Darbėniškiai nepasidalija miestelio istorija

Perbėgo juoda katė

Į Darbėnų žydų istoriją prieš 5-erius metus ėmė gilintis gimnazijos bendruomenė, vadovaujama Sonatos Litvinienės, o sumanytų projektų iniciatorė buvo pedagogė Edita Gliožerienė. Deja, ilgainiui tarp abiejų pedagogių prabėgo juoda katė, ir atsitiko taip, kad istorinė praeitis tarsi suskaldė dalį miestelio bendruomenės.

E. Gliožerienė, panirusi į ją dominančią sritį, bendradarbiauja su įvairiomis šalies bei užsienio organizacijomis, tačiau veikia atsiribojusi nuo gimnazijos. Šiuokart ji ėmėsi iniciatyvos miestelio Turgaus aikštės grindinyje įrengti du atminimo ženklus, įamžinančius nužudytą 17-metę žydaitę Esterą Kvelerytę ir garsų miestelio fotografą Elijahu Bruckų. Taip darbėniškiai dalyvautų pasauliniame Atminimo akmenų projekte, – Lietuva jame yra 21-oji šalis. Šiuo metu į šalies grindinius sudėta kone trys dešimtys akmenų – Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Jurbarke, Plungėje.

S. Litvinienė taip pat sumanė, kad prie mokyklos reikėtų žydų gelbėtojus įprasminančio atminimo ženklo, ir kreipėsi į Plungėje įkurto Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo vykdantįjį direktorių Eugenijų Bunką. Šis pasiūlė pastatyti metalinę obelį, kokios statomos Litvakų atminimo sode, Plateliuose, kad kabinami obuoliai primintų iš Darbėnų kilusius įvairių tautybių šviesuolius. Obels kompoziciją E. Bunka ketino pastatyti iš savo lėšų. Lyg ir buvo susitarta.

Papiktino nurodyta nužudymo vieta

Abi idėjas reikėjo pristatyti Darbėnų bendruomenei, todėl pas seniūną Alvydą Poškį susirinko ne tik iniciatorės E. Gliožerienė ir S. Litvinienė, buvo pakviesti ir bendruomenės pirmininkas Rimantas Benetis, bendruomenės tarybos narė Jūratė Sofija Laučiūtė, atvyko ir E. Bunka.

Deja, kilusi ambicijų bei nuomonių takoskyra neatnešė teigiamų rezultatų, tik dar labiau pasėjo nepasitikėjimo vienų kitais grūdą.

Šios dienos „Pajūrio naujienų“ rubrikoje „Haidparkas“ publikuojama redakcijai atsiųsta J. S. Laučiūtės nuomonė, jog jų netenkina E. Gliožerienės pateikti Atminimo akmenų pavyzdžiai, o tiksliau – konkretus įrašas, kad abu darbėniškiai – E. Kvelerytė ir E. Bruckus – buvo nužudyti Darbėnuose.

E. Gliožerienės žiniomis, E. Kvelerytė nužudyta Darbėnų pakraštyje esančiame miškelyje, o E. Bruckus – Palangos gatvėje. „Tad argi tai – ne Darbėnų teritorija. Kodėl bijoma tiesos?“, – stebėjosi E. Gliožerienė, atsisakydama daugiau viešai komentuoti. Tačiau patikino, jog lėšų plytelėms – kiekviena jų kainuotų po 125 Eur – paaukojo nužudytųjų palikuonys Bev Stoch iš Australijos bei Liova Brezingeris iš Tel Avivo.

Iškeltų gelbėtojus, o ne – aukas

Šiuo metu pasaulyje į grindinius įmontuota per 60 tūkst. atminimo akmenų – kvadratinių, vos 9,8 cm ilgio ir pločio lentelių. Jų idėjos autorius – menininkas iš Vokietijos Gunteris Demnigas taip siekia įamžinti nacionalsocializmo aukų – ne vien žydų, bet ir kitų tautybių, nukentėjusių nuo holokausto, atminimą. Jis nurodė, jog lentelėje reikalinga iškalti nužudyto asmens vardą ir pavardę, gyvenamąją, mokymosi ar darbo vietą, taip pat – vietą, kur asmuo įkalintas bei nužudymo vietą ir datą. E. Gliožerienė šių reikalavimų ir laikėsi.

Seniūnas A. Poškys ir bendruomenės pirmininkas R. Benetis įsitikinę, jog žodžiai „nužudyti Darbėnuose“ – skaudinantys ir sukeltų nereikalingos įtampos miestelyje. „Kam malonu gyventi ar praeiti pro žudynių vietą?“ – svarstė jiedu, patikindami, jog nepasisako prieš ženklus iš esmės, tačiau norėtų, kad įrašai būtų koreguoti, išvis nenurodant nužudymo vietos.

„Taip, beje, pasielgta Jurbarke. Kodėl visuomenei reikia transliuoti neigiamą informaciją? O dar kažkas iš mūsų suskubo užbėgti įvykiams už akių, paviešinti, siekdamas gauti visuomenės pritarimą“, – pastebėjo seniūnas.

Jis prisipažino, jog dėl bendruomenėje susiklosčiusios situacijos jaučiasi tarsi būtų atsidūręs tarp dviejų ugnių: holokaustas, pokaris – skaudžios ir itin jautrios temos. „Darbėnų bendruomenė neneigia istorijos, bet labiau nori įamžinti žydų gelbėtojus, o ne akcentuoti nužudytuosius. Visiems po akmenį neįrengsi – vieni bus įamžinti, kiti – ne“, – samprotavo seniūnas.

Atsiėmė savo pažadą

Negana to, kitądien po pasitarimo E. Bunka išsiuntė raštą gimnazijos direktorei S. Litvinienei, jog savo pažadą buvo pasirengęs įvykdyti nepaisant to, kad kiti Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktoriai kategoriškai prieštaravo, prisimindami nepavykusį fondo bandymą prieš kelerius metus įamžinti D. Volfsono atminimą. Tačiau abejonės kirminas jam įsimetęs po susitikimo pas seniūną.

„Ligi tol maniau, kad jūsų nesutarimas su Edita Gliožeriene yra kažkokie darbo reikalai, tačiau absurdiški kaltinimai abejones padidino. Bendruomenės pirmininko pasakymas, jog atminimo plytelės yra jūsų idėjos plagiatas – visiška nesąmonė, dėl kurios galėtų įsižeisti jas sumanęs ir kuriantis architektas G. Demnigas“, – rašė E. Bunka.

„Pajūrio naujienoms“ E. Bunka taip pat sakė, jog jį labai papiktinęs J. S. Laučiūtės pasisakymas. Todėl jis surinkęs ir ankstesnius neigiamus jos viešus pareiškimus bei komentarus dėl žydų, tarp jų – ir Davido Volfsono, atminimo Darbėnuose įamžinimo. „Žinoma, ji gali laisvai reikšti savo nuomonę, bet mano abejonės virto sunkiu sprendimu sulaužyti savo pažadą, – toliau rašoma laiške. – Gaila, bet tolesnis mūsų bendradarbiavimas neįmanomas. Viliuosi, kad jūs (S. Litvinienė, – aut. pastaba), bendruomenės pirmininkas, J. Laučiūtė – dar ne visa Darbėnų bendruomenė, kad joje yra ir kitokių nuomonių. Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas toliau bendradarbiaus su nuoširdžiai Darbėnų istoriją tyrinėjančia ir ją saugojančia E. Gliožeriene.“

Asmeniniai nesutarimai – per žydų kortą

R. Benetis sakė labai vertinąs E. Gliožerienės pastangas bei įdirbį, atveriant vieną skaudžiausių miestelio istorijos puslapių, tačiau mano, jog pedagogė pati atsiribojo nuo bendruomenės. A. Poškys apgailestauja, jog per žydų istorijos kortą atsiskleidę asmeniniai darbėniškių nesutarimai, ir atsiradęs susipriešinimas nevedąs niekur.

„Jeigu numatytiems darbams reikės bendruomenės pritarimo, sprendimas jau lyg ir aiškus – į susirinkimus dažniausiai ateina tie, kurie viskam prieštarauja“, – apmaudo neslėpė seniūnas.

O tam, kad būtų surengta gyventojų apklausa, ar išvis miestelyje reikėtų įamžinti žydų atminimą, reikėtų pajėgų – kažkas turėtų vaikščioti po namus ir rinkti parašus, nes, paraginus atvykti balsuoti, aktyviausia tebūtų saujelė savo išankstines nuostatas turinčių darbėniškių.

Ar reikia Darbėnuose įamžinti nužudytų žydų atminimą?

Lietuvoje Atminimo akmenų projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su Lietuvos žydų bendruomene, Ugdymo plėtros centru, Romų visuomenės centru ir valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi.