"Aš jau pati greitai būsiu muziejinis eksponatas", - juokauja Barstyčių šviesuolė ponia Nijolė Ramanauskienė, kukliame savo vyro giminaičių namelyje sukūrusi etnografijos muziejų.
Šiuo metu ji sudarinėja gimtųjų apylinkių žemėlapį, kuriame žymi jau išnykusių,
ištuštėjusių kaimų vardus.
Pradžia
"Mes su vyru Donatu esame Barstyčiuose gimę, augę. Baigę mokslus trisdešimt metų gyvenome Klaipėdoje. Aš baigiau medicinos mokyklą, įgijau farmacininkės specialybę, bet dirbau vaikų darželyje medicinos seserimi, rūpinausi vaikų mityba", - pasakojo moteris.
Šalia jaukaus originalios architektūros namelio, kurį jos vyras statybininkas beveik visą savo rankomis pastatė, stovi trobelė, kurioje seniau gyveno netekėjusi ponios Nijolės vyro teta su broliu. Kai jie visai nuseno, Ramanauskai atvažiavo aplankyti ir atvežė savo sodo vyšnaitę pasodinti. Pasiguodė jiems giminės, kad jau nugyveno arti šimto metų ir nebegalį tvarkytis. Kadangi ponas Donatas, devyneto amatų meistras, užtruko gimtajame miestelyje padėdamas giminėms, su žmona čia ir pasiliko. Ir labai tuo džiaugiasi.
Barstyčiuose vasaras leidžia ir trys jų vaikaičiai, juos šeimininkai maitina ekologiškai užaugintų vištų mėsa ir savo daržo gėrybėmis. Ponas Donatas dar ir ūkininkauja, augina kviečius. Jo žmona galvoja, kad jiedu dabar būtų kur kas sveikesni, jeigu visą amželį būtų Barstyčiuose praleidę.
Čia, Šv. Apaštalų Simono ir Judo Tado Bažnyčios papėdėje, pono Donato iniciatyva, pastatytas Antano Jankausko išskobtas ąžuolo kryžius su angelu - iš Sibiro negrįžusiems kraštiečiams atminti.
 |
| Tokius dokumentus, kuriuose šeimos buvo pavedamos Dievo malonei, žemaičiams teikdavo bažnyčios tarnai. |
Muziejaus lobiai
"Gaila, nenufotografavome, kaip atrodė ta apleista viengungių senukų, brolio ir sesers, trobelė, kurioje mes įkūrėme muziejų. Jos šeimininkas Kazachijoje, tremtyje, išbuvo dvidešimt penkerius metus. Kieme iškirtome krūmus, iš trobos išmetėme nereikalingus daiktus, kuitėmės po tą šiukšlyną ir "užkibau" už senovinės raižytos lovos ir staklių. Taip ir prasidėjo... Paskui įdomių eksponatų sunešė ir kaimynai", - pasakojo ponia Nijolė.
Šiuo metu ji sudarinėja gimtųjų apylinkių žemėlapį, kuriame žymi jau išnykusių, ištuštėjusių kaimų vardus - Albrikių, Laumių...
Muziejų aplanko Barstyčių mokyklos bei vaikų globos namų ugdytiniai. Susipažįsta su lino karšykle.
|
| XX amžiaus pradžios valstiečių buitis buvo turtinga įvairiausios paskirties rakandais. |
Muziejuje yra lino drobulių - lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių - su Nijolės motinos išsiuvinėtomis lelijomis.
Jame yra ir Barstyčių šaulių bei Nijolės vyro senelių ir tėvelio istorija. Jį be teismo išvežė į Kareliją, ir niekas nežino, kur, kokiomis aplinkybėmis žmogus žuvo. Surinktos šimto metų amžiaus maldaknygės, krucifiksai, valstiečių nešioti gintaro papuošalai. Ant sienos kabo retas raštas - Ramanauskų šeimos pasižadėjimas Dievui tarnauti. Šeimyninę santarvę patvirtinantis dokumentas datuotas 1927 metais, Končaičių sodžiuje pasirašytas ir patvirtintas dvasininkų parašais.
Muziejuje yra ir senovinių liaudies meistrų tapytų šventųjų paveikslų, "agnosėlių" - pakabukų, kuriuos motinos ar žmonos užkabindavo ant kaklo vyrams išlydėdamos juos į karą. Įdomu, kad krikščioniškos relikvijos prieš amžių buvo padarytos su pagoniškais motyvais - augalais bei gyvūnais.
Muziejaus savininkė yra surinkusi ir aibę tarybinių medalių, jubiliejinių monetų, senų pasų, laiškų, rašytų į Sibirą. Ji prisiminė, kaip jos mama, pedagogė, vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, 1955 m. apdovanota socialistinio darbo ordinu už gerą darbą, kitais metais buvo atleista iš darbo, nes nestojo į komunistų partiją.
Anksčiau beveik kiekvienos Barstyčių trobos sienas puošė kilimėliai su Dievą šlovinančiais užrašais ir lakūnų Stepono Dariaus bei Stasio Girėno portretai. Tai buvo lietuviškumo simbolis.
Sunku ir atspėti įvairių muziejuje sukauptų rakandų paskirtį - pavyzdžiui, ką svėrė nedidutėmis pusapvalėmis svarstyklėmis. XX a. pr. lygintuvai būdavo pridedami iki raudonumo įkaitusių anglių, baltinių raukiniams lyginti buvo skirti miniatiūriniai lygintuvai. Čia ir ližė duonai su ajerais pašauti, ir žlugtuvas, statinė alui, grūstuvės. Ir senovinės damų rankinės, tokių formų, kurios šiandien vėl madingos.
|
| Barstyčių senbuvė ponia Nijolė Ramanauskienė, senoje giminių troboje įkūrusi muziejų, tikisi, kad jis bus įdomus jaunajai kartai. |
Šventa vieta
Ponia Nijolė ateinančioms kartoms rašo savo tėvo giminės gyvenimo istoriją, prisiminimus. Jie aprėpia visą pokarį ir Sibiro golgotas. Nijolės vyras buvo ištremtas į Sibirą dėl to, kad jo tėvas priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, vėliau buvo partizanas. Vyras pasakojo, kad Sibiro rusai, paprasti žmonės, buvo labai geros širdies, dalinosi vienintele bulve. Be jų pagalbos tremtiniai būtų mirę badu.
Ponia Nijolė pasakojo, kaip 1960 metais melioratoriai, kasdami griovį, atrado didžiausią Lietuvoje riedulį - 680 tonų sveriantį Barstyčių akmenį, kaip spėjama, ledynų atneštą iš Švedijos. Ji sako, kad apylinkėse buvo pelkynai, Raganos kalnas. Liaudies padavimuose sakoma, kad čia gyveno laumės, pelkiniai kipšai, vadinti pikčiais.
"Todėl manoma, kad Barstyčiai nėra gera vieta, čia ir sniego daugiau, nei kur kitur pripustyta. Bet man tai - šventa vieta, ramybė po gimtinės klevais. Pažinojau visas prakilnias, malonias, ilgaamžes kaip tie beržai senutes, šnekinau jas, o jos manęs vis klausdavo, ar elgiuosi taip, kaip man mano mama liepė. Mama buvo lietuvių kalbos mokytoja. Prisimenu, mama slaugė sergančią seserį, o aš vaikščiojau po klasę, prižiūrėdama jos mokinius. Kai draugė mane paskundė, mama mane už savivaliavimą pastatė į vieną kampą, o draugę - į kitą, dėl to, kad skundė. Aš ir savo anūkus auklėju, kad žmogų skųsti - nedora", - sakė moteris, kaip rožinį verianti istorinius Barstyčių senųjų gyventojų prisiminimus.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą