Plungės rajono Gegrėnų kaimas, nutolęs 6 kilometrus į vakarus nuo Žemaičių Kalvarijos, didžiuojasi dar 1754 metais pastatyta medine Jėzaus Nazariečio bažnyčia, pilkapiais ir piliakalniais.
O pro langus regimi kalvoti peizažai įsiūbuoja vietos gyventojų vaizduotę ir kūrybingumą.
Kūrybos priešaušris - girtuoklio karikatūra
Jaukūs Lidijos Kazlauskienės namai yra ir paveikslų galerija, apie kurią gandas sklinda iš lūpų į lūpas, todėl čia apsilanko įdomių svečių. Kai kurie iš jų tampa savamokslės dailininkės mokiniais. Paskutiniuosius - bioenergetikus iš Salantų - pas ją atvedė mistinė nuojauta.
"Vyro tėviškė yra Platelių, o mano - Žemaičių Kalvarijos apylinkės, tai jas ir bandau aprėpti drobėje", - sakė ponia Lidija, prieš pradėdama tapyti išbandžiusi devynetą amatų.
Pokario metais ji augo devyneto vaikų šeimoje, kuri sunkiai vertėsi, tačiau vienam broleliui pavyko tapti mokytoju, kitam - vandens kanalizacijų inžinieriumi.
"Jiems labai padėjo bendraklasiai ir gerieji mokytojai. Brolis rudenį, kol dar nešalta, basom kojelėm eidavo į mokyklą, nes trūko ir klumpių. Vienas mokytojas davė jam batus, kostiumą, marškinius, tad mama liepė broliui nuvesti geradariui gerą ožką", - pasakojo moteris.
Ji pabaigusi penkias klases ganė karves ir avis, lankė zootechnikų kursus.
"Iš pradžių buvo ne tapyba, o "pasičydijimas". Durpyne kartu dirbo toks girtuoklis ir chuliganas. Jis mane vesdavo į "zlastį". Buvau tokia prašmatni padykusi šešiolikmetė, tad nupaišiau jį, nusitvėrusį karutį su ragais dideliausiais, ir tą karikatūrą prisegiau jam ant apykaklės. Būt užmušęs, jeigu sužinotų, kieno darbas, nes žmonės raitėsi iš juoko", - prisimena moteris.
Po to ji nusipirko akvarelės dažų, tačiau padėjo į spintą kone penkiasdešimčiai metų... Dvi dukros paveldėjo meninę gyslelę iš mamos - viena yra braižybos ir dailės mokytoja, kita baigė Telšių dailės technikumą ir stebina savo sukurtais mezgimų raštais.
Moteris dirbo dezinfektore, buvo aukšto spaudimo katilų specialistė ir labai mėgo savo darbą.
"Kokioje nors troboje difteritas, dizenterija ar turberkuliozė, iškart aš su epidemiologu ir gydytoju važiuodavome, kad kitus nuo užkrato apsaugotume. Purkštuvu dezinfekuodavau patalynę, drabužius, skiediniu valydavau rankenas, šaukštelius. Kartais žmonės slėpdavosi ir pyko ant manęs, lyg tas dezinfektorius būtų velnias su ragais, kuris viską sugadins", - juokėsi pokalbininkė.
 |
| Ūkininkas Ričardas Vaitkus, padedamas sūnaus Aidono, jau baigia pastatyti pirtį. |
"Vyras mano nutrijas augino, dukroms valgį virė, o aš basčiausi", - sako moteris, už per dešimtmetį uždirbtus pinigus nusipirkusi automobilį, pasistačiusi antrą namo aukštą, dukroms padėjusi butus nusipirkti.
Kai keitėsi santvarka ir kilo painiava, kaip pasikeisti pinigus, Kazlauskai buvo ramūs, nes savo rankomis rūsį, ūkinius pastatus pasistatę išleido paskutinį tūkstantį rublių. Tada užsiėmė gyvulininkyste, o kai išėjo į pensiją, išsitraukė iš stalčiaus akvarelę, vėliau ir aliejinius dažus.
L. Kazlauskienė dalyvauja Pasaulio žemaičių kūrybos parodose, džiaugiasi diplomais ir dovanotomis vertingomis knygomis. Tautodailininkę rėmėjai į Briuselį, Vokietiją, Nyderlandus gražiausių pasaulio katedrų aplankyti buvo nuvežę. Lidijos paveikslą saugo ir prezidentas Valdas Adamkus, o kitų, kuriuose nutapytos Žemaitijos bažnyčios, kunigams pridovanota.
Laimę surado ne Rusijoje
Ričardas Vaitkus Gegrėnuose pradinę mokyklą lankė, bet miestietę žmoną susiradęs negalvojo liksiąs kaime gyventi. Jaunas melioratorius-autokranininkas, nelikus darbų gimtinėje, išvažiavo laimės ieškoti į Rusiją. Metus dažė ten gamyklas, gerai uždirbo, bet gimė dukra, todėl vyras sugrįžo ir savo rankomis restauravo buvusią lūšnelę. Pradėjo ūkininkauti, pardavinėjo turguje mėsą, o dabar augina grūdus, bulves, verčiasi pienininkyste ir turi 22 raguočių bandą. Per parą ir po 180 litrų pienelio primelžia, grietinę suka, sūrius spaudžia.
"Prieš sunkmetį vidutinis ūkininkas gyveno pusiau su velniu. Galėjai gyventi paramos neprašydamas, o dabar teko imti paskolą", - pasakojo vyras, kas ketvirtą parą dirbantis ir Žemaičių Kalvarijos gaisrinėje.
Anot jo, Gegrėnai buvo užkampis su žvyro keliais, tačiau žmonės susibūrė į bendruomenę ir iš rajono valdžios išsireikalavo, kad keliai būtų nutiesti. Dabar kaimiečiai įrenginės naujus bendruomenės namus.
|
| "Vaikai lengvai gimė, gal todėl lengva juos auginti", - šypsojosi kantrybės įsikūnijimas Vilma Lingienė. |
"Kaimo žmonės labai darniai sugyvena, padeda ligoniams. Labai veiklus yra mūsų jaunimas. Mokiniai susitvarkė krepšinio aikštelę, pakrantę prie ežero. Iškovojome, kad tas ežeras nebūtų privatizuotas, o priklausytų mūsų vaikams", - sako Ričardas, kuris nesibodi su žmona dalyvauti žemdirbių šventėse, abu dainuoja, vaidina agitbrigadoje.
Sakė, kad girtuoklėliai renkasi prie kaimo parduotuvės, bet jeigu vagia ką, tai iš tokių pat, kaip jie. Tad nereikia nei namų durų rakinti, nei piktais šunimis atėjūnus pjudyti.
"Daug planų turime, bet gali išeiti ir šnipštas, jeigu Lietuva iš duobės nesikels. Mūsų žemdirbių viltis yra naujos pieninės prie Kauno statyba. Jeigu gausime valstybės paramą, atsigausime", - sakė ūkininkas, šiuo metu už litrą pieno gaunantis vos 36 centus.
Ko už jokius pinigus nenupirksi
Iš keturbučio sulig skalbiamo žlugto ir verdamo valgio kvapais plūstelėjo ir džiaugsmingos nuostabos gūsis: į nekviestus svečius įsistebeilijo aštuonetas porų vaikų akių. Jos bylojo, kad visi čia labai mylimi. Per aštuoniolika santuokos metų Vilma ir Vytautas Lingiai užgyveno neįkainojamą gyvąjį turtą. Deimantei jau septyniolika, pagrandukei Kamilei - vieneri.
"Turėjau neįgalią mamytę, liūdni augome tik dviese su broliu, todėl pavydėjau vyrui, kuris yra iš dešimties vaikų šeimos. Malonu žiūrėti, kai visi suvažiuoja per šventes, jie tapo mūsų atžalų krikštatėviais", - sakė Vilma.
Inga, Gintas, Ramūnas, Lukas, Monika, Agnė - labai skirtingos asmenybės, bet juos suvienija bendri darbai ir žygiai su tėveliais, grojimas vargonėliais. Ketverių metų Lukas jau padeda mamai šerti kiaules, surinkti kiaušinius. Vyresni broliai aptvarą tveria, karves pamelžia, daržus nuravi. Vaikai augino šimtinę triušių, kol šiuos pakirto maras.
Motina neįsivaizduoja, kaip tik kelis vaikus turinčios šeimos gali skursti ir skųstis, jeigu darbo - nors šakėm griebk. Geresniais laikais jie laikė septynias karves, bet neturėjo savo technikos, tad šienapjūtė būdavusi per sunki. O ir stuburo išvarža moteriai kėlusi rūpesčių. Dabar turi veislinę kiaulę su penkiais paršiukais, žiemai skersti juos pradės nuo mažiausiojo. Vaikams drabužius perka per išpardavimus.
Sekmadieniais Vilma dirba Gegrėnų bažnyčioje - plauna grindis, drabužius, lygina, kuria puokštes. Ji dar ir skambina varpais, gieda bažnyčios chore. Sako, kad televizorių žiūrėti jai neįdomu, jeigu būtų laiko, primegztų dar daugiau kojinyčių, drabužėlių. Juokiasi, kad vaikus daugiausia auklėja visuomenė: išvažiavus rytą sugrįžta popietę, o vyras kartais grįžta ir po vidurnakčio, ir po mėnesį trukusios komandiruotės - Vytautas lieja asfaltą, dirba kitus darbus. Bet "visuomenės auklėjamų" vaikų netenka bausti rykštele - užtenka žodžio. Tėtis su vaikais krepšinį žaidžia, kai tik laisvas. O ir penketas svetimų vaikų Lingių šeimoje glaudėsi, maitinosi, kai geriantis kaimynas juos iš namų išvarydavo.
Daugiavaikė mama nelaiko širdyje nuoskaudų, nors prasitaria, kad yra pavyduolių, manančių, jog turtą jiems aitvarai suneša. Ji negali užmiršti, kaip į biblioteką užėjusiai dukrytei brandaus amžiaus moteriškė rovė plaukus, neva ši jos anūkei drabužį ištepė kiaulpienių sultimis.
Moteris neskaičiuoja, kiek kartų per dieną kaičia puodus. Įdeda vyrui valgį į darbą, vėliau pakirsta mokyklinukai, mažiesiems verdama manų košė. Ir valgo jie pamainomis, bet mėgaujasi jaukia bendra vakariene ir pašnekesiais. Šeima tikisi turėsianti daugiau erdvės, kai iš keturbučio į kitas patalpas išsikels ambulatorija.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą