Kryžių kalnas ir gelbėja, ir gąsdina

Etnologė, laikinoji Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė Kryžių kalną tyrinėja keturiolika metų ir žino ne vieną baugią ar paslaptingą istoriją, kurią pasakoja iš lūpų į lūpas.

Išgąstis Dieviškos didybės akivaizdoje

– Kryžių kalną tyrinėjate jau keturiolika metų, paskaitas apie šį sakralinį objektą esate skaičiusi ir užsienyje, ir Lietuvoje. Ar svetimšalių vertinimas, kad Kryžių kalnas yra košmariška, žmogų gąsdinanti vieta, galėjo rastis dėl kultūrų skirtumo?

– Religingumas šiais laikais suprantamas šiek tiek kitaip negu anksčiau. Šiuolaikinis žmogus gal ir mažiau sieja savo tikėjimą su bažnyčios lankymu, tačiau labiau gilinasi į procesus, išeinančius už materialaus pasaulio ribų.

Religinės patirties atraminiu tašku dažnai yra paslapties, pagarbos ir baimės kategorijos, viena kitą papildančios, suvokiamos tarsi kontrastų harmonija. Tik unikalūs objektai gali kelti tokias sudvejintas emocijas: didybę ir baimę, palaimą ir baugumą.

Apibūdindami Kryžių kalną žmonės dažnai pažymėdavo nenusakomą jausmą, tam tikrą nejaukumą, baugumą, atsidūrus tarp gausybės papilkėjusių kryžių ir kryželių.

Prisimindami savo pirmąjį atsilankymą čia nurodydavo ir nubėgančius per kūną šiurpulius, sakė pajutę savo gyvenimo, būties nestabilumą, nesaugumą.

„Kryžių kalnas pakeri, tarsi užburia mane“, – išgyvenimais dalijosi lankytojai. Toks religingo žmogaus susižavėjimas nemažai prisideda prie sąmyšio, kurį sukelia susitikimas su tuo, kas visiškai peržengia įprastinę, artimą plotmę, pasirodo kaip „visiškai kitas“.

PATIRTIS: Apibūdindami Kryžių kalną žmonės dažnai pažymi nenusakomą jausmą, tam tikrą nejaukumą, baugumą, atsidūrus tarp didžios gausybės papilkėjusių kryžių ir kryželių.

Religijotyrininkai nuolat pažymi siaubo ir potraukio sąjungą patiriant šventybę.

– Kaip reaguoti į Kryžių kalno, kaip šiurpios vietos, apibūdinimą? Gal tai – gera reklama?

– Katalikiškas Kryžių kalnas daug metų globė įvairių konfesijų ir religijų akcentus. Esu mačiusi ir protestantų, ir stačiatikių, ir judėjų paliktus ženklus: kryžius, kitus religinius simbolius.

Kryžių kalnas buvo ir yra katalikiškas reiškinys. O katalikybė tuo ir skiriasi nuo protestantizmo, kad yra ne žodžio, o labiau vaizdo religija. Ji jutimiškesnė, emocingesnė, reikalaujanti apčiuopiamų, regimų formų.

Nuošalumas, paslaptingumas, net baugumas, uždarumas, intymus buvimas, etninių bei konfesinių normų nevaržomas individualus asmens religinis jausmas, sakralumo anonimiškumas, nulemtas vietovės gamtinio asketiškumo – visa tai lėmė, kodėl sovietų valdžios metais XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais susiformavo ir tebesitęsia Kryžių kalno gyvasties istorija.

Tai, kad Kryžių kalnas yra vienas lankomiausių Lietuvos objektų, įrodo, kad jis išlieka paslaptingas ir unikalus. O tai, kad atsiranda įvairiuose sąrašuose, jau savaime yra reklama.

Turi savo santykį su šventviete

– Kokių atsiliepimų apie Kryžių kalną sulaukiate iš čia apsilankiusių užsieniečių?

– Įdomu, kad Kryžių kalno atveju šventkalnio sakralumas nėra reprezentuojamas tik Dievo, nes šventvietės sakralumą pristato ir pats kalnas.

Remdamasi lankytojų apklausos medžiaga įsitikinau, kad Kryžių kalnui žymiai dažniau suteikiamas savarankiškas šventumas. Tačiau net ir savarankiškai suvokiamas Kryžių kalno šventumas lieka susijęs su krikščionybės paradigma, iškeliančia tokias Biblijos vertybes kaip santarvę, tikėjimą, viltį, dvasinį gyvenimą, sielą ir panašiai.

Didžiausia dalis apklaustųjų (66 proc.) nusakė asmeninį santykį su Kryžių kalno šventumu.

Mažesnė dalis (27 proc.) nurodė kitų Kryžių kalno lankytojų sakralinį santykį su kalnu ir tik 7 procentai lankytojų visiškai nenusakė (nei savo, nei kitų asmenų) šventumu grindžiamo santykio su Kryžių kalnu.

Tokie lankytojų išsireiškimai, kaip „įdomu pažiūrėti“, visiškai nesiderina su Kryžių kalno sakraliniu intymumu.

Bet daugumos lankytojų išgyvenimai tą sakralumą patvirtina. Jie pasakojo, kad nupirko ir rožančių, ir kryželį, kad tai darė dvasingumo pagauti, kad tokie jausmai nepasikartos nei gatvėje, „netgi pievoje, kokie jausmai pačiame Kryžių kalne“. Lankytojai mąsto apie amžinybę, apie tai, kas mums nesuprantama.

Pasakota šiurpių istorijų

– Ar mums Kryžių kalnas galėtų pasirodyti kažkuo baugus?

– Norite baugių istorijų? Pabandykim prisiminti, kokių jų yra užrašyta. Ar pasakojimai baugūs, ar paslaptingi, ar įrodantys Dievo galią, tegu kiekvienas sprendžia pats.

Vienoje pasakojimų grupėje Kryžių kalno šventumas pasireiškia kaip bausmė už žmonių netoleruotinus poelgius ar nusižengimus arba už sakralinės erdvės diskreditavimą. Pavyzdžiui, bausmė už pinigų „pasisavinimą“ iš sakralios erdvės. Užrašytas pasakojimas apie piemenę, kuri ganė bandą. Ji užlipo ant kalno ir rado po kryžiumi padėtas tris kapeikas. Paėmė ir parnešė savo motinai.

Naktį jai prisisapnavo, kad eitų ir padėtų tas tris kapeikas. Atsikėlusi pasakė motinai. Motina nusijuokė. Kitą naktį ji vėl susapnavo tą patį. Tada su motina nuėjo ir padėjo po tuo kryžiumi paimtas tris kapeikas. Kitą naktį jai jau niekas nebesisapnavo.

Bausmę už Kryžių kalno sakralumo diskreditavimą iliustruoja pasakojimas apie aklą Bagdoną Tadaušą, kuris atgavo regėjimą „ant Pilies kalno“. Atsidėkodamas prižadėjo kasmet nueiti ant kalno. Bet vienais metais patingėjo ir vėl apako. O kai jį nuvedė ant kalno, vėl pradėjo regėti.

Gausiausia užfiksuota religinių pasakojimų apie asmenis, siekusius sovietmečiu naikinti Kryžių kalną. Ypač jie paplitę Šiaulių mieste bei regione. Dėl pasakotojų įvardijamos bei pabrėžiamos tiesos, tikrovės dimensijos, tokie tekstai vadinami ne legendomis, o religiniais pasakojimais.

Pasakojama, kad Meškuičių kolūkio pirmininkas, ateistas, liepęs kasti žvyrą iš kalno, apsirgo vėžiu ir netrukus mirė. Vėliau mirusi vėžiu ir jo duktė, ir motina.

Milicijos kapitono, aktyviai stabdydavusio ir bausdavusio važiuojančius į Kryžių kalną, du vaikai nuskendo su automobiliu Geluvos ežere. Dar vienas milicininkas, aktyviai dalyvavęs griaunant kalną, užsimušė, važiuodamas automobiliu.

Pasakojama istorija apie žurnalistą, kuris rašė feljetonus į laikraštį apie Kryžių kalną ir jo lankytojus. Žurnalisto žmona nuskendusi ežere.

Kituose paskojimuose tie žmonės, kurie išpažįsta Kryžių kalno šventumą, atgauna fizines galias.

Vienas iš Jurgaičių gyventojų sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad, jei liks gyvas, tai ant kalno pastatys kryžių. Pasakojama, kad jis pagijo kryžių statydamas. Žiniai pasklidus, per trejus metus iš tolimesnių kaimų kryžių čia privežė ir pastatė daugybė žmonių.

Šventybės patyrimas, „kažkas kita“, „nepaaiškinamas jausmas“, sumišimas konkrečioje situacijoje atsiskleidžia vis kitaip. Tam, kad iracionalūs jausmai būtų pažadinti, turi įsiterpti realus daiktiškas pasaulis. Kryžių kalne šią funkciją atlieka kryžius.

Per kryžių priartinama visiškai kitai būties plotmei priklausanti tikrovė, ji padaroma „regima“, o per kryžių gausą išsiskleidžia šventybė.