Susibūrusi įvairių sričių specialistų darbo grupė sprendžia ir teikia pasiūlymus, kaip kovoti su kopų žemėjimu, jų išpustymu. Iki tol tam tikrose vietose tik fragmentiškai būdavo pastatomos supintos žabtvorės, o šį pavasarį imsimės ilgalaikių, kompleksinių darbų. Tai ir kopų masyvų monitoringas, ir meteorologiniai stebėjimai, ir matavimai, ir aeronuotraukų darymas, ir pustomo smėlio sulaikymas techninėmis priemonėmis. Planuojame naujų draudimų ir poilsiautojams“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino KNNP direktorė Aušra Feser.
Svarstoma, kad vien medinių kuoliukų smėliui sulaikyti gali prireikti daugiau kaip 20 tūkstančių. Ketinama panaudoti tam ir nendres.
Praeityje neįvertino
Prieš keletą metų aplinkosaugininkai liūdnai juokavo, kad Kuršių nerijos pasididžiavimu vadinamoms aukštosioms pamario kopoms gresia dinozaurų likimas. Prieš šimtmetį į neriją plūdusiems poilsiautojams buvo normalu būriais traukti į baltąsias kopas ir nuo jų, tarsi nuo sniego kalnų, linksmai leistis atsisėdus. Sklandytojų kopa naudota oreivių poreikiams.
Dėl žmonių ir gamtos įtakos milžiniški smėliakalniai ilgainiui ėmė nykti. Pavyzdžiui, minėta Sklandytojų kopa XX amžiaus pradžioje siekė 70, o šiandien – tik apie 50 metrų. Smėlio kalvos sparčiai žemėja ir dabar. Naglių kopa, esanti to paties pavadinimo rezervate, per 10 metų tapo penkiais metrais žemesnė (buvo 57,9 metro aukščio, dabar – maždaug 52 metrų).
„Būtina neatidėliojant imtis konkrečių veiksmų, jei norime tas pustomas baltąsias kopas išsaugoti ateities kartoms. Neseniai buvo sudaryta visuomeniniais pagrindais veikianti kartografų, geologų, geografų, kitų sričių mokslininkų darbo grupė. Jie siūlo įvairių priemonių tiems procesams stabdyti. Daugiausia žalos padaryta Naglių gamtinio rezervato pažintiniame take ir Parnidžio kopoje – ten smėlis labiausiai išpustytas“, – kalbėjo A. Feser.
Kuoliukų „kariauna“
Vėjo ir žmonių labiausiai pažeistose vietose jau šį pavasarį bus statomos vadinamosios smėlio gaudyklės. Tai – eilėmis įkasti kuoliukai. Vienas darbo grupės narių mokslininkas Arvydas Urbis „Lietuvos žinioms“ sakė, kad gali prireikti net apie 22 tūkst. kuoliukų. Metro ilgio dalyje jų įkasama po šešis. „Tokios smėlio gaudyklės bus naudojamos ne vasarą, bet pavasarį ir rudenį, kai nėra didelės lankytojų masės ir pučia stiprūs vėjai. Prieš turistinį sezoną kuoliukai galėtų būti ištraukiami, o paskui vėl įkalami tose vietose, kur reikia stabdyti smėlio judėjimą, išpustymą“, – aiškino jis.
Pasak KNNP vadovės, stebėti pustomus smėliakalnius ir taikyti įvairias baltųjų kopų gelbėjimo priemones ketinama nuolat. Tam galėtų būtų naudojamos ir eglišakės, pintos tvorelės, nendrių ryšuliai.
A. Urbis informavo, kad pasaulyje jau nuo XIX amžiaus pradžios bandoma visomis priemonėmis pažaboti smėlio judėjimą. „Kuršių nerijoje jos irgi buvo taikomos prieš šimtmetį ir seniau, o pamirštos tik po karo. Smėlio gaudykles iš kuoliukų, vadinamąsias smėlio šukas, sėkmingai naudoja Naujoji Zelandija. Tarkime, kai paklojamos eglišakės ar pastatomos pintos tvorelės iš žabų, kopose lieka organinių atliekų, o kuoliukus galima ištraukti ir vėliau įkalti ten, kur reikia“, – dėstė mokslininkas.
Grėsmė Parnidžiui
Nuo šių metų turėtų įsigalioti tam tikri ribojimai turistams, lipantiems ant Parnidžio kopos, kur yra saulės laikrodis ir apžvalgos aikštelė.
„Uždrausime nuo jos leistis žemyn tiesiai į pietus. Dėl to, kad iki šiol lankytojai bėgdavo kopos šlaitu per smėlį arba čiuoždavo žemyn, susidarė grėsmę keliantis skardis. Saugant jį pasivaikščioti po Parnidžio kraštovaizdžio draustinį bus siūloma iš rytų pusės, kitų vietų“, – teigė A. Feser. Jei nieko nebus daroma, anot jos, minėtoje vietoje po metų kitų gali prasidėti panašūs procesai kaip Gedimino kalne Vilniuje, – ims slinkti šlaitas.
Nuo milžiniškų lankytojų srautų ir vėjo vis labiau keičiasi ir tarpukopė, savotiška loma Naglių gamtinio rezervato pažintiniame take. Vasarą tam tikrame jos ruože, kur vaikšto daug žmonių, svarstoma patiesti geotekstilę. Dar vienas pasiūlymas – turistams skirtą taką perkelti į šoną, kad nutryptos vietos būtų užneštos smėliu.
„Nagliuose ir Parnidyje užpustyta net dalis medinių takų. Atsiveria vėjo koridoriai, smėlis keliauja į marias. Turime suvokti, jog iš ten jis nebegrįžta į kopas, o šios negauna naujų smėlio porcijų dėl jūrinio kopagūbrio, stabdančio smilčių judėjimą į rytus. Norėdami išsaugoti baltąsias kopas privalome sulaikyti tą smėlį, kad jis kauptųsi labiausiai pažeistose vietose, riboti žmonių judėjimą, kur fiksuojami didžiausi nuostoliai“, – vardijo KNNP vadovė.
Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Regina Morkūnaitė yra minėjusi, kad per metus kopos didžiajame kopagūbryje vidutiniškai sumažėja nuo 50 centimetrų iki metro. Rytinis šlaitas į marias taip pat pasistūmėja maždaug po metrą. Jei tokia tendencija išliks, po šimtmečio baltąsias kopas žmonės matys tik atvirukuose, nes jos bus sunykusios.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą