"Lietuva man - antroji motina"

Pono Hartmuto istorija - dar vienas "vilko vaikų" ištikimybės ir meilės savo antrajai tėvynei įrodymas. Prieš keletą mėnesių "Vakarų ekspresas" rašė apie brolius Manfredą ir Gerhardo Švakus, kurie jau 20 metų prieš Kalėdas iš Vokietijos miesto Schrobenhauseno atveža puikių dovanų Lietuvos našlaičiams ir neįgaliesiems vaikams.

Krauju nušlakstytas kelias

"Kai sovietų armija 1945 metais užpuolė Karaliaučiaus kraštą, jau ėmė Kionigsbergą, su mama ir kitais pabėgėliais atėjome į Lietuvą. Man tada buvo trys su puse metų. Apie to meto nežmonišką Raudonosios armijos žiaurumą žinau tik iš liudytojų pasakojimų. Moteris, kuri dabar gyvena Vokietijoje, Schwedt-Oder mieste, kur ir aš gyvenu, pasakojo, kad rusai žudė, kankino, nekaltus civilius žmones, žagino nežiūrėdami, ar tai senutė, ar maža mergaitė. Kai bombardavo mano gimtąjį Kionigsbergą, ten viename rūsyje slėpėsi apie 200 moterų ir vaikų. Rusai jį apmėtė granatomis, iš žmonių liko "košeliena". Gyvos liko tik dvi mergaitės, vienai jų nutraukė ranką. Mamos močiutė taip pat buvo nužudyta", - prisiminė ponas Hartmutas.

Anuomet vokietės moterys buvo mokomos amatų, ūkio darbų. Pokalbininko mama Frida mokėjo dailiai siūti, tais eidavo per kaimus ir senas suknias, išvertusi medžiagą į kitą pusę, persiūdavo, nes žmonės skurdžiai gyveno. Už tai gaudavo duonos. Mažasis Hartmutas greitai išmoko kalbėti lietuviškai, nes žmonės sakydavo: "Na, vokietuk, pasakyk "duona", tada duosim tau jos."

"Paskui mums Šilalės rajone, Pajūrio kaime, priglaudė vargingai gyvenusi Vaičiulių šeima. Netrukus iš armijos grįžo jų sūnus Juozas. Mano mama buvo labai graži, ji patiko Juozui, ir jiedu apsigyveno kartu. Tą mano patėvį valdžia išrinko apylinkės sekretoriumi, iškėlę sąlygą: "Jeigu nesutinki, tavęs laukia Sibiras arba kulka į kaktą", - pasakojo vyras.

Geras gyvenimas ilgai netruko. 1951-ųjų gegužę, kai Hartmutui buvo septyneri metai, naktį iš miško atėjo partizanai ir, vienu smūgiu partrenkę senąją Vaičiulienę, nušovė kambaryje buvusius 8 žmones, tarp jų - vaiko motiną ir patėvį. Vaikas šliaužiojo po kraujo klanus, vienas partizanų liepė jį pribaigti. Hartmutas gavo kulką į kaktą, tačiau ji nuslydo, ir tik sužeidė akį. Ir šiandien likęs randas, bloga rega primena tą įvykį. Dar vaikas gavo spyrį į galvą.

Partizanai dar nušovė malūnininką ir mokyklos direktorių. Netrukus kaime pasirodė stribai ir nužudytų partizanų išniekintus kūnus numetė gatvėje.

"Aš ir prieš tai sunkiai sirgau. Kaimynai kalbėjo, kad, jeigu mirsiu, mane palaidos žvyro karjere, kaip ir kitus evangelikus laidojo, nors mama mane buvo pakrikštijusi ir tada suteikė Kazimiero Vaičiulio vardą bei pavardę. Iš ligoninės grįžęs dar kurį laiką gyvenau Pajūrio kaime, bet senoji Vaičiulienė greitai mirė, ir aš patekau į vaikų namus, gyvenau Kuršėnuose, Viešvilėje. Man ten patiko - buvome apsirengę ir sotūs, valgyti duodavo 4-5 kartus", - pasakojo pokalbininkas.

Turėdamas polinkį menui, jaunuolis įstojo į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, ten mokėsi taikomosios dailės, restauruoti freskas. Tačiau kai mokėsi antrame kurse, prasidėjo Kazachstano plėšinių vajus - nederlingų žemių įsisavinimas ir gigantiškos statybos. Mokytojai pasakė: "Tu, Hartmanai, esi komjaunuolis, tave augino valstybė, tad esi pirmas, kurį išlydėsime į plėšinius."

Penkerius metus Kazachstane, Guryjevo mieste jis su kitais komjaunuoliais statė tiltą. Gavo socialistinio darbo spartuolio medalį.

Su laisvės vėliava

Grįžęs į Lietuvą vaikinas gyveno Kaune, Šakiuose, o vėliau dėl šeimyninių aplinkybių atsikėlė į Jurbarko rajoną, Klausučius, kur dirbo staliumi, vėliau - sandėlio vedėju.

"Sulaukėme šalies atgimimo. Viskas prasidėjo nuo Baltijos kelio, kuriame su draugais pasiėmę trispalvę dalyvavome. O paskui ir mes su bendraminčiais Klausučiuose sukūrėme Sąjūdžio grupę, mūsų buvo tik aštuonetas. Vietiniai komunistėliai sakė, kad mus išveš į Sibirą, lageriuose vietų yra pakankamai. Aš vienas iš pirmųjų nuvažiavau į Jurbarką, žinojau, kad organizuojami krašto savanorių būriai. Atėjau į savanorių štabą, pasiprašiau priimamas, ir 1991 metų pavasarį tapau savanoriu. Kaip kitaip - visa Lietuva pakilo už laisvę. Lietuva man - antroji motina. Pirmoji pagimdė, antroji užaugino. O ir rusai man skolingi buvo, turėjau su jais šiokių tokių sąskaitų. Jie mane išgujo iš Karaliaučiaus krašto, viską sunaikino, sužlugdė", - sakė H. Riemanas.

Prasidėjus 1991-ųjų rugpjūčio pučui savanoriai gavo ginklus, jiems buvo liepta naktimis budėti.

"Žinojome, jeigu pučas laimės, mus, sajūdiečius, visus iššaudys, o juk dar ir savanoris buvau. Klausučiuose saugojome elektrinę, kurios dabar nebėra. Prie Dubysos, prie tilto atvažiavo rusų tanketė, ir kareiviai sakė: "Nu, rebiata, sčias vam budet chana" ("Vaikinai, dabar su jums bus baigta"). Bet paskui apsisuko ir išvažiavo. Mes žinojome, kad galime žūti, bet nebijojome. Ruošėmės, jeigu pučistai laimės, išeiti į miškus ir pradėti partizaninį karą. Ačiū Dievui, šito neprireikė", - pasakojo ponas Hartmutas.

Vėliau jis netoli Kauno esančiuose Sitkūnuose budėjo prie Radijo stoties. Žmonės buvo įspėti, jog būtų atsargūs, tarp jų esą įsimaišiusių persirengusių rusų karininkų, kuriuos galėjai atpažinti iš kariškų batų. Atvažiavo trys tankai, žmonės buvo raginami pasitraukti, nes nieko negali padaryti, bet minia susikabino rankomis. Tankai apsisuko ir nudardėjo Kauno link.

Atrado gimines

Kai tik Lietuvoje susikūrė Raudonasis kryžius, Hartmutas pradėjo ieškoti giminių Vokietijoje. Jį pirmąjį parodė per televiziją, kai jis kalbėjo apie tai, jog ieško savo šaknų. Valdininkai jam sakė: "Tavo pavardė - Vaičiulis, esi lietuvis, ir neieškok sliekų."

1990 m. susikūrė "Vilko vaikų" organizacija, jiems artimųjų ieškoti padėjo geras Vytauto Landsbergio draugas baronas von Štetenas, aukštas Vokietijos pareigūnas. Į tą organizaciją įstojęs vyras turėjo tris žmones, kurie galėjo paliudyti, jog jis kalbėjo vokiškai, atėjo iš Karaliaučiaus, tačiau reikėjo dokumentų.

"Tikėsite ar ne, susapnavau, kad mama sako: "Vaikeli, tu nueik į bažnyčią, ten turėtum rasti." Aš nuvažiavau į Pajūrį ir kunigas pasakė, jog saugo tuoktuvių, krikštynų, mirčių dokumentų archyvą nuo 1928 metų. Ten radau savo dokumentus, liudijimą, kad mane buvo perkrikštiję. Teismo sprendimu susigrąžinau tikrąją pavardę ir tautybę, 1998 metais išvažiavau į Vokietiją, kur gyvena mano puseserė. Mano sūnus ir anūkas liko Lietuvoje", - sakė H. Riemanas.

Istorija

1944 m. Raudonajai armijai įsiveržus į Rytprūsius, ieškodami prieglobsčio į Lietuvą atvyko daugybė vaikų, kiek jų buvo iš viso, duomenų nėra, nes jie nebuvo registruojami. Jiems buvo pakeisti vardai ir pavardės. Sovietai ir kai kurie vietos gyventojai šiuos nelaimėlius vadino "vilko vaikais". Kai kurie užaugę bandė įrodyti savo tapatybę bei kilmę, ir tiems, kuriems tai nepavyko, nebuvo leista išvažiuoti į Vokietiją.
Kai kuriems jų 1945-1948 m. pavyko apsigyventi Karaliaučiuje, tačiau didelė dalis nebuvo įdarbinti, negavo maisto kortelių, tad krašte prasidėjo badas. Buvo prieita prie tokių kraštutinumų kaip kanibalizmas, kai buvo valgomi iškasti žmonių kūnai. Kai kurie tėvai patys siųsdavo savo vaikus anapus Nemuno, kad jie išgyventų.

Informacija

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorio medaliu tarpukariu būdavo apdovanojami asmenys, pasižymėję 1918-1920 m. kuriant Lietuvos kariuomenę.
Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, jis teikiamas ginkluoto pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijos dalyviams bei asmenims, pasižymėjusiems nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. rugsėjo 23 d. kuriant ir stiprinant krašto apsaugą.