Frydrichas III, likus dienai iki savo karūnavimo, įsteigė dinastinį Juodojo Erelio ordiną. Oficialus ordino įsteigimas vyko Karaliaučiaus pilies rytinio sparno salėje, vėliau vadintoje Erelio sale. Čia susirinko artimiausi kurfiursto bendražygiai, vilkintys raudonomis mantijomis, - ši spalva tapo skiriamuoju Ordino narių aprangos ženklu.
1701 m. sausio 18 d. pilies audiencijų salėje įvyko pirmojo karaliaus Prūsijoje ir jo antrosios sutuoktinės Hanoverio princesės Sofijos Šarlotės iškilminga karūnacija.
Vėliau iškilmės tęsėsi pilies bažnyčioje, buvusiame vakariniame pilies sparne. Palei sieną su šešiais aukštais langais, šalia vargonų, buvo įrengtas karaliaus sostas. Priešais jį, prie altoriaus, kalvinistas Ursinas, ką tik tapęs vyskupu, peržegnojo Frydrichui galvą, ir po šio palaiminimo Dievo vardu Prūsijos hercogas tapo karaliumi Frydrichu I.
KARŪNOS. Auksinės karūnos, pagamintos specialiai Frydricho I ir jo žmonos Sofijos Šarlotės karūnacijai, karaliaus skeptras ir valdžios rutulys saugomi Šarlotenburgo rūmų muziejuje (Berlyne), kurie buvo pastatyti Sofijos Šarlotės užsakymu kaip vasaros rezidencija. Rūmų parke esančiame mauzoliejuje palaidota karalienė Luizė ("Wikipedia", "Fotolia").
Ložėse iškilmes stebėjo aukštuomenė. Vėliau bažnyčios sienos buvo papuoštos herbais tų karaliaus pavaldinių, kurie buvo apdovanoti Juodojo Erelio ordinu.
Dvi auksinės karūnos, pagamintos specialiai šiai progai, nuo tol buvo Hohencolernų nuosavybė. 1918 m. po revoliucijos Vokietijoje ši dinastija prarado valdžią (paskutinysis Vokiečių imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II atsisakė sosto), tačiau iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Berlyne egzistavo Hohencolernų muziejus. Jame buvo saugomos ir pirmosios Prūsijos karalių karūnos. Pastatą subombardavus, karūnos buvo perduotos Šarlotenburgo rūmų muziejui (Berlynas).
IŠKILMĖS. Karaliaučiaus pilies bažnyčia. Palei sieną su šešiais aukštais langais, šalia vargonų, buvo įrengtas karaliaus sostas. Ložėse iškilmes stebėjo aukštuomenė. Vėliau bažnyčios sienos buvo papuoštos herbais tų karaliaus pavaldinių, kurie buvo apdovanoti Juodojo Erelio ordinu. (Berlyno meno ir istorijos kolekcijų archyvas)
Šarlotenburgo rūmai, iš pradžių vadinti Litcenburgu (vok. Lietzenburg), buvo pastatyti Frydricho I žmonos, karalienės Sofijos Šarlotės užsakymu kaip vasaros rezidencija. Vėliau rūmai išsiplėtė. Rūmų parke 1810 m. įrengtas mauzoliejus, jame palaidoti Prūsijos karalienė Luizė ir jos vyras Frydrichas III bei kiti karališkosios bei imperatoriškosios šeimos nariai.
HOHENCOLERNŲ pilis, kurioje šiandien saugomi šios dinastijos lobiai, įskaitant paskutiniojo Vokietijos imperatoriaus ir Prūsijos karaliaus karūną. Pilyje 1945-1951 m. dar gyveno paskutinis Prūsijos kronprincas Vilhelmas su žmona Cecilija. Pilis ir dabar yra privati nuosavybė ? ji priklauso abiem Hohencolernų giminės šakoms: Brandenburgo?Prūsijos ir Švabijos. ("Fotolia")
Paskutinė karūnacija Karaliaučiaus pilyje įvyko 1861 m. spalį: Frydricho III sūnus Vilhelmas I, kaip ir jo protėvis Frydrichas I, užsidėjo karūną pats. Karūnacijos iškilmės tęsėsi vadinamojoje Moskovitų salėje virš pilies bažnyčios. Į bokštą vedė puošnūs laiptai su bronzine kurfiursto Frydricho II figūra. Per karūnaciją taip pat buvo pristatyta ir kurfiursto Albrechto Brandenburgiečio skulptūra, kurią sukūrė Karaliaučiaus meno akademijos skulptūros profesorius Johanas Frydrichas Roišas, ir paminklas Frydrichui I, sukurtas Andreaso Šliuterio. Iškilmių metu skulptūros buvo laikinai eksponuojamos pilies kieme prie fontano, vėliau rado savo nuolatinę vietą. Vėliau ir pats Vilhelmas I buvo pagerbtas paminklu, vaizduojančiu jį su karūnaciniu kardu rankoje. Šį kardą per 1701 m. iškilmes naudojo pirmasis karalius Prūsijoje - jį Hohencolernų protėviui Brandenburgo hercogui Albrechtui Achilui 1460 m. įteikė Romos popiežius Pijus II...
Paskutinė Hohencolernų karūna buvo skirta Vilhelmui II - paskutiniajam Prūsijos monarchui. Ji padaryta iš gryno aukso, puošta deimantais, perlais ir safyrais. Tai vienintelė karališkoji regalija, pagaminta Vokietijos imperijos laikais (1871-1918).
Šaltinis: pagal archeologo Vladimiro Kulakovo knygą "Karaliaučiaus pilies istorija".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą