Kantvainiai - gandrų ir rožynų kaimas

Agluonėnų seniūnijos kaimas, iš kurio po melioracijos liko vos kelios trobos, kažkada buvo vienas didžiausių Mažosios Lietuvos kaimų. Taip jau sutapo, jog trijų sodybų, į kurias nekviesti užsukome, šeimininkai - daugiavaikės šeimos, savo darbais garsinančios Kantvainių vardą.

Istorikų H. ir G. Martenzenų tvirtinimu, kaip tik Kantvainiuose gimė lietuvių kilmės Prūsijos filosofas Imanuelis Kantas, parašęs garsųjį veikalą "Grynojo proto kritika" ir padėjęs pamatus klasikinei vokiečių filosofijai. Beje, savo raštuose I. Kantas patvirtina kilęs iš paprastų lietuvių. Jo prosenelis Richardas Kantas net nemokėjo vokiškai, o kai ištekino dvi dukras už škotų, pasklido gandas, kad Imanuelio kilmė škotiška. Tik Imanuelio tėvas išsikėlė į Karaliaučių.

Kantvainiai žinomi ir kaip pajūrio kaimas, išsaugojęs paskutinįjį vokiškos kilmės kilnojamąjį vėjo malūną, kuris maldavo sukdamasis visu korpusu ant specialių bėgių. Tokie vėjo malūnai Lietuvoje XIV a. pradėti statyti pajūryje.

Užkietėję pirtininkai

"Yra galvojančių, kad Kantvainiai - Dievo užmirštas kampelis. Bet yra žmonių, kurie stengiasi jį prikelti", - sakė Petrutė Račkauskienė, buvusi konditerė, su savo vyru, buvusiu agronomu, prieš 13 metų ant Agluonos upelio kranto ir plyno lauko įkūrę kaimo turizmo sodybą. Ši jau turi aukščiausią įvertinimą - keturis gandrus (kaip kad viešbučiai būna penkių žvaigždučių).

"Laukiu pavasario kaip įkvėpimo. Yra duonos, bus ir žaidimų. Ketiname sukurti daugiau atrakcijų, gal trasą keturračiams", - sumanymais dalijosi turizmo sodybos šeimininkė Petrutė.

Į sodybą užsukome iš smalsumo, nustebinti mažytės kriauklės pavidalo vasaros estrados. Sužinojome, kad čia koncertuoja Lietuvos estrados princai. O vėliau jau stebino visa kita: nenusakomo grožio aukštas it Babelio bokštas židinys, svetainėje - Lasko (Prancūzijos pietūs) urve rastų priešistorinių piešinių kopija, šeimininkų bendrapavardės, žinomos grafikės O. Šimaitytės-Račkauskienės ekslibrisai.

"Mano vyras Vytautas - užkietėjęs pirtininkas. Tai ir pradėjome kurtis nuo pirtelės iki baseinų su masažo srovėmis ir šaltu upelio vandeniu. Gal tik mes vieni turim pusbrangių gydomųjų kiniškų žadelito akmenų - jie sugeria karštį ir atiduoda tik po kurio laiko. Pas mus daugiausiai ir važiuoja pirčių fanatikai", - pasakojo Petrutė, džiaugdamasi, kad iš Anglijos visam sugrįžo sūnus Tomas - dešinioji tėvų verslo ranka.

Gaspadinė neišduoda garsių savo svečių politikų pavardžių, jai svarbiausia, kad visi klientai sugrįžta. "Mes žinome apie jų šeimas, vaikus ir netgi problemas. Mums to žinoti nereikia, bet gal jiems reikia mums išsipasakoti", - pasakojo su svečiais krepšinį ir futbolą žaidžianti, vandens dviračius minanti šeimininkė, kartais neišsiginanti prašymo su jais ir stikliuką išlenkti.

Petrutė dar spėja puoselėti savo vaismedžius ir rožyną, ir, patikėjusi svečių priėmimą savo vaikams, "kemperiu" pakeliauti po pasaulį.

"Verčiau paklauskit šalies, kur dar nebuvome", - šypsosi moteris, visuomet atostogaujanti drauge su vyru. Vytas juokauja: "Aš, žmona, be tavęs gal kaip nors apsieičiau, bet be tavo patarimų - niekaip."

Petrutė gailisi, kad dėl vizų nebeatvyksta patys geriausi svečiai - naujieji rusai. Sako, kad nei jie arogantiški, nei pinigais sklaidosi. O jau lietuviai - įnoringiausi. Klaipėdiečiai - be proto išlepinti pramogų, prikiša, kodėl dušo kranai tokie prasti, nekainuoja 1 000 litų. Malonūs svečiai - latviai, estai ir olandai, kurie moka džiaugtis gyvenimu, net kai nuolat lietūs pliaupia. Vienam olandui, pasiprašiusiam pernakvoti palapinėje saloje, Vytautas vos infarkto neįvarė - gerai nemokėdamas angliškai, kosminės sumos paprašė.

O didžiausias nuotykis buvo 2006 metų potvynis - Agluonos upelis apsėmė vienkiemį, visos žuvys, brangūs baltieji amūrai išplaukė laukais kartu su stalais ir pavėsinėmis...

"Bijojom, kad užtvankos nepralaužtų, pylėm pylimus, nes potvynis būtų viską nušlavęs", - sakė Petrutė, branginanti ramybę ir privatumą. Sakė, kad svečiai "bandomis neina", todėl kiekvieną pamalonina išskirtiniu dėmesiu. O jau apie Petrutės keptus šašlykus bei pyragų vyniotinius sklando legendos...

Geležies graužikas

"Matai, to kaimo tiek ir beliko. Kai melioracija praėjo, tuos raudonmūrius vokiečių namus nugriovė, o mano paliko nenukeltą, nes arti Agluonėnų", - sakė Steponas Dambrauskas, atsikėlęs į kaimą iš Veiviržėnų apylinkės, kai sovietai šeimą išblaškė.

"Be noragų nebus pyragų" - aprodė savo dirbtuvę Steponas Dambrauskas.

"Šitą namą statė Benderis, savo dienas baigęs senelių prieglaudoje Vokietijoje, kai sūnūs žuvo kare. Paliko mums didžiulius tvartus, bet kolūkių laikais čia visus pašarus laikė. Anksčiau turėjau galvijų, bet pasiligojau, chroniškas bronchitas kamuoja. Tai vištos karaliauja. Trys mūsų vaikai išbiro po Žemaitijos miestus, pas mus tik pašvęsti atvažiuoja, o viena duktė, Violeta, gyvena čia pat, Agluonėnuose. Ačiū Dievui, kaimynai geri, krautuvė netoli. Aš dirbau traktorininku 36-is metus, o dabar knebinėjuosi su rankdarbiais - esu geležies graužikas!" - juokėsi visus reikmenis ūkiui pats pasidaręs vyras.

Ir dailidės amatą išmano ponas Steponas. Dar jis ir geras vyras. Paklaustas apie žmoną, išrėžė: "Nu, kaip gali nusibosti, jeigu protingai susitari - neišskirtų mūsų niekas, tiktai mirtis!"

Gėlių valdovė

Ūkininkė Erika Juknevičienė gimė Kantvainiuose, čia gyveno jos seneliai ir protėviai. Savo vaikystę prisimena pro ašaras - dvejų metukų liko našlaitė. Per karą, kai traukėsi frontas, ji su tėvais, pavarde Kondrot, ir kitais kaimo gyventojais vokiečiais traukėsi į Vakarus. Bet visus vyrus apsupo rusų raudonarmiečiais ir sušaudė, nes jie esą gali būti vokiečių šnipai. Gimdydama trečiąjį vaikelį pasimirė ir ponia Kondrod.

"Rusai taip iš manęs nesišaipė, kaip lietuviai mokykloje - fašiste šaukė", - liūdnai prisimena.

"Paveikslus ėmiau kurti, kai užaugo vaikai ir į valdišką darbą eit nebereikia", - sakė ponia Erika.

Vokiškai ji kalbėjo tik iki 5-erių metų, bet dabar aktyviai dalyvauja Klaipėdos S. Dacho vokiečių bendrijos kultūrinėje veikloje. Vanaguose lanko evangelikų bažnyčią, yra išsaugojusi vokišką dvasią. Juokauja, kad paskutinį lietuvininkišką rakandą - lygintuvą, iškaulijo muziejininkai.

Erikai paūgėjus, 1959-aisiais jos globėjai išsikraustė į Vokietiją, o ji su broliu liko jų namuose gyventi. Tarybiniame ūkyje moteris dirbo pieno supirkimo punkte ir daugybę kitų darbų. Su vyru užauginusi septynetą vaikų dabar ūkininkauja.

"Užtektų pensijos. Tiesiog tai įprotis melžti karves ir savo žemėje auginti grūdus, net po šimtinę žąsų. Šienaujam, savo daržovių užsiauginame. Tie septyni vaikai užaugo kaip vieno medžio šakos, tik dabar trys "mažyliai" išvyko dirbti į Vokietiją. Jie man dar anūkų nepadovanojo, kol kas turiu jų aštuonetą. Dejuoja moterys, kurios du-tris vaikus augina, o man nebuvo sunku. Kai čia atėjau gyventi 1960-aisiais, dar nė elektros nebuvo. Skalbiau vystyklus šulinio vandeniu, apie skalbimo mašiną nė kalbos nebuvo. Mezgdavau kojines, šalikus, nes turėjau avių, ir stengiausi aprengti vaikus taip, kad nesiskirtų nuo vienturčių", - sako peizažus fotografuojanti Erika. Miesčionis ir neužeitų tokių upės brastų, tetervino lizdo, barsuko olos ar perkūno perskelto ąžuolo. Fotografavimo išlaidas padengia jos iš gėlių padaryti atvirukai.

Didžiausia ponios Erikos aistra - iš džiovintų augalų kuriami įstabūs paveikslai. Jie pasklinda po parodas Mažosios Lietuvos galerijose, o visai neseniai savo kūrinius tautodailininkė eksponavo Šilutėje.

Ivona ŽIEMYTĖ