Kareivinės, virtusios universitetu

"Vakarų ekspresas", keletą savaičių publikavęs straipsnius iš šios knygos, šiandien skelbia paskutinįjį, kuriame - V. Vareikio surinkti duomenys apie sovietų armijos išsikraustymą.

Ypatingas atspalvis

Tuo pačiu metu, kai vyko nelengvos Klaipėdos universiteto steigimo peripetijos, mieste virė politinės aistros, o įtampa grėsė peraugti į rimtus susidūrimus. Lietuvoje pradėjus kelti nepriklausomybės atkūrimo klausimą, 1989 m. sovietinėje spaudoje buvo pradėtas eskaluoti "argumentas" apie tai, jog jeigu Lietuva nori atkurti nepriklausomybę, ji turi atkurti ją be Klaipėdos krašto, nes tik Sovietų Sąjunga yra viso nukariauto krašto suverenas, jokia teisine sutartimi neperdavusi Klaipėdos krašto Lietuvai. Politinė konfrontacija tarp nepriklausomybės šalininkų ir prosovietinių organizacijų, kurias palaikė kariškiai, Klaipėdoje turėjo ypatingą atspalvį.

Tarp gyventojų sklido kalbos, kad Klaipėdos kareivinėse ruošiami "Jedinstvo" organizacijos, vienijusios daugiausia rusakalbius miesto gyventojus, smogikai, kurie gali kelti provokacijas Sąjūdžio rengiamų mitingų metu, o visą veiklą koordinuoja karinio dalinio vado pavaduotojas politiniams reikalams Vitalijus Jegorovas.

1989 m. vasario 16 d. Vasaros estradoje įvyko Valstybės atkūrimo dienai skirtas mitingas, o po trijų dienos "Jedinstvo" toje pačioje vietoje organizavo kontrmitingą, kuriame gausiai dalyvavo kariškiai iš karinio miestelio. Po "Baltijos kelio" akcijos Maskvos žiniasklaidos priemonės reiškė nepasitenkinimą neva blogu elgesiu su kareiviais Pabaltijyje ir rašė apie tūkstančius įbaugintų rusų, norinčių palikti maištingas respublikas.

Klaipėdoje "Sąjūdis" leido lapelius rusų kalba, skirtus kareiviams, kuriuose aiškino savo pozicijas ir lietuvių siekius. 1989 m. mieste buvo surinkta apie 20~000 gyventojų parašų už Klaipėdos miesto demilitarizavimą.

Saugojo paminklus

Po nepriklausomybės atkūrimo, 1990 m. balandį paskelbta ekonominė blokada Lietuvai, ir naftos tiekimo nutraukimas suaktyvino ekonominius santykius tarp miesto gyventojų ir kariškių, kurie slapta pardavinėdavo benziną, dyzeliną, statybines medžiagas ir kitus daiktus kartu taip ugdydami lietuvių verslumą.

Artėjant Molotovo-Ribentropo pakto minėjimui 1990 m. rugpjūtį Vilniuje lietuvių demonstrantai griovė sovietinius paminklus, nusukinėjo memorialines lentas, skirtas sovietiniams veikėjams, o kariniai šarvuočiai pradėjo saugoti paminklus Leninui ir I. Černiachovskui. Klaipėdos divizijos ir įgulos vadas gvardijos papulkininkis I. Černychas perspėjo Klaipėdos valdžią, kad Molotovo-Ribentropo pakto minėjimo dieną nebūtų blokuojamos kareivinės.

1990 m. rugsėjo 27 d. Klaipėdos miesto taryba priėmė nutarimą pašalinti iš miesto erdvių Lenino ir Pergalės paminklus ir perkelti juos į kitas vietas. Šis nutarimas sukėlė priešišką sovietinių karo veteranų ir kariškių reakciją. Iš karinio miestelio atsiųsti šarvuočiai ir karinė sargyba pradėjo saugoti Lenino (įvardintą kaip postas Nr.1) ir Pergalės paminklus (postas Nr. 2). Įtampa išaugo, kai dažais buvo ištepliotas paminklas sovietų kariams žuvusiems, Antrajame pasauliniame kare.

Įtampa ir 1992-aisiais

1990-ųjų pabaigoje pasirodė ženklų apie rengiamą karinį perversmą Lietuvoje. Įtampa tarp Maskvos ir Lietuvos dar labiau išaugo. 1990 m. gruodžio 19 d. Klaipėdos gatvėse buvo atnaujintas ginkluotų kariškių patruliavimas. Mieste atsirado iš Kaliningrado atsiųstos desantininkų pajėgos.

Po 1991 m. sausio 7-14 dienų įvykių, kai Vilniuje sovietų kariuomenė užpuolė civilius ir nužudė 13 žmonių, Klaipėdos kariniuose daliniuose buvo paskelbta karinė padėtis, kareivinėse įsikūrė perversmininkų televizijos ir radijo punktas. Kariškiai pradėjo patruliuoti mieste, bet kontroliuoti jo negalėjo.

Klaipėdos skautai ir sąjūdiečių žaliaraiščiai vykdė karinių dalinių, įsikūrusių kariniame miestelyje, žvalgybą iš išorės - registravo transporto judėjimą bei budėjimo perdavimo grafiką. Jeigu kariškiai būtų gavę įsakymą pulti tokius objektus kaip meriją ar Girulių retransliacinį bokštą, būtų pradėtas pasiruošimas gynybai.

Gynėjams, ginkluotiems daugiausia metaliniais strypais ir Molotovo kokteiliais, stoti į kovą neprireikė, o po derybų tarp vietos valdžios ir Klaipėdos įgulos vado papulkininkio I. Černycho aistros kiek aprimo.

Lietuvos ir Maskvos santykių aklavietė ir nestabili padėtis išsilaikė iki 1991 m. rugpjūčio, kai po nepavykusio pučo kariškiai gavo Rusijos prezidento B. Jelcino įsakymą nesikišti į Lietuvos civilinės valdžios reikalus. Vilniuje sovietų kariuomenė pasitraukė iš užimtų pastatų. Klaipėdoje nustojus saugoti Pergalės ir Lenino paminklus jie buvo demontuoti.

Paskutinį kartą jėgą buvo pabandyta pademonstruoti 1992-ųjų pavasarį. 1992 m. balandžio 8 d. suėmus divizijos vadą I. Černychą, telegramą su reikalavimu kuo skubiau paleisti papulkininkį Vytautui Landsbergiui nusiuntė Rusijos viceprezidentas A. Ruckojus. Įtampa tą dieną buvo jaučiama visame mieste. Klaipėdos lietuviškų pajėgų karinis komendantas Cirilis Norkus pranešė Vilniui, jog yra "priimtas karininkų sprendimas, kad lips į tankus ir važiuos į Vilnių iš Klaipėdos ir Telšių." Divizijos štabe buvo paskelbta karinė parengtis. Tankų pulke "raudonosiose" kareivinėse tankai buvo išrikiuoti, kareiviai ant tankų - su šautuvais. Tankų vartai atplėšti, pirmas tankas išlindęs į gatvę."

Keturi tankai išvažiavo į Herkaus Manto gatvę ir užblokavo eismą į Palangą, tačiau po kelių minučių, gavus Baltijos karinio jūrų laivyno vado admirolo V. Jegorovo įsakymą, grįžo atgal. Tą pačią dieną I. Černychas buvo paleistas ir su grupe karininkų išvyko į Kaliningradą. Į Klaipėdą jis nebegrįžo.

Prasidėjo naujas karinio miestelio gyvavimo etapas, pasibaigęs Rusijos karinių dalinių išvedimu ir Klaipėdos kareivinių perdavimu Lietuvai.

Ne išvedė, o išformavo

3-ioji krantų apsaugos divizija iš Klaipėdos buvo ne išvesta, o išformuota. Išvedimo sunkumai sukėlė išformuojamos divizijos karininkų nepasitenkinimą - dauguma jų buvo savo daiktus išsiuntę į naujas tarnybos vietas, o patys dar nebuvo išvykę, tam reikėjo mokėti už konteinerių prastovas. Reaguodamas į kariškių protestus, Baltijos jūros karinio laivyno vadas viceadmirolas V. Jegorovas 1993 m. rugpjūčio 24 d. pareikalavo divizijos išformavimą vykdyti skubos tvarka.

3-iosios krantų apsaugos divizijos likimas buvo nulemtas 1991 m. birželio 14 dieną, kai SSRS vadovybė Vienoje paskelbė "politiškai įsipareigojantį pareiškimą", pagal kurį, Karinio jūrų laivyno krantų apsaugos divizijų ginkluotė "zonoje iki Uralo" turėjo būti sumažinta pagal 1990 m. susitarimą dėl įprastinės karinės ginkluotės Europoje sumažinimo. Reikėjo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o neskausmingiausiai tai buvo galima padaryti ne paleidžiant karinius junginius vakarinėje Rusijos dalyje, o išformuojant iš Baltijos šalių išvedamas divizijas.