"Mano dievas sulindęs į akmenį"

"Lietuva prasideda čia, mano kieme", - sakė palangiškis žurnalistas, satyros meistras ir akmenų kolekcininkas Gediminas Griškevičius.

Ponas Gediminas juokauja, kad jiedu su žmona Vlada dvidešimt ketveris metus išgyveno su dviem litais
(iš prieglaudos paimtų šunelių vardai - Lita ir Litas). Vyras tikina, kad sunkmetis jam suteikė nuostabių galimybių, ir neslepia, kad išminties sėmėsi iš savo uošvės.

Godumo formulė

"Mes su žmona ir kalyte Lita vadinamės murzinų draugų trijulė, nes iš kiekvienos kelionės grįždami parsitempiame į kiemą po akmenį - mano amžinatilsės mamos karučiais arba traktoriais. Visi tie akmenys turi vardą, kuris priklauso nuo faktūros, raštų ir formų, nuo to, kas akmenų enciklopedijoje rašoma", - sakė Gediminas.

Neturėjo pinigų sūnaus Mindaugo gimtadienio dovanai, tai parvilko jam pusantros tonos sveriantį akmenį, panašų į tą, ant kurio pagonys kryžiuočius aukojo. Bute taip pat rikiuojasi akmeninės skulptūros ir šiaip aštriadančiai pabiručiai, todėl kaimynai aukštu žemiau būgštauja, kad Griškevičiai su visais akmenimis vieną dieną pas juos neįgriūtų. Bet šie ramina, kad Saulėtelio take prie kiekvieno medžio pastatys po akmenį, o šio kvartalo moksleiviams sukraus akmenų altorių, kurį vaikai ir patys papildys nuo jūros parsineštais akmenukais.

Prieš keletą metų tris vasaras Gediminas eidavo į budėjimą gelbėjimo stotyje ir kartą išvydo apvalų lyg duonos kepalą akmenį, kurio pakaušį paglostęs, pažadėjo jį parsinešti. Ir staiga - jo nebėra, tik po pusantrų metų rado smėlio pūgų užpustytą.

Kiekvienoje namų kertėje - akmenų kolekcijos fragmentai.

"Akmenlige" užkrėtė ir savo kaimynus - medikus, ornitologus, kinologus. Pirmieji "akmenligės" simptomai pasireiškė, kai bičiuliavosi su žymiu tautodailininku Juozu Liaudanskiu.

"Meistras kalė, kalė akmenį, kol apkurto. Bet širdimi jausdavo, kuris tuščiaviduris ir nesuskils. Todėl suieškojau jam milžiną riedulį, iš kurio galėjo poetui Našlaitėliui - Vargšui paminklą iškalti", - mena Gediminas.

Jis atrado savo godulio formulę: "Nešu skaudama nugara eilinį akmenį - jeigu griūsiu su našta, niekad nebūsiu našta kitam. Bet sykiu jau galvoju, kur kitą rast. Taip godulys mane verčia drakonu."

Norėjo tapti ginekologu

"Išėjau iš žurnalistikos, nes pajutau, kad mano laikraštyje žurnalistas - tik priedas prie reklamos. Tada atradau save. Kurį laiką dirbau grėbėju Botanikos sode, po to - korespondentu krikščioniškame leidinyje. Kai dirbau gelbėtoju, jaučiausi it streso apimtas pilotas", - pasakoja pokalbininkas, rodydamas nuotraukoje užfiksuotą labai į tornadą panašų tamsų sūkurį.

Žiūrinėjant fotografijas, iškrito kruopščiai išsiuvinėtas paveikslėlis. Nuraudęs šeimininkas prisipažino, kad tai - jo darbas: "Mane mamytė buvo siuvinėt pristačiusi, kad nesišlapinčiau į kaimynų šulinius. Buvau velnio neštas vaikas."

Jaunystėje rimtai galvojo būti ginekologu (juokavo turintis didelį libido), tikėjosi, kad ta profesija netrukdys būti dar ir rašytoju.

"Gal ir reikėjo rinktis konkretesnę specialybę", - sakė žurnalistas, kurio pagrindinė gyvenimo tema - vaikai globos namuose.

Krizės pakylėtas

Pokalbininkas tikina po visuotinės krizės tik praturtėjęs - sukūręs aibę pasakų ir išleidęs knygelių vaikams. Dar jis rašo satyras bei feljetonus.

"Man sekasi, kai pirmiausiai save išjuokiu. Kai žmona išeidavo į darbą, pusdienį tęsdavosi "spaudos konferencijos" su uošve aukštaite. Su ja kartu pragyvenome 28 metus. Uošvė labai gražiai pasakė: "Kaip pagalvoji apie smertį - nors trūk juoku." Supranti, kad tai satyrinė filosofija. Kai pokario metais priešais uošvę stojosi vyrai su "strielbom", ji tik įsirėmė ir sako: "Šauk, k...va. Vis tiek žemiau duobės nenukrisiu, toliau Sibiro nenuvažiuosiu", - pasakojo vyras.

Neseniai jis parašė "laisvo elgesio knygą" apie tai, kad lietuviai patys susikarikatūrina. Sako, kad eseistikoje pati dėkingiausia - menkystų sieliūkščių, tautmelžių tema.

"Reikia juoktis iš ponų ašarų, bet vėl juokiuosi iš savęs: "Man vasarą labai pavyko - gavau padirbėti už dyką" arba "Kur tik pinigėliai, ten draugų neliko - nei tarp komunistų, nei tarp katalikų". Nekenčiu "svolačių" ir verkiančių vyrų. Šaipausi iš moralinės krizės", - teigė G. Griškevičius.

Sakė, kad Vilniuje nebuvo nė vieno plunksnos brolio, kurio nepažinotų.

"Pauliaus Širvio namus saugojau, kai jis po jūras plaukiojo. Ir Šventas raštas sako - uždėk žmogui švarką ir dar apsiaustą pridėk. Širvys, kad ir girčiausias baliuje būdavo, užmesdavo savo švarką su visais ordinais - ir eik: "Tau iki namų tolimas kelias". Tada "latrų" etika buvo. Pirmiausia per latrus ir pajutau, kad dabar egoizmas riečiasi: tik - mano lašas, mano kąsnis", - samprotavo vyras.

Palangoje, Saulėtelio alėjos gatvėje, Gedimino iniciatyva daugėja tokių gamtiškų dekoracijų.

Esminis instinktas

"Neatsistebiu, kaip Vlada mane, literatą, pati būdama medikė, pasiėmė. Galiu pasakyt kaip Juozas Grušas: "Laimingasis - tai aš". Padraugavome penkis mėnesius ir "prisimatavome širdis", - sakė Gediminas.

"Kad provincijoje nebuvo iš ko rinktis, nedaug buvo Holivudo kavalierių", - juokėsi ponia Vlada ir prasitarė, kad su vyru laukia netrukus gimsiančios anūkėlės, kuriai sugalvojo vardą - Beatričė.

"Vlada man iškart kategoriškai pareiškė: "Eini ir eik kompleksinių pietų valgyt, aš tau nevirsiu". Ji - nevaldomai valdinga, o aš - valdymui nepavaldus. Esu paklusnus maištininkas", - juokėsi G. Griškevičius.

Žmona žino, kad jis yra pagarsėjęs kaip "bučinių maniakas" - mėgsta bučiuoti moteris, mat sako, kad moteris - akių vaistas.

"O jeigu iš tikrųjų, iki vedybų išsilaksčiau išsirujojau Vilniaus bohemoje", - sakė rašytojas.

Paklaustas, ką darys, jeigu įkvėpimas išseks ir akmenys išsisems, atsakė, kad tada su žmona pradėtų dar vieną vaiką.

Ivona ŽIEMYTĖ