Klaipėdos miesto savivaldybės valdininkai viena ranka sveikina privačias ir visuomenines iniciatyvas puošti uostamiestį, o kita sudaro joms įvairių kliūčių nuoširdžiai kovodami už projektų kokybę. Kas formuoja Klaipėdos miesto veidą? Ar šiame procese yra vietos naujoms idėjoms, ar viską lemia geras pozicijas užsiėmusių ir per ilgai aukštose kėdėse užsisėdėjusių biurokratų susikurta tik jiems patiems patogi tvarka?
Jau įprasta, kad atsiradus kokiai nors idėjai tarp specialistų prasideda didžiausi debatai, iniciatyvą parodžiusieji pradedami vaikyti po visokias komisijas, procesas trunka tiek, kad galų gale jie pasijunta esą kalti ir praranda bet kokį norą imtis iniciatyvos.
Klaipėdos merą Vytautą Grubliauską labai liūdina jį pasiekiantys žmonių iš kitų miestų, kitų valstybių ir investuotojų nuomonių atgarsiai. Jie sako, kad procedūrų derinimas kai kuriuose Klaipėdos miesto savivaldybės skyriuose yra vienas komplikuočiausių visoje Lietuvoje.
SIŪLOMAS. Dizainerio Gintauto Stasiulio diskusijoms pasiūlytas krypties rodyklės variantas.
"Turiu pasakyti, kad iš pradžių tuo nelabai tikėjau, bet kai susiduri su vienu, kitu, trečiu pavyzdžiu, pradedi tikėti, kad tai nėra koks nors išsigalvojimas, kieno nors nevykusios užgaidos neįgyvendinimo pasekmė", - sakė V. Grubliauskas, žadantis imtis ryžtingų veiksmų.
Nuo Ainošiaus pas Kaipošių
Mažai kas žino, kad viena Danės krantinė, kurioje stovi knechtai Lietuvos buriuotojų žygiams atminti, vadinama Buriuotojų krantine. Klaipėda jau 23 metus turi tokią krantinę, tačiau iki šiol nėra jokios nuorodos į ją. Tuo susirūpino patys buriuotojai ir ėmėsi iniciatyvos. Tačiau nidiškis buriuotojas Arūnas Burkšas, buvęs Klaipėdos apskrities administracijos viršininkas, kuriam turėtų būti gerai žinomi biurokratijos užkulisiai, jau daugiau kaip metus vargsta norėdamas įgyvendinti privačią ROTARY klubo "Concordia 1826" iniciatyvą - pastatyti atminimo ženklą - krypties rodyklę "Buriuotojų krantinė", kuriai pinigų skirtų patys rotariečiai. Jeigu specialistai, turintys teisę spręsti, ar siūlomas projektas geras, ar prastas , būtų iš karto priėmę kokį nors sprendimą, kad ir pasakydami griežtą "ne", dar būtų pusė bėdos, tačiau prasidėjo svarstymų svarstymai ir ilga "kelionė per kopas".
Po ilgo vaikščiojimo savivaldybės koridoriais šiemet vasario pabaigoje Buriuotojų krantinės rodyklės klausimas galų gale svarstytas savivaldybės Įvaizdžio komisijos posėdyje. Susidarė įspūdis, kad pagaliau reikalai išjudėjo iš mirties taško. Pats vyriausiasis miesto dailininkas Mindaugas Petrulis pažadėjo priimti rotariečių pasamdytą menininką profesionalą, jau padariusį apie 12 eskizų, ir paaiškinti jam, kaip viskas turi būti daroma.
Dėl teksto, kuris būtų rašomas rodyklėje, Įvaizdžio komisija pasiuntė idėjos iniciatorius į Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisiją bei patarė dėl kompozicijos pasikonsultuoti su architektais.
Tačiau po dviejų savaičių vykusiame tos pačios Įvaizdžio komisijos posėdyje vėl viskas prasidėjo iš pradžių. Jau pasiūlyta kreiptis į Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizaciją, kad ji paskelbtų konkursėlį, jog atsirastų variantų, iš kurių būtų galima rinktis.
"Nežinojau, kad reikia eiti per Architektų sąjungą. Nors paskutinis rodyklės variantas ir man nepatiko, bet manau, kad tai skonio reikalas. Tiek nesąmonių pridaro ir aukščiausio lygio menininkai, bet, matyt, pataiko kieno nors skoniui, - stebėjosi A. Burkšas. - Galbūt mums nuo to ir reikėjo pradėti, bet prieš tris mėnesius ėjome tartis į savivaldybę ir su eskizais buvome nusiųsti į Įvaizdžio komisiją. Tiesą pasakius, tas didelis noras pastatyti atminimo ženklą mane jau apleidžia. Bet kadangi esu pagrindinis idėjos generatorius, būtų negražu nuleisti rankas, nors jau tiek kartų vien dėl šio klausimo važiavau į Klaipėdą... Nuo to, kai mes pradėjo dirbti su savivaldybe, praėjo tiek laiko, kad vaikas jau galėjo gimti. Gal per daug pasitikėjau savimi. Kai išgirdau, kaip atsakingai komisijoje svarstomas atrakcionų pastatymo Klaipėdos mieste klausimas... "
Kai idėjos generatorius pasiūlė, kad savivaldybė pati imtųsi organizuoti konkursą, tuoj buvo paklausta, o kas skirs jam pinigų? Taigi A. Burkšui teko įtikinėti brolius rotariečius, kad be tų pinigų, kuriuos jie jau išleido rengdami eskizus, be pinigų, kurių reikės rodyklei pagaminti, dar reikia pinigų konkursui organizuoti bei projektui parengti. Kitas, ko gero, jau seniai būtų numojęs į tai ranka, tačiau šie rotariečiai vis dėlto nusprendė eiti iki galo.
Nauja kelionė per kopas
Idėjos iniciatoriams patarta tartis su daug patirties šioje srityje turinčiu architektu Edmundu Andrijausku. Šį antradienį prie knechto, esančio priešais buvusį "Baltijos" kino teatrą, įvyko "išvažiuojamasis" pasitarimas, kuriame dalyvavo minėtas architektas, savivaldybės, ROTARY klubo atstovai. Šį kartą turėjo būti apžiūrėta preliminari vieta ir nuspręsta, kas joje galėtų tikti. Tačiau E. Andrijauskas vėl visus nukėlė į pradžių pradžią klausdamas, ar krypties rodyklė nebus sviestas sviestuotas, esą kam reikia pavadinti tai, kas jau yra. Jis domėjosi, ar rotariečiai nenorėtų ką nors kitą miestui padaryti.
"Vis dar einam į priekį", - susitikimo rezultatus reziumavo A. Burkšas.
Dabar nutarta, kad susitiks savivaldybės, Architektų sąjungos ir ROTARY klubo atstovai ir parengs konkurso nuostatus, techninę užduotį ir visą šį dalyką imsis koordinuoti Architektų sąjunga. Griežto atsakymo, kad nieko daryti nereikia, negauta ir šį kartą.
"Jau atsirado sportinis interesas eiti iki galo", - juokavo A. Burkšas.
Žinia, nuo tos dienos, kai Lietuvos marinistikos žurnalistų klubas "Marinus" iškėlė idėją pastatyti paminklą "Albatrosas" išplaukusiems ir negrįžusiems Lietuvos jūrininkams bei nuskendusiems laivams, iki paminklo atidengimo praėjo maždaug 5 metai.
"Tikrai ne biurokratinės problemos kaltos"
"Senamiestyje ne bet kas tinka. Buvo nepataikyta. Komisijos narių manymu, iniciatoriai atėjo ne su geriausiu pasiūlymu, siūlėme paieškoti jo tarp menininkų. Čia tikrai ne biurokratinės problemos kaltos", - aiškino komisijos pirmininkas.
Dėl ko konkrečiai komisijai nepatiko buriuotojų siūlymai?
Pabijojome, kad siūlomas objektas nepatiks žmonėms. Iš pradžių buvo siūloma pastatyti 3,5 metro aukščio akmenį, kuris būtų aukštesnis už bet kurį knechtą. Komisijos narių nuomone, koncepcijos požiūriu buvo prašauta. Mes pabijojome patvirtinti tokį variantą. Galbūt klystame, todėl pasiūlėme eiti į Architektų sąjungą, į Dailininkų sąjungą. Šiam ROTARY klubui priklauso žymūs žmonės, jų iniciatyva turi būti gerbiama ir skatintina. Jie neturi suprasti, kad yra atstumti. Tiesiog pasiūlėme paieškoti kito varianto, kuris tikrai patiktų. Juk turime tokių pavyzdžių mieste, apie kuriuos kiekvienas gali pasakyti, kad jam nepatinka. Matyt, tada irgi buvo eita per tokias komisijas ir tada kažkas neišdrįso pasakyti, kad turėtų būti organizuojamas konkursas, kad renkamasi turėtų būti iš kelių variantų. Aš to nevadinu biurokratija, tiesiog sakau - pabandom rinktis iš kelių variantų. Labai tikiuosi, kad rotariečiai nesuvoks to kaip kažkokio stabdžio ar trukdžio. Reikia, kad visuomenė rodytų iniciatyvą. Bet jeigu ateinama su ne visai tobulu projektu, tai neturėtų būti vertinama kaip iniciatyvos žlugdymas. Nenoriu, kad žmonės pagalvotų, jog savivaldybėje žlugdomos idėjos, jos kaip tik skatinamos. Tačiau viešojoje erdvėje turi atsirasti kokybiškos idėjos.
Ar idėjos iniciatoriai turi organizuoti konkursus ir išleisti dar daugiau pinigų, nei kad jau išleido? O kur garantija, kad kitas jų variantas patiks? Ar negali jų idėjos įgyvendinimu pasirūpinti patys savivaldybės biurokratai, užuot vaikę juos po visas organizacijas?
Šiuo atveju aš esu biurokratiškas. Geras pavyzdys būtų Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus organizuotas Skulptūrų parko kūrybinių dirbtuvių konkursas, rajono savivaldybės organizuotas konkursas dėl daugiabučių namų renovacijos. Jų idėjų generavimo procese dalyvauja labai daug žmonių. Tokiu atveju tas dalykas būna tiek nugludintas, kad tampa visiems priimtinas. Toks metodas tinkamas, kai norima pastatyti kokį nors daiktą viešojoje erdvėje, kad ant jo vėliau mes nespjaudytume ir nesakytume, kad kažkas, turintis didelių ryšių, priėjo ir pastatė. Jeigu veržiamasi į viešąją erdvę, neturi būti renkamasi iš vieno pasiūlymo. Procese turi dalyvauti daugiau žmonių, nes tai - visų mūsų erdvė.
Jeigu ROTARY klubui, pabandžiusiam kažką padaryti, pritrūks kantrybės, ar Buriuotojų krantinė taip ir liks be krypties rodykės?
Bijau, kad žmonės pagalvos, jog biurokratinis aparatas sustabdė idėją. Sakyčiau, šiuo atveju biurokratinis aparatas kaip tik paskatino apsvarstyti, ar tikrai buvo gera idėja. Įvaizdžio komisijoje ne visi biurokratai, joje yra ir meno žmonių, jie turi skonį. Jeigu buriuotojai nusigręš nuo iniciatyvos, teks pačiai savivaldybei to imtis.
Kodėl žmonės, atėję su iniciatyva, vaikomi po kabinetus, o kai praeina daugiau kaip metai, galų gale pasakoma, kad jų variantas netinka, kad reikia skelbti konkursą, kad yra tokia tvarka. Kodėl iš karto to nepasakoma?
Savikritiškai prisipažįstu, kad esame kalti, jog nenukreipėme jų teisinga linkme, kad turėjo vaikščioti po mūsų koridorius. Mes jau tarpusavyje kalbėjome apie tai, ką ateityje reikia daryti su tokiomis iniciatyvomis.
Ar tie žmonės, kurie priima galutinius sprendimus ir pasako, kad to reikia mūsų miestui arba nereikia, tebėra kūrybiški, ar jiems patiems nereikia keistis, ar nepasigendama naujų vėjų?
Klausiate, ar pakanka mums kompetencijos vertinant idėjas? Mes irgi turime būti savikritiški. Bandome atskirti administracinį lygį, tai yra žmones, kurie vykdo procedūras. Įvaizdžio komisija rekomenduoja administracijos direktorei duoti leidimą statyti vieną ar kitą objektą. Tarp komisijos narių yra ir visuomenės, ir administracijos atstovų. Mes turėtume irgi savikritiškai vertinti savo nuomonę, tačiau kažkoks filtras turi būti. Ar ROTARY klubas naudojosi tinkamu metodu? Ar paėmus vieną kokį nors projektą jis jau nusipelno būti patvirtintas? Jeigu nepatvirtinamas, sakoma, kad Įvaizdžio komisija bloga. Bet juk mieste turime ir blogų pavyzdžių, juos kiekvienas miestietis vardina.
Kas vis dėlto priima galutinį sprendimą dėl vieno ar kito objekto atsiradimo viešoje erdvėje? Koks vyriausiojo dailininko, vyriausiojo architekto, Įvaizdžio komisijos vaidmuo?
Jeigu žmogus turi iniciatyvą, pirmiausia turi eiti į Dailininkų sąjungą, į kitas menines organizacijas. Ten idėja turi būti apsvarstyta, gautas pritarimas, o tada atvykti į Įvaizdžio komisiją. Joje yra specialistų iš turizmo, kultūros, istorijos sektoriaus, skulptorių. Jie jau vertina objektą visame kontekste. Kai į Įvaizdžio komisiją ateinama iš apačios, ji tiesiog reziumuoja. Kuo produktas bus kokybiškesnis, tuo komisijai bus lengviau jį tvirtinti. Jeigu projektas gaus atgarsį asocijuotose struktūrose, tai Įvaizdžio komisija jį praleis be problemų. Buriuotojų krantinės rodyklės atveju buvo ateita tiesiai į komisiją. Tai nebuvo žūtbūtinis dalykas, kurį mes turėjom patvirtinti, tad pasiūlėme dar padirbėti.
Miesto dailininkas ar architektas tik vertina turimus dokumentus, jie dirba su miesto Tarybos patvirtintais reglamentais. Yra tokių dalykų, pavyzdžiui, meninė išraiška, kurių neįmanoma reglamentuoti. Kas gali pasakyti, kad skulptūra yra kokybiška arba ne? Todėl natūralu, kad konsultuojamasi su visuomene. Labai norėčiau, kad visi siektų kokybės.
"Nusprendėme eiti iki galo"
Arūnas BURKŠAS, buriuotojas
Savivaldybės atstovai lyg ir pritarė iniciatyvai, o paskui pareikalavo eiti kryžiaus kelius. Buvau sutrikęs, nežinojau, kaip elgtis. Pasirodo, dėl tokio mažo dalyko reikia įdėti tiek daug energijos. Padaryti kur kas paprasčiau, nei viską suderinti. Reikia išklausyti labai daug nuomonių. Dėl to, ką mes norėjome padaryti, jų buvo labai įvairių. Ten, kur menas - gausu improvizacijų, ir kiekvienas turi savo nuomonę. Vienam gražu, kitam - ne. O tu turi pataikyti, kad idėja atitiktų tų, kurie priima sprendimą, skonį. Pamaniau, gal iš tikrųjų nieko nereikia, tegu savivaldybė uždeda užrašą, kad tai yra Buriuotojų krantinė, tokį, kaip "Į Lietuvos jūrų muziejų", ir viskas, nereikės tiek prakaito išlieti. Žinoma, Klaipėdos mieste yra ir svarbesnių dalykų, nei buriuotojų krantinės pavadinimas.
ROTARY klubo broliai susirinkę labai ilgai diskutavo ir nusprendėme vis dėlto eiti iki galo ir anksčiau ar vėliau Klaipėdai padovanoti krypties rodyklę. Manau, kad galų gale vis tiek pataikysime. Paradoksalu, kad reikalingas toks ilgas kelias. Per daugelį metų atsiranda nauji nuostatai, nauji reglamentai, todėl jis ir sunkėja. Nors kita vertus, suprantu, kad ruošiamasi ne batus pirkti. Rodyklę norima pastatyti vienoje iš centrinių miesto vietų. Bet ko ten pastatyti tikrai negalima.
"Turi būti harmoninga visuma"
Mindaugas PETRULIS, Klaipėdos savivaldybės vyriausiasis dailininkas
Pirmiausia mes turime mylėti savo miestą. Norisi, kad mūsų miestelis būtų išskirtinis įvairiais aspektais, ne tik atskirais meniniais objektais, bet kaip visuma. Viskas turi būti vertinama kaip harmoninga visuma. Klaipėdoje neturėtų būti atsitiktinių meninių objektų, kurie gali būti bet kurioje vietoje. Jeigu briliantą įdėsi į žalvarį, koks bus tas briliantas. Atskira detalė gali būti ir puiki, bet jeigu bus ne toje vietoje, jau blogai. Kalbėdami apie išliekamosios vertės objektus mes turime kalbėti apie funkcijos, turinio ir formos tarpusavio sąveiką. Kartais geriau, kad kokio nors objekto nebūtų, kad jis vizualiai neužterštų aplinkos.
Privačių iniciatyvų yra labai daug. Atsiradus bet kokiai iniciatyvai pirmiausia specialistai turi įvertinti, kaip ji derės visumoje. Meninis objektas turi savo vertę tada, kai jis yra matomas, atitinka urbanistinės aplinkos charakteristiką ir formuoja trauką. Jis turi turėti unikalią vertę - turi būti sukurtas tik tai erdvei, tik tam miestui.
Visuomenės nuomonė yra labai svarbi, bet sprendžia profesionalai. Blogai, kai gydytojas imasi ne savo darbo ar dizaineris veiklos, neturinčios nieko bendro su jo profesija. Tada ir atsiranda nesusipratimų. Žinoma, ir tarp profesionalų kyla ginčų, tačiau šiais demokratijos laikais nugali daugumos nuomonė. Kad nepadarytume klaidos, susirinkę komisijose arba konkursų metu diskutuojame.
Statydamas bet kokį objektą, nesvarbu, ar meninį, ar ne meninį, gali pridaryti miestui daug problemų. Objektų, kurie man asmeniškai nepatinka, mieste yra daug. Jie yra atsiradę atsitiktinai dar praeitame šimtmetyje.
Savivaldybė yra ta institucija, kuri rezultatui pasiekti sudaro tam tikrą formą per teisės aktus, kad mūsų aplinka vienaip ar kitaip keistųsi gerąja prasme. Savivaldybė yra parengusi tokį teisės aktą, kuris nustato bet kokių meninių objektų įrengimo tvarką. Yra kelios pakopos - svarstoma architektų, dailininkų sąjungose ir, žinoma, įvaizdžio grupėje.
"Požiūrio krizė"
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos meras
Nuo geros, sveikos idėjos atsiradimo iki jos tapimo kūnu kelias yra labai ilgas, tad daug kam praeina noras ką nors daryti. Buriuotojų siūloma rodyklė, deja, nėra vienintelė istorija. Tai labai aktuali problema. Šitas procesas uostamiestyje yra šiek tiek komplikuotas. Šiuo požiūriu Klaipėda, palyginti su kitais miestais, deja, bet buksuoja. Liūdniausia, kad žmonės, atėję su idėja, kuri galbūt nėra standartinė ar stereotipinė, dažniausiai gauna stereotipinį ir labai paprastą atsakymą, kad tai yra arba beveik, arba visiškai neįgyvendinama. Užuot ieškojus idėjos realizavimo kelių, būdų, kaip jai uždegti žalią šviesą, gana dažnai pateikiamas visas sąvadas objektyvių bei subjektyvių reikalavimų ir kitokių dalykų, kad tik būtų pristabdytas arba visiškai sustabdytas idėjos įgyvendinimas.
Esu įsitikinęs, kad tokia situacija yra požiūrio krizė. Požiūrio į naują idėją, į nestandartinį pasiūlymą. Situacija sumodeliuojama taip, kad duodama suprasti - jūs geriau netrukdykite ir mūsų neužverskite tokiomis idėjomis ateityje. Manau, kad šis požiūris turi keistis. Mes turime nebijoti ieškoti galimybių, kaip realizuoti įdomius sumanymus, o ne pateikti standartinį atsakymą - čia to negalima daryti, tai turi atrodyti kitaip, čia jūs užteršite, čia reikės labai daug ką derinti, galbūt nieko nedarykime.
Netaikau to visai Klaipėdos miesto savivaldybei ir visiems joje dirbantiems žmonėms. Yra tikrai labai puikiai, gerai ir sąžiningai dirbančių žmonių. Tačiau yra keli apsišarvavę subjektyvių parametrų šarvu ir stengiasi geriau nepradėti nieko daryti, kad pradėję neturėtų rūpesčių. Nenoriu jų vardinti, jie patys žino, ką apie juos manau. Tokią požiūrio krizę reikia nedelsiant likviduoti. Šioje srityje tikiuosi administracijos direktorės pagalbos, kuri yra tikrai labai imli geroms, sveikoms idėjoms ir iniciatyvoms. Be jos pagalbos ištaisyti šią situaciją būtų labai sunku.
Esu pasiryžęs gana ryžtingiems ir aktyviems veiksmams. Mes negalime leisti, kad dėl kelių žmonių, sustabarėjusių biurokratų, sėdinčių pakankamai aukštose kėdėse, nerangumo, o gal ir apkiautimo Klaipėdos žmonių iniciatyvos būtų stabdomos dar įsčiose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą