Jei ne 1923-iųjų įvykiai, Lietuvos politiniame pasaulio žemėlapyje dabar galėtų ir nebūti, o galbūt net ir kalbančiųjų lietuviškai. Jei ir egzistuotų mūsų šalis, tai ji turėtų apie 7 proc. mažiau gyventojų, jos teritorija būtų mažesnė 4 proc.
Teoriškai galima tvirtinti, kad be tarpukario Klaipėdos krašto teritorijos mūsų šalis surinktų 3 proc. mažiau mokesčių, tačiau kur kas įspūdingiau atrodo vien uosto per metus generuojamos pajamos - 1,5-2 mlrd. litų.
PARADAS. Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas Friedricho Vilhelmo (dabar - Tiltų) gatvėje 1923-iųjų vasario 16-ąją.
Neturėtų Lietuva ir beveik dešimtadalio dabar veikiančių įmonių, ir tranzitinės valstybės statuso, ir turistus traukiančio UNESCO perlo Kuršių Nerijos, Rusnės, ir miesto, kuriame, anot 2011 ir 2012 metų laisvosios rinkos ekspertų indeksų, yra geriausia gyventi - Klaipėdos.
Būtų reiškusis Lenkija
"Tomis pačiomis dienomis, kai buvo pradėta Klaipėdos užėmimo karinė operacija, Paryžiuje Klaipėdos kraštas turėjo būti skelbiamas laisvąja valstybe. Jei Lietuva nebūtų veikusi laiku, tikėtina, kad Klaipėdos laisvoji valstybė 4-ajame dešimtmetyje viena pirmųjų būtų puolusi Hitlerio Reichui į glėbį", - sako istorikas Vasilijus Safronovas.
Tokios pačios pozicijos laikosi ir jo kolega Vygantas Vareikis. Anot jo, Klaipėdos likimas tikriausiai būtų toks pats, kaip ir Gdansko, kuris 1920-aisiais tapo laisvuoju miestu.
"O tokiame laisvajame krašte savo įtaką būtų galėjusios daryti visos valstybės. Tik kažin, kiek jos būtų turėjusi ekonomiškai gana silpna Lietuva. Tuo labiau kad latviai aktyviai siūlė toliau naudotis Liepojos uostu. Neabejotina, kad Klaipėdos laisvajame krašte būtų aktyviai reiškusis Lenkija. O tai galbūt būtų turėję įtakos kitokiai jos ir Lietuvos konflikto eigai. Galbūt tada būtų keltas laivybos Nemunu internacionalizavimo klausimas, kadangi miško medžiaga iš Baltarusijos ir Rytų Lietuvos nuo senų laikų Nemunu buvo plukdoma į Memelį. O būtų toks pats kaip ir Gdansko atvejis, kuriame likus savaitei iki Antrojo pasaulinio karo pradžios vokiečiai pradėjo burti specialias pajėgas iš vietos vokiečių policijos ir savanorių. Po to čia atplaukė vokiečių karo laivas "Schleswig-Holstein", kurio salvėmis prasidėjo karas", - sako V. Vareikis.
Išmintingas premjero žingsnis
"Tikėtina, kad Klaipėda šiandien nebūtų Lietuvos dalis. 1923-iaisiais žengusi akiplėšišką žingsnį ir metusi iššūkį Versalio taikos sutartimi Europoje nustatytai sistemai, Lietuvos Vyriausybė pasinaudojo unikaliu šansu, kai tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos buvo kilusi įtampa dėl pastarosios kartu su Belgija įvykdytos karinės invazijos į Rūro sritį. Faktiškai tai ir buvo viena priežasčių, kodėl Prancūzija, neturėdama Britanijos paramos, nesiryžo aktyviau ginti Klaipėdos ir išvaryti iš čia Lietuvos karių, šaulių ir savanorių rinktinės, nors pajėgų tam turėjo daugiau negu reikia.
Tokiu atveju Tarybų Sąjungai laimėjus Antrąjį pasaulinį karą, jei Klaipėda šiandien nebūtų Kaliningrado srities uostu, tai tikrai būtų buvusi pateikta tarybinei Lietuvai kaip "Stalino dovana", kurią, matyt, kada nors būtų tekę grąžinti ar bent jau turėti dėl jos rimtų problemų", - teigia V. Safronovas.
Analogiška įžvalga su "Vakarų ekspresu" pasidalino ir Nepriklausomybės Akto signataras, geografas, buvęs Klaipėdos meras ir Uosto direkcijos vadovas Eugenijus Gentvilas.
"Jei po karo Klaipėdos kraštas būtų tapęs Kaliningrado srities dalimi, manau, kad ir galimybių skelbti nepriklausomybę 1990-aisiais, kai dar stipriau militarizuota Kaliningrado sritis būtų nusidriekusi ir anapus Nemuno, būtų buvę kur kas mažiau", - sakė E. Gentvilas.
V. Vareikis taip pat mano, kad II pasaulinis karas būtų baigęsis Vokietijos pralaimėjimu, tad nesant Klaipėdos prijungimo fakto tikrai būtų buvę mažiau šansų, jog Stalinas būtų prijungęs Klaipėdą prie Lietuvos.
"O 1945 metais tokiam žingsniui buvo labai stiprus ideologinis pagrindas - SSRS Lietuvai grąžina lietuvišką miestą, kurį buvo atplėšę "fašistiniai okupantai", - sakė pokalbininkas.
"Kad taip neįvyko, turime dėkoti ne tiek 1923-iųjų karinei akcijai Klaipėdoje, kiek kitam šiandien nepelnytai pamirštam faktui. Klaipėdos užėmimo jėga iniciatorius, tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1923 metų vasarį ryžosi manevrui - atšaukti visus teisinius padarinius, kylančius iš Klaipėdos krašto užėmimo jėga. Jis išformavo "sukilėlių armiją", paleido "sukiliminę" direktoriją. Jis sutiko, kad formaliai Klaipėda būtų perduota Lietuvai Antantės valstybių ir dar autonomijos pagrindais, o ne įjungta į Lietuvą kaip išsikovota teritorija. Tuo metu šalyje toks žingsnis atrodė kaip pataikavimas, sukėlė dešiniųjų pasipiktinimą, privertė juos galvoti, kad pribrendo reikalas valstybės perversmui. Tačiau būtent taip Antantės valstybės teisėtai perdavė Lietuvai suverenitetą į Klaipėdos kraštą, kurį savo ruožtu buvo teisėtai perėmusios iš Vokietijos pagal Versalio taikos sutartį.
Tai labai svarbu, mat kai 1944-aisiais JAV, Didžioji Britanija ir Tarybų Sąjunga sprendė, kaip atrodys pokario Vokietija, ji buvo traktuojama 1937 metų gruodžio 31 dienos sienomis, nepripažįstant teisėtomis jokių vėlesnių aneksijų, kurias Vokietija įvykdė pažeisdama Versalio sistemą. Taigi šiuo požiūriu daug svarbesnė už sausio 15-ąją data yra vasario 17-oji, kai buvo paskelbta Antantės valstybių deklaracija dėl suvereniteto teisių į Klaipėdos kraštą perdavimo Lietuvai", - teigia V. Safronovas.
"Jei Lietuva šiandien neturėtų Klaipėdos, ji neturėtų nė vieno natūralaus užutėkio, kuris yra tinkamiausia vieta uostui. Tikriausiai būtų vystomi Būtingės ir Šventosios uostai, nors pastarasis yra itin nepalankus laivybai - nuolat užnešamas smėliu. Tai jau buvo bandoma daryti ir tarpukariu, itin aktyviai šią idėją palaikė buvęs prezidentas Aleksandras Stulginskis, aiškinęs, kad Lietuva privalo turėti alternatyvą Klaipėdai. Taigi, visai realu, kad tokiu atveju gana daug argumentų turėtų dviejų baltų valstybių sąjungos - Lietuvos ir Latvijos - idėjos šalininkai. Tokia valstybė, turinti Liepojos, Ventspilio, Rygos uostus ir gerokai daugiau gyventojų, jau būtų kur kas rimtesnis ir stipresnis geopolitinis veiksnys Baltijos jūros regione ir visoje Europoje", - mano V. Vareikis.
Nebūtų kalbos?
KLAIPĖDIEČIAI prie vyr. komisariato 1923-iųjų sausį.
Pasak V. Vareikio, tarpukario Lietuvos ekonomika be Klaipėdos krašto būtų buvusi itin silpna.
"Kažin, ar tokiu atveju būtų nutiestas geležinkelis iš Telšių į Klaipėdą, kažin, ar būtų atsiradęs Žemaičių plentas, pačioje Klaipėdoje tikriausiai nebūtų iškilęs Smeltės lietuvių darbininkų kvartalas", - svarstė pokalbininkas.
Anot V. Safronovo, Vilniaus ir Klaipėdos neturėjimas Lietuvai tarpukariu būtų reiškęs totalinę ūkinę ir politinę gravitaciją į Vokietiją. Dėl konflikto su Lenkija būtent Vokietijos rinka Lietuvai tuo metu buvo artimiausia ir lengviausiai pasiekiama, o Klaipėdos uostas buvo galimybė ieškoti alternatyvių prekybos rinkų.
"Tik pradėjusi naudotis šia galimybe 4-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuva pagaliau sugebėjo persiorientuoti nuo ekonominės priklausomybės Vokietijai, kuri iki pat 1932-ųjų buvo pagrindinė ir didžiausia Lietuvos užsienio prekybos partnerė. Neturėdama šios alternatyvos, nežinia, kuo Lietuva būtų pavirtusi. Mažų mažiausia jos galėjo laukti Vokietijos protektorato ir sąjungininkės Antrajame pasauliniame kare likimas, kuris būtų reiškęs neprognozuojamus padarinius. Bet kokiu atveju ji tikrai būtų pateisinusi savo kaip "sezoninės valstybės" įvaizdį, kuris anuomet buvo labai aktyviai palaikomas, ir ne tik Vokietijoje.
1934 metais skaitydamas Klaipėdoje viešą paskaitą anuometinis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Mykolas Riomeris visiškai pagrįstai pastebėjo, kad "Klaipėdos kraštas sudaro Lietuvai nepakeičiamą valstybės teritorijos dalį, būtent tą, kuri apsaugoja visos valstybės gyvybę". Klaipėda tuo metu, anot M. Riomerio, buvo Lietuvos "plaučiai", be kurių valstybė "ūkiškai užtrokštų", - teigė V. Safronovas.
Tuo metu istorikas Česlovas Laurinavičius, duodamas interviu portalui delfi.lt, darė prielaidą, kad jei Lietuva būtų pasiėmusi Klaipėdos kraštą kartu su Vilniumi Vakarų valstybių siūlytomis sąlygomis (reikalauta susijungimo su Lenkija), ji būtų praradusi savo suverenitetą, o tauta, kaip atskira kultūra, praradusi perspektyvą.
"O jeigu to žingsnio išvis nebūtų buvę žengta, tai arba mes nebūtume turėję Klaipėdos krašto, arba šiandien su jumis lietuviškai nebūtume kalbėje", - tvirtino Č. Laurinavičius.
PRIELAIDA. Anot istorikų, jei nebūtų buvę 1923-iųjų įvykių, Tarybų Sąjungai laimėjus Antrąjį pasaulinį karą, Klaipėda šiandien būtų Kaliningrado srities uostu arba būtų buvusi pateikta tarybinei Lietuvai kaip "Stalino dovana", kurią, matyt, kada nors būtų tekę gražinti ar bent jau turėti dėl jos rimtų problemų.
Kuo netapo?
V. Safranovo nuomone, gilinantis į klaipėdos krašto reikšmę Lietuvai, yra svarbu atsakyti ir į kitą klausimą - kuo galėjo tapti, bet netapo Lietuva, 1923 m. prisijungusi Klaipėdos kraštą.
"1923-iaisiai Klaipėda Lietuvos valstybei ir visuomenei visais atžvilgiais tapo galimybe, kuria buvo pradėta naudotis vargu ar laiku, ir pasinaudota vargu ar tinkamai. Pirmiausia tai pasakytina apie prekybos srautų nukreipimą į Klaipėdą ir apie jūrinės kultūros palaikymą šalyje.
Projektas sujungti Kauną su Klaipėda geležinkleiu ne per Šiaulius, bet tiesiogiai, buvo parengtas dar 1924 metais, tačiau nugulė Vyriausybės stalčiuose. Geležinkelį į Klaipėdą Lietuva nutiesė tik 1932-aisiais , pasirinkdama pigiausią, bet ne optimaliausią variantą per Telšius ir Plungę. Valstybės prekinis laivynas buvo pradėtas kurti tik 1936 metais.
Prieš pat Klaipėdos krašto netektį su Lietuvos vėliava plaukiojo 11 prekybinių laivų, ir pagal šį rodiklį Lietuva užėmė paskutinę vietą tarp visų Baltijos jūros valstybių. Tiesa, laivai su Lietuvos vėliava 1937 metais jau plukdė 10 procentų visų per Klaipėdos uostą išvežamų ir įvežamų krovinių", - dėstė istorikas.
Anot jo, prieš pat Klaipėdos krašto perdavimą Vokietijai per Klaipėdos uostą jau ėjo 80 proc. Lietuvos eksporto. Tačiau didžiąją eksportuojamų prekių dalį sudarė ne žemės ūkio produkcija, iš kurios tuo metu vertėsi dauguma Lietuvos gyventojų, bet apdorotoji medienos medžiaga, iš kurios pardavimų pelnas teko palyginti nedidelei pramonininkų grupei.
"Be kita ko, 54 procentų visos Lietuvos medienos pramonės vertės 1937 netais buvo sukuriama pačiame Klaipėdos krašte, taigi eksportas per Klaipėdos uostą davė Lietuvai kur kas mažiau naudos nei kartais įsivaizduojama", - pabrėžė V. Safronovas.
Pasak poklabininko, jūrinių tradicijų, jūrinio sporto propagavimas, lietuvių jūrinė kultūra tarpukariu rėmėsi daugiausia visuomenės iniciatyvomis.
Valstybinio požiūrio į šį reikalą Lietuvoje tarpukariu irgi nebūta, tad Klaipėdos įgyjimo galimybe nebuvo pasinaudota ir lietuvių agrariniam mentalitetui ryškiau pakeisti. "Mes esame pajūrinė tauta, bet dar ne jūreiviška", - rašė Kazys Pakštas.
Pagrindinė problema, matyt, buvo ta, kad nacionalinis kapitalas koncentravosi ne Klaipėdoje, kur tarpukariu dominavo vokiečių kapitalas, o Kaune. Apie jūrinius reikalus maža ką išmanantys klerkai čia sprendė, kur perskirstyti šį kapitalą, ir jūrinis sektorius dėl to, be abejo, nukentėdavo. K. Pakštas šiuo klausimu rašė dar ir štai ką: "Geopolitiniu ir ekonominiu atžvilgiu Klaipėda daugiau kaip bet kuris kitas miestas tinka būti Lietuvos sostine, nes jos ekonominė ašis, eidama nuo Minsko, baigiasi Nemuno žiotyse, į kurias gravituoja visa mūsų ekonomika", - teigė V. Safronovas.
Itin svarbi ir sovietmečiu
"Sovietmečiu Klaipėdos reikšmė Lietuvai irgi buvo didelė. Čia buvo pagrindinė Sovietų Sąjungos žvejybinė bazė Baltijos jūroje. Tai ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, Jūreivystės mokyklos įkūrimas, lėmė, kad su SSRS vėliava plaukiojusiuose laivuose lietuvių buvo kur kas didesnis procentas nei, pavyzdžiui, latvių. O tai lėmė ir jūrinės visuomenės dalies, jūrinio mentaliteto formavimąsi", - mano V. Vareikis.
"Klaipėdos vaidmuo Lietuvai sovietmečiu buvo labai svarbus, nestai buvo langas į pasaulį. Jei per metus iš likusios Lietuvos už geležinės uždangos išvykdavo apie 5 000 kultūros, sporto veikėjų, komjaunimo ar partijos narių, tai kapitalizmą ir demokratiją kasmet pamatydavo apie 10 000 klaipėdiečių. Manau, būtent tai leido Klaipėdai lengviau pereiti į rinkos ekonomiką. Tai taip pat leido susiformuoti klaipėdietiškam mentalitetui, kuris smarkiai skiriasi nuo kontinentinio, dominuojančio, pavyzdžiui, Kaune. Tai, kad klaipėdiečiai yra bene liberaliausi, liudija ir faktas, kad būtent Klaipėdoje gyvena liberaliausių pažiūrų rinkėjai", - sako E. Gentvilas.
Klaipėdos kraštas skaičiais
* Tarpukario Klaipėdos krašto teritorija sudarė 2 848 km - apie 4 proc. dabartinės Lietuvos teritorijos.
* Šiuo metu Klaipėdoje, Neringoje, Šilutės ir Pagėgių rajonų savivaldybėse gyvena apie 220 tūkst. žmonių - 7 proc. visų šalies gyventojų.
* Statistikos departamento duomenimis, 2012-aisiais čia veikė per 7 tūkst. įmonių - 8,4 proc. visų šalies bendrovių.
* "Sodros" duomenimis, šių metų pradžioje Klaipėdos mieste ir Šilutės rajone buvo 26 tūkst. draudėjų ir beveik 97 tūkst. apdraustųjų.
* Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, Klaipėdos, Neringos miestų, Šilutės ir Pagėgių rajonų savivaldybių indėlis į nacionalinį biudžetą (vertinant VMI administruojamus mokesčius) ir 2011 m., ir 2012 m. sausio-lapkričio mėn. sudarė apie 3 proc. visų į nacionalinį biudžetą sumokėtų mokesčių. 2011 m. minėtų savivaldybių mokesčių mokėtojai sumokėjo per 457,4 mln. litų, o 2012 m. sausį-lapkritį - 549,4 mln. litų mokesčių.
* Klaipėdos krašte didžiausią dalį visų įplaukų sudaro gyventojų pajamų mokestis ir pelno mokestis. Didžiausio šio krašto mokesčių mokėtojai užsiima prekių ir paslaugų eksportu, todėl dėl eksportui taikomo 0 proc. PVM tarifo sugrąžintas PVM atsveria sumokėtą.
* Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) Klaipėdos krašto mokesčių mokėtojai 2011 m. sumokėjo 288,2 mln. litų (beveik 8 proc. viso šalies GPM), 2012 m. sausio-lapkričio mėn. - 274,1 mln. litų (8 proc.).
* 2011 m. pelno mokesčių minėtų savivaldybių teritorijoje surinkta 93,7 mln. litų (beveik 11 proc. viso šalies pelno mokesčio), 2012 m. sausį-lapkritį - 99,2 mln. litų (apie 9 proc.).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą