Dreižių kasdienybės šviesa

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

Kaimą Klaipėdos rajone, už 2 kilometrų į pietryčius nuo Priekulės, praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmetyje sunykusį dėl visuotinės melioracijos, pamažu prikelia naujakuriai. Dreižių senbuvius suskaičiuosi ant vienos rankos pirštų, tačiau jie, padedami užaugusių vaikų, iš visos širdies stengiasi savo gyvenimą padaryti gražesnį.

Birutė Bartkevičienė raudonmūriame name prie geležinkelio turi du kambarėlius, kuriuose ir užaugo geležinkelininkų šeimoje. Ji ir pati jaunystėje tampė kablį, vadinamą "kirka", keitė "špalus", kurie dabar keičiami automatiškai.

"Taip jau buvo, kad nuo šešiolikos metų melžiau rankomis po 25 karves, dirbau sunkiausius darbus. Savo vaikų neturėjome, todėl ką tik pagimdžiusi mano svainė paskubėjo pranešti, kad Klaipėdos gimdymo namuose yra graži mergytė, kurios atsisakė jaunutė motina. Įvaikinome ją, kai buvo dviejų mėnesiukų, ir išsikėlėme į Radviliškį, kad žmonės nešnekėtų, jog vaikas - ne mūsų", - pasakojo ponia Birutė. Mergytės, kuriai išrinko Meilutės vardą, skrandukas buvo neišsivystęs, todėl įtėviams teko daug išgyventi. "Gydytojai pasakė: jeigu ji išgyvens iki trejų metukų, tai ir gyvens. O greitoji kone kasdien važinėjo į mūsų namus. Kartą su kaimynų mažyliu atsidūrėme ligoninėje, jiems įtarė meningitą. Laimė, aš neatidaviau savo vaikelio, pašiurpusi, kaip ten ligoninėje slaugės vysto naujagimius kone į brezentą - kaimynai parsivežė savo sūnelio kūnelį", - pasakojo moteris.

"Džiaugiuosi, kad ir mano anūkai mėgsta daryti gražius daiktus", - sakė Marijona Klevienė

Dabar Meilutei - per keturiasdešimt, ji gyvena Anglijoje, susirado puikų lietuvį vyrą, su juo augina dukrelę ir paremia motiną, kai ši suserga ar šiaip bėda. O ponios Birutės galvos skausmas - mergautinis įdukros sūnus. Močiutei anūkas buvo labai geras, bet vos susidėdavo su draugais, prisigalvodavo "visokių perkūnų". Šiandien anūkas atlieka bausmę kalėjime, o močiutė siunčia jam pinigėlių. Birutės vyras jau paliko šį pasaulį.

"Man liko tik vištelių pulkas ir du dideli šunys, su kuriais vargstu, bet negi žudysi, kai tokiom akelėm žiūri?" - sako moteris, didžiausiu turtu vadinanti savo būgnus ir armoniką.

"Groju ar negroju, armonika turi stovėt mano namuose garbingoj vietoj, kaip ant altoriaus", - juokiasi Birutė, kuri nuo vaikystės su savo tėveliu eidavo per kaimus groti šokiuose ir vestuvėse - gitara, akordeonu, armonika. Kai dirbo Radviliškyje, mašinų gamykloje prie preso, jai nurėžė pirštus, tad dabar gali groti tik armonika - tačiau kaip groti! "Armonika yra mano širdis - groju, kai ilgu dukrelės, kai linksma ar niūru", - sakė Birutė.

Gėlės ir nėriniai

Senolė Marijona Klevienė gyvena viena vienužė, ir net parduotuvėlė ant ratų į jos kiemą nebeužsuka. Tačiau aplanko dvi dukros, šiaip, be progos, ir atveža penketą anūkų, kurių mažų močiutė negalėjo auginti, nes dirbo. Dabar ji nusimezga sau kasdienius drabužius, nes juos maloniau dėvėti, o kambariuos pakloti jos rankomis pasiūti takai, staltiesės ir servetėlės. Dukros padėjo sukurt jaukų namų interjerą. Jį puošia ir anūko Kęstučio per darbų pamoką išdegtas Einšteino portretas.

"Nebedaug liko mano rankdarbių - prieš Naujuosius išdalinau geroms draugėms. Visos jos gyvena Klaipėdoje, sumaniusi sėdu autobusan ir važiuoju jų aplankyti. Malonu, kad mano nėrinius dukros pasitiesia ir savo namuose; aš nežinau, ar į madą sugrįžo liaudies menas, ir nesvarbu, aš darau, kas man patinka. Kita vertus, kaip kitaip pensininkui žiemą dieną trumpinti? Krosnį pasikūriau, valgyt pasidariau, ir kimbu į rankdarbius, matot, rankos dar nesugrubo", - sakė moteris, laukianti pavasario, kai žemė apdžius, ir galės į ją sukišti rankas. Turi šiltnamį, daržą ir sodelį, į kurį prieš kelias dešimtis metų stirnos atklysdavo. Dabar šalimais kuriasi žmogus iš miesto, bet močiutei maloni tokia kaimynystė.

"Dabar groju ir dainuoju pati sau. Nuėjau nuo gyvenimo scenos, bet jausmai niekur nedingo", - sakė Birutė Bartkevičienė.

"Dar nepagalvojau, ką šiemet sodinsiu. Bet man gražu gėlės, nesvarbu, kokios, kad tik žydėtų. Jos pas mane iš priklydusios sėklytės auga visur, net tarp bulvių ir kur tik nori", - sakė gėlių karalystės puoselėtoja.

Vaikai - brangiausia našta

Daugiavaikių Vidos ir Algimanto Gerardo Bertulaičių namuose liko tik du sūnūs - judrus it gyvasis sidabras pagrandukas Audrius, lankantis ketvirtą klasę, ir cerebriniu paralyžiumi sergantis Tadukas, kalbantis žvilgsniu ir gestais, bet visada geros nuotaikos.

"Visas mūsų penketukas - netyčiukai", - juokiasi Vida, ištekėjusi už dešimčia metų vyresnio vyro. Iš Kintų su tėvais ji atvažiuodavo į Dreižius tetos aplankyti, o kai šie susėsdavo aplink stalą, jiedu su Algimantu lošdavo kortomis ar šaškėmis.

"Iškart kritome vienas kitam į akį. Pusę metų padraugavom, dar pusmetį gyvenome kartu, ir susituokėm. Nors vyras - liuteronų reformatų tikėjimo, susituokėme katalikų bažnyčioje. Man tas žmogus pasirodė patikimas, ir nenusivyliau. Kretingos paukštyne dirbau, kol gimė pametinukės dukros, o tada šeimos rūpintojėlis buvo Algis. Atsikėlėme į gražų jo tėvų namą, kurio architektūra būdinga Mažajai Lietuvai. Pamenu, kaip grįžęs iš melioracijos ar ūkio darbų vyras koja sūpavo lopšį, skalbė vystyklus. Daugiausia jis dukras ir augino, buvo rūpestingas, įdėjo židinio groteles, kad kuri neįšliaužtų. Tėtis su dukromis statė lėlių namelius iš dėžučių, o kai vaikai prasižengdavo, nebaudėme. Užtekdavo pasisodinti ir pasikalbėti. Mums buvo svarbu, kad išaugtų mandagūs ir paslaugūs", - pasakojo.

Pro Dreižius dunda traukiniai - sunkūs ir netušti, kaip vietos žmonių gyvenimai.

Dabar jiedu sakė jau galintys pasidžiaugti ir vienas kitu. Vyresnis sūnus Vladas Kretingoje mokosi autošaltkalvio amato, dukra Raimonda, įsigijusi floristės specialybę, Norvegijoje dirba valytoja, nors jai teko dirbti ir statybose, o pirmagimė Vita augina sūnelį Aironą. Ponia Vida nenori priimti paramos iš savo vaikų, ir nedrįstų prašyti, bet rūpestingoji Raimonda padėjo įsivesti vandentiekį, paliko pinigėlių naujoms durims įstatyti, o kambario sienas puošia jos iš gėlių sukurti paveikslai.

"Mes su vyru niekada nesikišome ir netrukdėme vaikams pasirinkti profesiją, kuri traukia. Vladas norėjo būti kulinaru, bet jo mokymosi vidurkis buvo per žemas. Vita nuo mažens švarino ir tvarkėsi namuose, o Raimonda, būdavo, pasičiupusi kirvuką ar plaktuką, imdavosi vyriškų darbų. Kai mergaitės buvo paauglės, tėtis išsiųsdavo jas paviešėti pas tetas, gyvenančias Vokietijoje. Tadukui, patyrusiam gimdymo traumą, teko sunki dalia; jam jau atliktos septynios rankų ir kojų operacijos. Laimei, vaikinas, kurį ilgą laiką tėvai nešiojo ant rankų, vaikšto, tik nevaldo rankelių, neilgai išlaiko dėmesį, jam reikia nuolatinės priežiūros ir globos.

"Ar išliko mudviejų meilė? Na, per šventes pasibučiuojame. Jeigu pykstamės, tai trumpam. Šiandie važiavome į parduotuvę pirkti karkų, tai aprėkiau Algimantą, kad manęs negirdi", - atviravo Vida. Algimantas patvirtino, kad jiems nieko netrūksta, o priekabių žmona neieško. Tik štai malkinę tenka užrakinti, kol mažasis iš mokyklos sugrįš, nes ir ten, ir namie prikrečia eibių, ištampo įrankius. Mat vaikis norėtų daug nuveikti, paprastai griebiasi daug darbų, tik neturi kantrybės jų pabaigti. Todėl mama kartu su juo mokosi mokytojos užduotų eilėraščių.

Praėjusį rudenį Bertulaičiai šventė savo sidabrines vestuves, kurių iniciatoriai buvo vaikai - suvežė valgių, kuris ką turi, ir gimdytojus pradžiugino dovana - sidabrinių taurių pora. Jose išgraviruoti žodžiai: "Brangūs tėveliai, tegu meilės ugnis dega amžinai ir šildo jūsų širdis".

Atrodo, taip ir yra.

Ivona ŽIEMYTĖ