Jeigu po tyrimų verslo atstovai nuspręs, kad Baltijos aukso marių dugne yra gana daug, Lietuvoje pramoniniu būdu vėl bus kasamas gintaras (spėjama, apie 112 tonų).
Tačiau aiškėja, kad teisiškai esą neįmanoma dalį gintaro kasti ne pramoniniu būdu plėtojant tarptautinį turizmą. Dėl to jau kyla ginčai ir įtarimai, kad konkurso dokumentai rengiami vien verslui palankiomis sąlygomis. LŽ duomenimis, gintaro kasimu susidomėjo ne tik hidrotechnikos darbų įmonės, bet ir statybų gigantai bei kitos itin stambios verslo struktūros.
Žvalgyba - šiemet
Aplinkos ministerijai (AM) pernai pranešus, kad svarstoma eksploatuoti vieną iš gintaringų Kuršių marių dugno plotų, tai nuskambėjo ambicingai bei netikėtai. Tačiau jau aišku, kad užmojai pramoniniu būdu išgauti gintarą yra labai rimti. Tai atskleidžia LGT direktoriaus Jono Satkūno LŽ pateikta informacija. „Praėjusį penktadienį AM vyko specialus posėdis dėl gintaro klodų žvalgybos. Bus skelbiamas šių darbų atviras konkursas, jo nuostatas jau baigiame rengti. Konkursas gali būti paskelbtas vasario arba kovo mėnesiais. Nuspręsta, kad atskiro poveikio aplinkai vertinimo žvalgybos darbams nereikia. Tie, kurie laimės žvalgybos konkursą, darbus atliks už savo lėšas“, - teigė J. Satkūnas.
Pastarąjį kartą ties Juodkrante gintaras buvo išgaunamas dar XIX amžiuje naudojant primityvias garines žemkases. Per tris dešimtmečius iškasta 2,2 tūkst. tonų gintaro. Remiantis praėjusio amžiaus pabaigoje atliktais geologiniais tyrimais, ties Juodkrante 84 ha plote marių dugne yra 112 tonų gintaro. Dar keturi plotai Kuršmarėse laikomi perspektyviais (juose – apie 240 tonų gintaro).
Anot J. Satkūno, norima patikslinti gintaringo sluoksnio ties Juodkrante duomenis, todėl žvalgant bus padaryta 10 papildomų gręžinių.
„Kai bus atlikta detali žvalgyba, reikės dar atlikti poveikio aplinkai vertinimą. Štai jo metu, prieš imantis gintaro gavybos, ir bus sudėlioti visi taškai: kada galima vykdyti darbus, kokia galima žala gamtai, aplinkai ir kt. Jau aišku, kad gintaro gavyba negalės per metus vykti ilgiau nei 6 savaites dėl paukščių, žuvų migracijos. Taip pat bus nustatytos ir kvotos: pavyzdžiui, per metus išgauti ne daugiau kaip 20-30 tonų gintaro“, - aiškino jis.
Prižiūrės archeologai
Paklaustas, ar tiek žvalgant, tiek išgaunant gintarą bus kreipiamas dėmesys į galimas archeologines vertybes, LGT vadovas patikina, kad tikrai taip. „Visi žinome, kad ties Juodkrante XIX amžiuje buvo rastas visame pasaulyje išgarsėjęs vadinamasis gintaro lobis, akmens amžiaus amuletų ir dirbinių rinkinys. Todėl archeologai lydės gintaro gavybos darbus, nes yra tikimybė ir vėl netyčia iškasti ką nors itin vertingo“, - teigė jis.
Kad tokia tikimybė egzistuoja, LŽ yra tvirtinę ir žymūs gintaro artefaktus tyrinėję archeologai, nes Kuršių mariose neolito laikais yra buvęs reikšmingas alkas. Priešistorės žmonės iš apylinkių plaukdavo į tą vietą ir į vandenį arba buvusias šlapynes mesdavo įvairius gintaro dirbinius, kaip aukas dievams ir protėviams. Ypač vertingomis laikomos žmogaus pavidalo gintaro figūrėlės, neturinčios analogų visame pasaulyje.
Iš per 500 prieš daugiau nei šimtmetį surinktos gintarinių amuletų ir dirbinių kolekcijos, rastos Kuršių nerijoje ir mariose, yra išlikę vos keletas originalų. Todėl bet kokio priešistorės laikų žmogaus rankų darbo gintarinio artefakto radimas Kuršių marių dugne XXI amžiuje prilygtų dar vienai sensacijai.
Kova dėl turizmo
Skeptiškai žiūrintieji į gintaro gavybos Kuršių mariose planus teigia, kad siekiai vien pramoniniais tikslais eksploatuoti vieną iš kelių Lietuvoje esančių Baltijos aukso klodų yra didžiulė klaida. Esą išgautas gintaras iškeliaus į Kiniją, o Lietuva praras ir žaliavą, ir istorijos dalį.
„Mes iškart sakėme, kad gintaro gavyba Kuršių mariose turi pasitarnauti ne tik siauram verslininkų ratui, bet ir valstybei. Gintaras yra mūsų šalies įvaizdžio dalis, mūsų kultūros ir istorijos paveldas, todėl jo gavyba mariose turi būti siejama ir su turizmu, kultūros sklaida. Sakėme, kad eksploatuojant gintaro klodą dalis jo galėtų būti palikta turizmui plėtoti. Turėtume unikalią pasaulyje pramogą, kai turistai plukdomi į marias pažiūrėti, kaip nedideliais kiekiais pažintiniais tikslais kasamas gintaras“, - LŽ sakė Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser.
Tačiau J. Satkūnas atkerta, kad jokia turizmo galimybė po eksploatacijos esanti neįmanoma. „Nėra tokio teisės akto, numatančio iki galo neeksploatuoti naudingųjų iškasenų, dalį jų paliekant turistams. Tiesiog yra žaliavos gavyba, klodo eksploatacija, kuri turi pradžią ir pabaigą. Tačiau ta gavyba gali vykti mažiausiai šešerius metus, o gal ir ilgiau, tad turistus galima plukdyti pažiūrėti proceso metu. Bet ne paskui, kai klodas bus eksploatuotas. Nėra galimybių palikti dalį jo neliestą“, - tikino LGT direktorius.
A. Feser nesutinka su tokia pozicija ir tikina, kad vien verslui paaukoti vieną iš kelių gintaro klodų būtų šventvagiška. „Dėl gavybos vyksta įdomūs žaidimai... Žiūrima vien į verslo naudą. Įstatymai negali reglamentuoti kiekvieno gyvenimo žingsnio, tačiau jie negali užkirsti kelio naudingiems valstybei sprendimams. Todėl sieksime, kad tas gintaro kasimas vyktų ne tik pramoniniu būdu, mes norime gintaringą sluoksnį panaudoti turizmui, edukacijai, šaliai garsinti. O jei verslininkai viską iškas, šią galimybę prarasime“, - teigė parko vadovė.
LŽ duomenimis, keliuose viešuose renginiuose vykusiose diskusijose dėl gintaro gavybos dalyvavo ir itin stambių statybos bendrovių atstovai, todėl susidomėjimas Baltijos aukso kasimu esąs išties didelis įvairiausiuose verslo sluoksniuose. „Manau, gintaro gavybos klausimas turi būti sprendžiamas aukščiausiu lygiu. Sieksime, kad gavyba vyktų kuo ilgiau. Neturime tiek daug gintaro, kad galėtume sau leisti jį tiesiog iškasti ir parduoti kinams. Gintaras turi praversti ir daug kilnesniems tikslams“, - tvirtino A. Feser.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą