo jo, po kelių savaičių grįžo į Klaipėdą...
Palanki situacija
Skirtingai nuo Vladimiro, Romualdas savo žmonos Rimutės nebuvo perspėjęs, kad bandys bėgti.
"Sumanymas kilo spontaniškai. Žaidėm kortomis, kai sužinojom, jog užplauksim į Sent Džonsą. Tai nebuvo planuotas užėjimas - susirgo bufetininkė, ir ją ketino vežti į ligoninę Sent Džonso mieste. Su bėgliais, kurie buvo apmąstę pabėgimo planą, gerai sutariau. Tai jie pasiūlė jungtis prie jų. "Duodam aštuonias valandas apsigalvoti", - sakė jie. Galvojau apie žmoną, vaikus. Laurynas jau augo, o dukrelė tuomet dar buvo įsčiose.
VAIKAI. Dukterį Kristiną ir sūnų Lauryną, 1996 metais pasimirus mylimai žmonai, Romualdas augino vienas. Romualdo GRIKŠO archyvo nuotr.
Tiesa, didelį nerimą kėlė mintis, kad man pasilikus Kanadoje Rimutė gali ryžtis abortui, bet apsisprendžiau - bėgu. Pirminis planas buvo šokti į jūrą. Bet, pamatę, kokie ten sūkuriai, galėję išnešti į atvirą jūrą, persigalvojom. Apsirengėm "paradiniais" kostiumais, ant viršaus - darbo drabužiais. Ir nusileidom nuo trapo. Širdys plakė baisiausiai, bet ėjom ramiai. Dar kažkas nuo denio šūktelėjo, kur einam? Sakėm - apžiūrėti laivo paskuigalio. Na, o paskui - taksi, ir atsidūrėm policijoje", - pirmuosius žingsnius Kanados žemėje prisiminė vyriškis.
PORA. Į žmonas Romualdas išsirinko bendraklasę Rimą, kuri dirbo medicinos sesele.
Žiniasklaidos dėmesyje
Bėgliai bemat atsidūrė Sent Džonso laikraščio ir televizijos dėmesio zonoje. TV laidoje vieno bėglio paklausė, kokia padėtis SSRS. Tasai charakterizavo labai tiksliai: kortų namelis, kuris, ištraukus vieną kortą, subyrės. Lietuva tą kortų namelį jau buvo išjudinusi. Bet apie ją Sent Džonse nieko nežinojo...
O R. Grikšas, paklaustas, kas jam nutiktų, jeigu apsigalvotų grįžti, tiesiai šviesiai išpyškino - kalėjimas už tėvynės išdavimą. Kai gyvenimo pradžiai bėgliai gavo po 50 Kanados dolerių, pasijautė tarsi rokfeleriai. Netgi turėjo ketinimų nueiti į Brajano Adamso koncertą. Bet: "Nusvėrė buitiniai dalykai - reikėjo apatinio trikotažo, reikėjo skutimosi peiliukų. Spėsim dar koncertų prisižiūrėti, nusprendėm."
VESTUVĖS. Žinoma, "Meridiano" fone.
Maldos
"Sent Džonse labai graži katalikų bažnyčia, tai vis užsukdavau pasimelsti. Lietuvoje už mane meldėsi mama. Gal tos maldos ir buvo veiksmingos, nes apsisprendžiau grįžti. Tam paskatino ir toks lenkas, perspėjęs - jei matai, kad čia tau bus sunku prigyti, geriau jau iš karto grįžk. Nes vėliau turėsi pusmetį dirbti, kad užsidirbtum bilietui atgal. O per pusmetį adaptuosies, ir grįžti bus ypač sunku.
Nuėjau į uostą, susiradau Murmansko laivą, kuriame dirbo pažįstamų, ir pasiprašiau priimamas. Žinoma, buvo susisiekta su KGB, murmanskiečiai mane priėmė. Bet auklėjamas buvau kaip reikalas: tėvynę išdavei, partiją išdavei, nors nepartinis. Linksėjau galva, o kas man beliko daryti", - pasakojo Romualdas.
Jis jau buvo perspėtas - grįžusiam mažiausiai dvejus metus teks sėdėti kalėjime.
Sunkus kelias per Atlantą
Murmanskiečių laive Romui tekdavo dirbti po keturias valandas - už maistą.
"Viduryje Atlanto mane valtimis perkėlė į leningradiečių laivą. Ten irgi reikėjo dirbti. Kapitonas, pamatęs, kaip dirbu, pradėjo agituoti likti jų laive. Netgi pamokė, kaip išsisukti nuo bausmių: atseit mane naktį pažadino laive, pranešė, kad valdžią Lietuvoje paėmė kariškiai. Apsimiegojęs, nelabai ką tesupratęs, leidausi paskui juos, o paskui suvokiau, ką padaręs. Vėl linksėjau.
JŪREIVIS. Gimusį Plungėje, augusį Priekulėje Romualdą Grikšą šaukė jūra.
Kai atplaukėm į Amsterdamą, prisistatė Interpolo vyrukai ir pagrasino: išlipsi į krantą, iš karto areštuojam. Kapitonas irgi grasino: "Žmoną myli? Jeigu bėgsi - nušausiu", - ir parodė pistoletą. Nepaisant visų grasinimų, laivo vyrai, prisipirkę automobilių, vis dėlto sugundė pasivažinėti po Amsterdamą. Buvom užsukę ir į raudonų žibintų kvartalą. Nežinau, kas būtų nutikę, jei mane būtų sučiupęs Interpolas ar kapitonas apie "ekskursijas" sužinojęs", - šiandien visai linksmai pasakojo R. Grikšas.
Vis dėlto jis prisipažino, kad per visą tą laiką buvo labai sunkių momentų, kai net apie savižudybę buvo galvojęs. Tačiau sunkiausi išbandymai laukė Leningrade.
Smurto nepatyrė
Ten laivą pasitiko sovietų saugumiečiai. Romui liepė rašyti pasiaiškinimą.
"Buvo labai nepatenkinti, kad teparašiau kelias eilutes. Tačiau elgėsi pakankamai pagarbiai, jokio smurto, kaulų laužymo. Juk buvo šiaip ar taip jau 1990 metai, ir kagėbistai nebesijautė ereliai. Ir jie turėjo svarbesnių reikalų nei pabėgėlis iš Lietuvos. Mane perdavė pasieniečiams. Šie su šunimis mane atlydėjo į savo dalinį, dar "apzulino", kad kvailai pasielgiau ir... paleido. Mano dokumentai liko "Atlasovo saloje". Iš 50 Kanados dolerių beturėjau dešimt. Juos išsikeičiau į rublius ir nusipirkau bilietą iki Klaipėdos.
Kai grįžau ir prisistačiau kontoroje, vėl kiekviename žingsnyje buvau auklėjamas. Bet į kalėjimą nepasodino. Tiesiog davė suprasti, kad išeičiau iš darbo. Tą ir padariau. Ir likau bedarbis", - prisiminė priekuliškis.
Nors 1990 m. kovą buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau tebegaliojo visos SSRS tvarkos.
MAGELANO SĄSIAURIS. Kad ir kokiame laive tekdavo dirbti, Romualdas Grikšas buvo mėgstamas įgulos ne tik dėl darbštumo, bet ir todėl, kad grodavo gitara.
Tampė gimines
Pasak R. Grikšo, "Atlasovo saloje" jis buvo jauniausias įgulos narys.
"Visi stebėjosi, kaip tokiam geltonsnapiui, baigusiam Laivininkų mokyklą, davė vizą. Stebėjausi ir aš pats. Vienas dėdė į miškus buvo išėjęs, kiti du buvo kalėję už politiką, trečias irgi kalėjo, kad į armiją nėjo. Mama sakė, kad buvo atvažiavę vyrukai teirautis apie gimines. Bet ji išsigynė apie brolius nieko nežinanti, ryšių nepalaikanti. Tai tą vizą ir buvau gavęs.
O kai Kanadoje pabėgau, gerokai gimines patampė - ir žmoną, ir brolį, ir pusseserės vyrą. Po Refrižeratorių laivyno bazės kabinetus grįžusį gerokai tampė ir mane. Tuomet labai gailėjausi grįžęs", - neslėpė Romualdas.
Tačiau šiandien jis tvirtina: "Žinoma, Kanadoje būčiau lengviau gyvenęs, bet tėvynė juk viena. Netrukus, kai grįžau, pasaulį išvydo dukrelė Kristina. Šiandien jai 23, dirba kepėja. Sūnui Laurynui - jau dvidešimt penkeri. Tik štai 1996 metais onkologinė liga sugraužė mano žmoną Rimą, dirbusią medicinos sesele. Iki šiol tebenašlauju", - sakė R. Grikšas.
Tapęs bedarbiu, pas keramiką Valdą Petravičių išmoko žiesti puodus. Penkerius metus prie statybų triūsė Anglijoje. Na, o dabar dirba ir mūrininku, ir tinkuotoju.
"Ko imuosi, greitai pagaunu, ir niekas mano darbui priekaištų neturi", - sakė prieš ketvirtį amžiaus radikaliai savo gyvenimą bandęs pakeisti buvęs jūreivis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą