Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai
Į pietryčius nuo Kartenos, vakariniame Alantos krante, įsikūręs Kalniškių kaimas yra labiausiai nutolęs nuo seniūnijos centro. Tačiau vietiniai žmonės nieku gyvu nesijaučia gyvenantys Dievo užmirštame kampelyje; jie - pilietiški ir artistiški.
Senieji Kalniškių gyventojai pamena kaime gyvenusią turtingąją Kubilienę, kurią kažkas matė ištempiant iš namų vonią, pilną aukso, ir pamiškėje ją užkasusią. Pasklido kalbos, esą toje vietoje vaidenasi, tačiau kad ir vienas kitą pagąsdindami, kaimo vaikinai eidavo to aukso ieškot.
O pakelėje tebestovi kryžius, pastatytas dėkingų vietinių sutiktam nepažįstamajam. Esą važiavę vyras ir žmona automobiliu iš Plungės turgaus, sustabdęs juos seneliukas didele barzda, paprašęs pavėžėti. O kai išlipo, žmonės rado pinigų maišelį, taip ir prasigyveno.
Auksarankė laiškanešė
Kalniškių senbuvė Angelė Sungailienė didžiąją savo laisvalaikio dalį praleidžia kultūros namuose, nes labai mėgsta senąsias liaudies dainas dainuoti. Nors ji gyvena dar bočiaus pastatytame senoviškame dideliame name, nėra patenkinta šiuolaikiniu interjeru: "Anksčiau aš pasidarydavau miltų košės, ir ant kambarių sienų prisegdavau laikraščius. O jie - su paveiksliukais, nuotraukomis, tekstais - niekuomet nenusibosdavo, kaip dabar tapetai. Lubos buvo su mediniais balkiais, už jų galėjai pinigus paslėpti. O lauke bočius buvo pastatęs didelį kryžių su nukankintu Jėzumi, kuris pats nugriuvo, kai pasibaigė jo amžius, - pasakojo pensininkė Angelė.
 |
| "Mūsų kaimo žmonės visur kartu: ir krikštynose, ir pakasynose", - sakė V. Kontarienė. |
Ponia Angelė dešimt metų laiškaneše dirbo. "Buvau palaidų šunų sukandžiota. Nešdavau krepšyje laiškus ir per pūgą; kartą pusnys buvo tokios aukštos, man virš galvos, kad teko kaip per vandenį irtis. Kartais į trijų kaimų kiekvieną kiemą arkliu jojau arba - vežimu. Žmonės mane prašydavo pabūti, kortomis palošti", - pasakojo moteris, dabar gyvenanti vienužė, tik su vištomis dedeklėmis, kurių nekerta, leidžia savo amžių nugyvent.
Moterys kultūros arimuose
Kalniškių kaimo bendruomenės pirmininkė ir kultūros namų vedėja Rita Viskontienė pasidžiaugė, kad jos seniūnijoje kultūros židinių neuždarė. Ir gyvenimas čia kunkuliuoja: moterų ansamblis gavo labai gabią meno vadovę - Kristiną Viršilaitę, kuri į darbą važinėja iš Gargždų. Kalniškių pradinės mokyklos mokytojai patys dalyvauja saviveikloje, ir po pamokų ateina šokti, dainuoti, savo vaikučiais ir mokiniais vedini. Na, bendruomenės taryboje yra ir vyrų padermės atstovų, tačiau šie labiau mėgsta jėgos reikalaujančius darbus: vasarą lauko palapines pastato, suolus sutempia. O štai kažkada, kolūkių laikais, ir vyrai - žemės ūkio specialistai, agronomai, veterinarai, brigadininkai - dainavo ansamblyje, nes pirmininkas paliepdavo, ir jokių nebūdavo atsikalbinėjimų.
Bendruomenė buvo sujudusi, kai dėl klaidos bendrajame plane visą kaimą kalakutų fermos apsaugine zona buvo pavertę; o tokiame kaime infrastruktūros nesukursi. Išsikovojo, kad apsauginė zona būtų tik 300 metrų aplink fermą. O vietiniams patogu pigiai - už 60, 100 ar 300 litų - nusipirkti kalakutą.
Dėl vietinių girtuoklėlių bėdos nėra, atrodo, jie geria "su protu" ir vis dar jiems rūpi, ką žmonės pasakys. Todėl per šventes atveda savo vaikus išpuoštus, net kaukes ir karnavalo kostiumus jiems padarę. Na, jeigu atvirai, yra kaime ir moteris, pažiūrėti - kaulų vyniotinis, tačiau vyrai į jos trobelę "šniūrais" traukia. Moterys sako, esą toji nedorėlė net sriubos išvirti nemoka, o kaip tuos vyrus užkeri, kipšas žino...
Gaila, neseniai numirė kaimo žolininkė Albertina, gydžiusi žmones nuo skaudulių ir rožės. Etnografas iš Vilniaus jos katiliuką pavadino etnografine vertybe: jame iš piliarožių, aivos ir dar kokių žolių nuovirus virdavusi. Savo paslaptis perdavė giminaitei, bet ši, atrodo, neturi tokios gamtos dovanos.
Draugiškų kaimynų apsupta
|
| "Kalniškių moterys moka tiek dainų ir giesmių, kad ilgais žiemos vakarais nespėsim visų išdainuoti", - sakė A. Sungailienė. |
"Ir 28 karves rankomis teko melžti, pačioms valyti gardus, eketę joms pagirdyt prakirsti. Bet esu iš 13 vaikų šeimos, tai darbų nevengiau. Sunkiai mes gyvenome, mezgėme megztinius, o kai virbalų pritrūkdavome - pagaliukais. Dabar tik pirštines anūkėliams mezgu", - sakė moteris.
Mus visus ištikusi krizė šiai darbininkei neatrodo didelė bėda, nes jos šeima ištvėrė nepalyginti sunkesnius laikus. "O Kalnišiuose gyventi lengva, saugu, čia visi labai draugiški, jaunimas senoliams pagarbus ir paslaugus. Čia gal tik viena moterėlė yra gandonešė: į akis lapė, už akių - gyvatė. Mes pasiilgstame kaimynų, o kai kur nors šermenys - padėti, atjausti ir palydėt paskutinėn kelionėn susirenka 60-70 žmonių. Kalnus giedam dvi paras, palydim su dūdų orkestru", - ponia Valė pasidžiaugė, kad čionykščiai žmonės ir sukalbami, ir dievobaimingi. Į Kartenos bažnyčią nuvažiuot jiems seniūnija skiria autobusą. O tikra šeimos daktarė, labai nuoširdi Janina Leščiauskienė, ligos užkluptąjį namuose aplanko. Neseniai taip jau nutiko, kad viena moteris namuose kūdikį pagimdė, ir tik tada ją išsivežė greitoji.
Na, Valei ir jos kaimynėms dar užtenka rudenį iš miško parsineštų gėrybių: mėlynių, aviečių ir grybų. O dabar visi kalniškiečiai laukia Užgavėnių, kai į kiekvieną kiemą užsuks baidyklėmis persirengę mokinukai. O paskui visi iš savo sodybų susirinks Morės deginti, laužo kepsnių ragauti.
Ivona ŽIEMYTĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą