Parodoje pamatysite Jono Gižo dėvėtą šiltą nuo vėjo saugančią liemenę, medžio apdirbimo įrankius. Laivadirbio gamintą irklą, skirtą per šąlančias marias plaukti. Natūralaus dydžio laivo šliūžę. Niekur neeksponuotas Gižų šeimos nuotraukas. Evos Gižas naudotą rankinę ir delmoną. Sūnaus Johann, jau gyvenant Vokietijoje, pagamintą suvenyrinį laivelį. Įdomesnius šiporių (laivininkų) naudotus daiktus bei žvejybai skirtus įrankius ir kita.
Parodai besiruošiant teko bendrauti su Vokietijoje gyvenančiais anūkais ir proanūkiais. Kilo mintis išsiaiškinti tikrąsias šeimos detales po Klaipėdos krašto evakuacijos. O žvelgiant per Jono Gižo šeimos narių likimus sužinoma, kas ištiko Klaipėdos kraštą po 1944 metų įvykių. Vienoje šeimoje matyti ir pasitraukimas į Vakarus palikus visą turtą, ir tremtis bei gyvenimo kūrimas Sibire, ir likimas Lietuvoje, bandant prisitaikyti prie okupantų diktuojamų taisyklių. Įdomu tai, kad proanūkiai patys nežinojo dėdžių, tetų emigracijos istorijų. Taigi, muziejus prisidėjo prie praeities mįslių atskleidimo.
Raudonoji armija 1944 liepos mėnesį įžengė į Lietuvos teritoriją ir pradėjo artėti prie Vokietijos Reicho sienos. Klaipėdos krašto gyventojai pirmieji pajuto artėjantį Vokietijos pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare. Atsižvelgdama į šią situaciją, Vokietijos vyriausybė paskelbė Klaipėdos krašto piliečių evakavimo įsakymą, liepdama nedelsiant palikti namus ir skubiai keliauti į Karaliaučių (Kaliningradą). Žmonės turėjo greitai apsispręsti emigruoti į Vakarus ar likti namuose ir tikėtis išgyventi karą.
Dreverna, buvusi viena iš penkių didžiausių burvalčių statybviečių centrų prie Kuršių marių, taip pat neišvengė emigracijos padarinių. Drevernos kaimą garsino laivadirbys Jonas Gižas. Gimęs Šturmuose 1867 m. liepos 5 d. Ten baigė mokyklą, iš vietos meistrų mokėsi staliaus ir dailidės amato, ėjo pameistriu prie statomų namų ir renčiamų burvalčių. Laikui bėgant J. Gižas tapo nagingu meistru ir 1885 m., jau žinomas, atvyko į Dreverną. Vedė kaimo bendruomenės seniūno Traušio dukterį Evę, susilaukė aštuonių vaikų, įsigijo žemės sklypą, pasistatė namus ir dirbtuves. Laivus J. Gižas rentė tvirtus ir gražius, todėl buvo ypač vertinamas.
Pats laivadirbys 1940 metais sausį mirė Antro pasaulinio karo metų pradžioje tad ir nebematė karo atneštų šeimos kančių ir sunkiu darbu sukurtos gerovės praradimo. Jo žmona Evė mirė dar anksčiau 1937 metais. Abu palaidoti Drevernos kapinėse šalia abiejų savo ankstyvo amžiaus mirusių vaikų Miko ir Marijos.
Vyriausia laivadirbio dukra Hedvig Gižas Staras (1899–1972) su vyru Jurgiu Staru (1897–1976) gyveno Graumenės kaime buvo ūkininkai, žvejai. Per karą neteko namų ir su sūnumis Martinu Staru (1930-1982) ir Jonu Staru (1934-1999) persikraustę į Dreverną glaudėsi sesers Evos namuose.
Evė Gižas (1907–1993) – jauniausia Gižų šeimos dukra. Pagal paprotį jauniausiai dukrai buvo patikima prižiūrėti tėvelius senatvėje, todėl Evė taip ir liko netekėjusi, kadangi mirus laivadirbiui Evei jau buvo 33 metai. Už tėvų priežiūrą jai buvo palikta dalis sodybos, kurioje dabar įrengtas laivadirbio muziejus. Evai mirus sodyboje šeimininkavo paskutinysis šeimos palikuonis Hedwig sūnus Jonas Staras. Kadangi palikuonių neturėjo nei Eva, nei Hedwig sūnūs – šeimos atšaka esanti Lietuvoje užsibaigė.
Vyriausias sūnus Vilhelmas Giszas (1900–1961) su šeima gyveno Drevernoje – senojoje laivadirbio sodyboje. 1947 gegužės 23 d. per Annos ir Vilhelmo vestuvių metines, buvo ištremti į Sibirą ir ten pragyveno 11 metų. Grįžus šeima norėjo gyventi Drevernoje, tačiau jų namai buvo atimti sovietų valdžios ir pritaikyti žuvininkystės ūkiui, todėl šeima emigravo į Vokietiją. Po 1 metų, eidamas 61-uosius metus, Vilhelmas mirė.
Viliaus dukra Else būdama Sibire ištekėjo už Wili Preischas. O Vilhelmo sūnus Wili pamatęs, kad Lietuvoje nieko nebėra, vėl išvyko į Sibirą, kur sukūrė šeimą su moterimi vardu Sina.
Vilhelmo dukra – Ruta Lipka, kuriai per 80 metų, dar išlaikiusi senąją šišioniškių kalbą. Retkarčiais atvyksta į Dreverną.
Elzė Giszas Sedelis (1903–2000) viena pirmųjų pasitraukė su visa šeima į Vokietiją trimis arkliais pakinkytu vežimu. Įsikūrė Papenburge, laivų statyklos miestelyje vakarinėje Vokietijos dalyje, prie pat Olandijos sienos. Ten ji ir mirė 2000 metais, sulaukusi 97 metų.
Hedvig, Elzė ir Evė. Archiyvinė nuotrauka
Johann Giszas (1905–1985) su šeima gyveno Laugaliuose, dirbo odontologu. Tarnaudamas Vokietijos imperijos kariuomenėje pateko į nelaisvę Suomijoje vėliau areštuotas norvegų ir kalėjo 2 metus Norvegijos šiaurėje. Ten būdamas toliau dirbo odontologu ir pasak jo „visai neblogai gyveno“. Tuo tarpu 1944 m. pabaigoje Johann žmona Else Glazse su dukra Irene ir sūnumi Ingsbert pasitraukė į Vokietiją.
1948 m. Johann emigravo į Kylį, Vokietiją, ten susitiko su savo šeima. O 1954 m. nutraukė santuoką su Else ir po metų vedė vokietę Christą. Iš pirmosios santuokos turėjo 2 dukras ir 1 sūnų iš antrosios 1 sūnų. Johann mirė 1985 metais Vokietijoje (Jėfenštete).
Martin Giszas (1910–2001) – jauniausias sūnus šeimoje. Buvo ūkininkas ir žvejys Šturmuose, Ventės apylinkėse. Apie 1939 m. paimtas tarnauti į kariuomenę. 1944 m. suimtas Jugoslavijoje Vokietijai kapituliuojant. Vėliau perkeltas į anglies kasyklas Rusijos pietuose. Martin žmona Else Eglings su sūnumi Ernstu 1944 metų žiemą išvyko į Vokietiją ir tik 1949 metais paleistas į laisvę Martinas prisijungė prie šeimos. Šeima gyveno Kėningsvinteryje, netoli Kelno. Martin mirė 2001 m., jo žmona Evė – 2003 m. Jų sūnus Ernst retkarčiais aplanko Dreverną.
Gižų šeimos istorijos fragmentai pristatomi muziejaus ekspozicijoje.
„Laivadirbio J. Gižo sodybos-muziejaus dešimtmečiui“ paroda veiks iki spalio mėnesio. Lauksime Jūsų filiale J. Gižo sodyboje-muziejuje Žvejų g. 13, Dreverna. Telefonas pasiteiravimui 8 696 95 861.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą