Pasodinote aibę medžių ir pati čia puikiai tarpstate, tačiau Nida nėra jūsų gimtinė?
Atvažiavau čia pagal savo specialybę, kaip hidrologė su Mokslų akademijos laboratorija tyrinėti pajūrį, mane jis "pagavo", išsirinkau sau gyvenimo vietą ir nė sekundės dėl to nesigailėjau. Matavome jūros sroves, kopų judėjimą, marių dugną. Tris vasaras taip dirbusi, atradau kitus dalykus - kultūrinį gyvenimą. Patraukė režisierės Loretos Lygnugarytės - neįtikėtino talento asmenybės - jėga, statėme su vaikais spektaklius.
Laiko vaikai
Neseniai praūžė moksleivių dainų šventė, kai į Nidą suvažiavo vaikai iš visos Lietuvos. Be jūsų idėjų ji nebūtų buvusi tokia smagi.
Iš pradžių išsigandau, maniau, režisuoti šią šventę man per didelis kąsnis, bet keletą idėjų turėjau ir laukiau progos, kai galėsiu jas įgyvendinti. Šventės tema buvo "Laiko vaikai" - iš Michaelio Endės knygos "Momo arba sakmė apie pavogtą laiką". Tuos vaikus nuo pat mokyklos suolo pradedame tampyti ir tąsyti, esą, jie turi lankyti milijoną būrelių, gerai mokytis, kitaip nieko nepasieksi ir tavo gyvenimas nueis niekais. Įtampa žmogų pradeda lydėti taip anksti, kad nebespėjame pabendrauti, pabūti su savimi, vieni su kitais. Tą temą pabandėme atskleisti per šokį, ir kritikos nesulaukiau. Tai buvo baletas ir liaudies šokis - vaiko gimimas, šviesa iš dangaus nusileidžianti, stebuklas, mes parodėme natūralią vaikystę - bendravimas, žaidimai, juokavimai.
APEIGOS. Tai buvo ne spektaklis - tikros vestuvės pagal pamario krašto papročius.
Paskui atėjo moderniųjų šokių atstovai, kurie vaidino laiko vagis, susijusius su technologijomis. Prasidėjo nuo teletabių, kurie sakė: "Tu tik paspausk mygtuką, ir tau daugiau nieko nereikės. Mes esame patys geriausi tavo draugai", paskui atsirado "feisbukas" - ir vaikai nebežino, kokie jie yra iš tikrųjų yra prieš kompiuterio ekraną; ten tu gali būti erelis, būti viskuo, o kad verki dėl kažko, niekam nerūpi. Būta drastiškų scenų, pasistengė baletmeisteriai, vėliau girdėjau atgarsių, jog žiūrovai pajuto, ką norėjome pasakyti. Pabaigėme gražiai: visi susisukome į didžiulę galaktiką, Paukščių Taką, nes kiekvienas mūsų esame žvaigždė. Kaip sakė Hermanas Hesė - kiekvienas mūsų yra gamtos mestas burtas, kuriame pasaulio įvykiai susitinka tik vieną kartą...
Jaunoji su juoda karūna
Kaip pradėjote režisuoti vestuves?
Prieš toms apeigoms prasidedant buvau organizavusi visokių renginių, vienas iš mano kūdikių yra kasmetinis tarptautinis folkloro festivalis "Tek saulužė ant maračių", aišku, auginau jį ne viena, su "Agilos" kolektyvu. Įspūdingiausias buvo, kai atvažiavo meksikiečių šokių ansamblis ir visa Nida dainavo "Mechiko..." Paskui keletas draugų paprašė vestuves organizuoti, kadangi esu folkloro fanė, studijuoju istoriją, renku viską, ką randu apie Mažosios Lietuvos senuosius laikus. Aprengiau jaunąją pamario krašto kostiumu - šilkine prijuoste, juoda karūna, ji atrodė kaip Nefertitė. Tuomet supratau, kad mažai žinau, parašiau projektą norvegų fondui, ir gavau finansavimą, mes padarėme didžiulį istorinį tyrimą, surašėm papročius iš XVII-XIX amžiaus.
Ir iki šiol rengiate etnografines vestuves.
Papročiai yra nepaprasto įdomumo, ir man pačiai tai didelis malonumas. Aišku, mes turėjome sudėti dviejų savaičių papročius į vieną dieną. Pasiturinčių žmonių vestuvės vykdavo dvi savaites, svečiai suplaukdavo iš visų kaimų. Per mergvakarį paleisdavo plunksnas iš pagalvės, ir jaunoji iki ryto turėdavo alei vieną surinkti, kitaip bus nešvari.
Kol vyksta šokiai, apeigos, mergina dar laikoma jaunamarte, o pabaigoje moterys jaunąją sugauna, ir svetimi vyrai turi išpinti jai kasas, paskutinį kartą prisiliesdami prie švento daikto, o moterys jas muša su bukmedžių šakelėmis. Visos vestuvės - savotiškas konfliktas, vyriško ir moteriško pradų priešprieša. Užgula vartus, duris, nepraleidžia, jaunoji paslėpta kambaryje, kurėnu atplaukia vyrų pulkas, ir turi ją ištraukti - jau tai konfliktas. Paskui arkliais kinkytu vežimu važiuoja į bažnyčią "vinčiavotis" - tyliai, verkdami, o grįžta su baisiausiais triukšmais, mes irgi šaudom į orą iš pistoleto, pliauškinam botagais, nes vestuvės - didelis įvykis, reikia išbaidyti piktas dvasias.
ŽAIDIMAI. Vieną vestuvių akimirką Aušra ir kirviu pasišvaistyti privalo. Filipo BUTKINO nuotr.
Žiopliai nepatiki
O kaip su rūtų vainikėliu būdavo?
Rūtelių vainikėlis būdavo uždėtas ant karūnos viršaus, ir jį nuimdavo jaunosios draugės, pamergės, ir tame vainikėlyje buvo įtaisytos skylutės žvakėms įdėti. Paskui vainikėlį atiduodavo toms draugėms.
Iki šiol visas vestuves rengėte Smiltynės etnografinėje sodyboje - ir su arkliais, ir su kurėnu. Ar daug žioplių susirenka?
Būdavo tokių, kurie ateina, klausia, kas čia vyksta, galvodavo, jog tai spektaklis, negali būti, kad vestuvės tikros. Kai kurie prie sodybos prastovėdavo visą dieną išsižioję, nors vaišinti jų nevaišinome. Turiu senovinių indų - žuviai, lašiniams, duonai, ir daugiau jokių "mandrybių". Netrukus turėsiu vestuves, kurių pusė - senoviškos, pusė - šiuolaikiškos, nes tos jaunosios nori baltų suknelių. Ir apsirengiam tautiniais kostiumais visas pulkas, ir tėvai. Duodu dvidešimt kostiumų, kuriuos pasisiuvome pagal projektą. Pasirodo ansamblis "Alka", man reikia papuošti sodybą, apipinti vainikais, papuošti stalą; darbo daug, bet labai gražu.
Ne, piršlio nekariame, jis išvis būdavo gan tylus; piršlienė būdavo "kalės liežuvis".
Preila buvo futbolo oazė
Kaip sekėsi bendrauti su senaisiais nidiškiais, kuršių ainiais?
Keturi jų tebėra: Renata, Kristel Teperis, buvusi Lingaitė, Valtraut ir Giunteris Engelinas. Jie daug ką pasakoja apie save, kaip būdami maži, rinkdavo žemuoges ir mėlynes, pardavinėdavo, lagaminus iš uosto nešiodavo. Bendravau ir su senaisiais Nidos žvejais, kurie iš Vokietijos dabar atvažiuoja, užrašiau nemažai vieno senuko prisiminimų apie Preilą. Ji prieš II pasaulinį karą buvo didžiulis sporto centras, buvo puikus futbolo stadionas, ir buvo Kuršių nerijos futbolo lyga. Į turnyrą atplaukdavo visi kurėnais į Preilą. Siūliau atgaivinti tą stadioną, galbūt ir pavyks. Labai mažai pas mus likę autentiškų namų, didžioji dalis jų statyti apie 1985 metus, restauruoti.
Jūs su šeima gyvenate tikrame dvare...
Čia yra buvęs Gertrūd Blodės viešbutis, dar buvo dailininkų kolonijos viešbutis, priklausęs irgi Blodėms. Kai remontavomės butą, nebuvo nė vandentiekio, radome senus špyžinius kanalizacijos vamzdžius. Blodė čia nuomojo kambarius, kol, užėjus sovietams, ją išvežė į Sibirą.
Suplūdo vokiečiai
Kaip sekasi bendrauti su jaunesne bendruomene, ar jiems reikia kultūros?
Tikrai negaliu skųstis. Aš pati esu bendraujantis žmogus, tikrai turiu daug bendraminčių. Turime fantastiškus junginius - folkloro ansamblį "Giedružė", su kuriuo jaučiamės kaip šeima, netrukus važiuosime į kelionę į Vokietiją, Prancūziją. Yra sveikuolių klubas, su juo galvojame projektus. Buvau parašiusi didelį pėsčiųjų takų projektą Neringoje, nes esu ėjimo fanė, ir labai norėjau padaryti penkiolika takų pagal šveicarų pavyzdį. Nelaimėjau, bet aš vis tiek juos padarysiu. Susirinksime bendruomenės, entuziastų pulkelis, ir padarysime.
Koks artimiausias laukia kultūros renginys?
Man bent jau artimiausias tai bus rugsėjo pabaigoje - Nidoje vyks Lietuvos "Lions" klubų forumas. Šiuo metu esu klubo valdybos narė, atsakinga už renginius. Laukiame apie 300 žmonių iš visos šalies, sukūrėme programą. Tai jokiu būdu nėra tik "pabaliavojimas", vyks ir sportinės varžybos - ta intencija, kad reikia pagalbos Vytauto Kernagio paminklui, ten tiesiog aplinkui ištrypta žemė, reikia išgrįsti medinėmis trinkelėmis.
Man labai patinka liūto skulptūra jūsų sode, kurią jūsų vyras Valteris parsivežė iš Italijos. Ką vokietis randa veikti Nidoje? Pagaliau, kaip jūs pati savo vestuves šventėte?
Jis organizuoja keliones, išmoko kalbėti lietuviškai. Susipažinome prie kelto, o kai susidraugavome, pasakiau jam, kad Vokietijoje negyvensiu.
Per mano vestuves buvo pilna bažnyčia žmonių. Pasikvietėme vyro gimines, galvojome, bus proga atvažiuoti, tai buvo tie metai, kai dar nei viešbučių nebuvo. Galvojome, atvažiuos kokie penkiolika, atvažiavo penkiasdešimt šeši. Kai padarėm vestuves, žmonės šnekėjo kelis metus. Aš buvau lino suknele apsirengusi, lino karūna, su gintaro vėriniu. Anksčiau žmonės tikrai turėjo labai gerą skonį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą