Apie dešimt jų kiautų gulėjo metrą po žeme šalia XVIII-XIX amžių namo, todėl galėjo patekti į aplinką ir prieš kelis šimtmečius. Keistasis radinys iškart sudomino Kretingos muziejaus darbuotojus. Jie ėmė spėlioti, kas tai per kriauklės ir kaip jos galėjo atsidurti dvarvietėje.
Nusiuntus gerokai nuo laiko apdūlėjusių, tačiau vis viena savo formą išsaugojusių, trupančių apie 10 cm ilgio kriauklių nuotraukas Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) specialistams šie netruko patikinti, kad kretingiškiai iškasė valgomąsias austres.
„Peržiūrėjau moliuskų nuotraukas ir pastebėjau, kad kretingiškės kriauklės išties yra itin panašios į Ramiojo vandenyno austres. Europinės būna apvalainos, o anos – smailėjančia geldele. Tad beveik esu įsitikinęs, kad grafų žemėje gulėjo gurmanų itin vertinamos austrės. O austrių kriauklės yra gana storos, todėl, matyt, ir išsilaikė šimtmečius“, - LŽ sakė LJM Akvariumo skyriaus vedėjas Saulius Karalius.
Kretingos muziejaus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja Daiva Jazbutytė svarstė, kad kriauklės veikiausiai buvo išmestos į namo kiemą.
„Tokio radinio Kretingoje dar nėra buvę... Jei tos kriauklės buvo išmestos XIX amžiuje, tai galėjo įvykti Kretingą valdant grafui Juozapui Tiškevičiui, kuris turėjo labai plačių ryšių Vakarų Europoje, domėjosi jos kultūra ir skleidė ją mūsų krašte“, - svarstė ji.
Kaip galėjo valgomosios austrės patekti ant grafų stalo, yra didelė mįslė. S. Karalius teigė, kad norint maistui vartoti šiuos moliuskus juos reikia atgabenti gyvus.
„O laive, pilnoje vandens statinėje jos negalėjo būti gabenamos, nes be aeracijos greitai būtų išnaudojusios deguonį ir žuvusios. Yra žinoma, kad austrės sugeba išgyventi tam tikrą laiką ir sausumoje, per atoslūgius, kai jos užsidaro geldeles. Gal šitaip buvo gabenamos? O gal jos atsivežtos iš kokios Pietų Prancūzijos kaip suvenyras? Nebūtinai grafai galėjo tai padaryti, galbūt koks jūrininkas, vėliau dirbęs Tiškevičiams“, - teorijas dėliojo muziejininkas.
LJM istorikas Romaldas Adomavičius LŽ tikino, kad stebėtis austrių atsiradimu ant grafų stalo nederėtų, esą pasiturintys didikai prieš šimtmetį ar du tikrai galėjo sau leisti būti gurmanais.
„Jei grafai ir gavo gyvų austrių, tai tik iš Klaipėdos uosto. Tiškevičių ryšiai su Mėmeliu buvo labai glaudūs, jie dažnai atvykdavo į uostamiestį. Ir ne tik jie: Klaipėdos jomarkuose taip pat lankydavosi dvarininkai iš apylinkių. Ir jie buvo labai laukiami, nes turėjo daug pinigų. Tad austrės kažkokiais būdais tikrai galėjo per Klaipėdą pasiekti ir kretingiškių stalą“, - teigė jis.
Istoriko duomenimis, net egzotiški vaisiai prieš kelis šimtmečius didikams buvo gabenami Nemunu į Kauną.
Rašyti komentarą