Kuo reikšminga senoji Tverų miesto istorija? Ar jau atrasta XIII a. didžiojo Žemaitijos kunigaikščio Vykinto pilies vieta? Ar Lopaičių piliakalnis su menama senovės šventykla-žinyčia iš tiesų yra mūsų protėvių bambagyslė su kosmosu?
Tverų "Aitros" klubas, vadovaujamas mokytojos lituanistės Irenos Vaizgirdienės, stengiasi pažinti, garsinti ir puoselėti Tverų ir visos Žemaitijos krašto kultūrinį palikimą, tyrinėti istoriją, etnografines kraštovaizdžio vertybes. Idant pasisemtų naujų įžvalgų, jis neseniai vėl pasikvietė įvairių sričių mokslininkus ir bendraminčius iš kitų Lietuvos miestų. Kalba daugiausia sukosi apie Lopaičių piliakalnį ir Tverų apylinkių gamtinę, istorinę, archeologinę ir mitologinę aplinką.
Raktas pažinti ateičiai
Istorikų žemėlapyje atrasta Pilsupio upė sudarė prielaidą spėti, kokią pilį ji galėjo supti, jeigu pro Lopaičius teka Aitra. Vaikštant parkelyje, kur yra iki krikščionybės atsiradę senieji kapeliai, nuo kalno atsiskleidžia nedidelė Patverės teritorija - vieta, kur galėjo būti Tverų piliakalnis. Istoriografai sutinka, kad žemaičių kunigaikštis Vykintas yra kilimo nuo Tverų ar Patverio.
Istorikus sudomino šalia Lopaičių piliakalnio (istorinio komplekso, kurį sudaro piliakalnis, spėjama senovės žemaičių šventvietė, mitologiniai akmenys, pilkapiai, iškalinėti akmenys) esanti uždumblėjusi daubelė. Perkasę ten supiltus pylimukus, archeologai rado šukelę, datuotiną IX-X amžiumi. Vadinasi, aplink tą daubą buvusi kažkokia žmonių veikla. Naujosios technologijos galėtų padėti archeologams nekasinėjant ir nesunaikinant galimų radinių tai išsiaiškinti.
"Ko gero, Tverai ir jų apylinkės - Varniai, Kražiai, Laukuva, Kaltinėnai - yra senosios Medininkų žemės centras. Jokioje kitoje teritorijoje neaptiksime tiek daug XIII amžiaus dokumentuose užfiksuotų piliakalnių koncentracijos", - sakė istorikas Vacys Vaivada.
Anot jo, ateinančios istorikų, etnologų, mitologų, semiotikos specialistų kartos turės išsiaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia apylinkių radiniai - specifinės formos akmenys, neabejotinai žmonių apdirbti, pasikartojantys objektuose, vienas nuo kito nutolusiuose 40 ir 50 km.
V. Vaivadai labai svarbus tyrimų objektas ir Tverų bažnyčia - vienintelė struktūra, kur nuo XVII iki XX a. kaupėsi krikšto, jungtuvių, mirčių metrikai ir kiti dokumentai.
"Įdomu, kad Tverų bažnyčioje dar XVII amžiaus dirbo du-trys kunigai, kai kitur vienam kunigui kartais tekdavo administruoti dvi-tris parapijas. XVIII amžiaus pabaigoje Tverų bažnyčioje dirbo 4-6 kunigai. Įtakos tam galėjo turėti ir senųjų baltų tikėjimų paplitimas, ir XVI amžiuje Žemaitijoje plitęs reformatų tikėjimas. Be to, XVII amžiaus pirmoje pusėje Tverų bažnyčioje atsirado stebuklinga vadinama Dievo motinos ikona. Bažnyčios altorius, kaip ir Žemaičių Kalvarijoje, buvo įrengtas taip, kad žmonės galėtų apeiti jį klūpodami ant kelių" - sakė istorikas.
Geologų versija
 |
| Nuo XVII a. Tverų bažnyčioje atsirado stebuklinga vadinama Dievo motinos ikona. |
Pelkės nuosėdos, jų sluoksniai yra tarsi metraštis, kuriame įrašytas jos amžius, kilmė ir daug kitų įdomių dalykų. Profesoriaus nuomone, tolimesni geologų, geografų ir archeologų atradimai turėtų išsklaidyti mistinių prasimanymų miglas, vis dar gožiančias tikrąsias šios mūsų krašto gamtinės istorijos vertybes.
"Grįžę į Lopaičius su Vilniaus universiteto studentų geologų talka, atsivežėme pelkių grąžtą. Juo pradūrėme dvi skylutes duobelės dugne. Paaiškėjo, kad dugno nuogulų storis - 3 metrai. Viršutinę dalį, iki 1,7-1,8 metro gylio, sudaro durpės, apatinėje dalyje - su medžių liekanomis. Giliau eina sluoksnis molingų nuogulų su dideliu kiekiu organinės medžiagos. Pačiame apatiniame sluoksnyje ji virsta sapropeliu. Dar giliau slūgso žvyras, jau be organinių liekanų. Ištyrus iš mėginių išskirtas augalų žiedadulkės, paaiškėjo, kad nuogulos duobelėje klostėsi net 13 tūkstančių metų. Kauptis jos pradėjo vos pasitraukus ledynui iš Lietuvos. Kelis tūkstančius metų duobelėje telkšojo ežerėlis, kurio dugne kaupėsi dumblas su augalų likučiais. Maždaug prieš 9-10 tūkstančių metų jis užpelkėjo ir nuo tada ten kaupiasi durpės", - pasakojo specialistas.
Sluoksnio apatinėje dalyje aptikta daug pušies ir beržo keružio, kadagio, kiečio, varpenio žiedadulkių. Tai šalto klimato augalų bendrijos, būdingos tundrai. Tokia aplinka ir buvo Lietuvoje vėlyvuoju ledynmečiu. Pusantro metro gylyje buvo aptiktas maždaug 20 cm storio medžio kamienas. Mokslininkai nustatė, kad jo amžius - beveik 9 000 metų.
Remiantis nuogulų amžiumi, duobelės pavidalu, jos dydžiu, anot mokslininkų, patikimiausia prielaida, jog duobelė susidarė vadinamuoju glaciokarsto būdu. Tirpstant ledui nuo jo sruvo gausūs vandens srautai. Jie nešė ir atskilusius nuo ledyno ledo luistus, kuriuos vietomis užklodavo srautų nešamo žvyro sluoksniai. Toks palaidotas ledas ištirpdavo jau pasitraukus ledynui, palikdamas paviršiuje apvalainą įdubą. Tokios kilmės įdubų ir jose susitelkusių ežerų Lietuvoje nėra reta. Taip galėjo atsitikti ir ties Lopaičiais. Tai patvirtina čia paplitę žvyro klodai ir ištisi riedulynai.
Kai Lopaičių apylinkėse pradėjo kurtis pirmieji gyventojai, duobelė jau buvo virtusi durpynėliu. Atsakydamas į klausimą, kodėl aplink ją sudėti rieduliai, profesorius siūlo pažvelgti į apylinkių nuotraukas, darytas iš lėktuvo. Prieš 50 metų aplink duobelę plytėjo plynas ariamas laukas. Dabar čia augantis eglynas buvo užsodintas gerokai vėliau. Taigi ariant lauką tikriausiai pasitaikydavo ir trukdančių riedulių, kuriuos artojai kantriai rideno į artimiausią palaukę. Taip riedulių galėjo atsirasti ir duobelės pakraščiuose.
Gyvieji istorijos liudininkai
Klaipėdos universiteto studentai istorikai praktikų metu kaupė sakytinę istoriją - aplankė seniausius Tveruose gyvenančius ar turėjusius su jais ryšių žmones.
"Kokie buvo Tverai prieš šimtą metų, kaip kito, liudija ir buvę gatvių pavadinimai. Maskolių gatvėje kūrėsi carinės Rusijos rekrūtai, grįžę gimtinėn po 25 metų ir už atliktą prievolę gavę čia sklypus. Kiaulių gatve kerdžius išvarydavo į ganyklas miestelio kiaules", - sakė istorikas Dainius Elertas.
Jis surinko pasakojimų ir apie tarpukariu Tveruose gyvenusią žydų bendruomenę, turėjusią čia restoranų, krautuvių, ir artimus santykius su žemaičiais. Kai kurių tveriškių, slėpusių žydus, gyvenimas baigėsi tragiškai.
Išsiaiškinta, kad vietiniai liuteronai, perėję į katalikybę, nebuvo retas reiškinys. Vokiškos pavardės Tverų kapinėse ir žmonių prisiminimai liudija ryšius su Klaipėda, Rytprūsiais.
Per karą dalis Tverų buvo nudegę, iš pasakojimų aiškėja, kaip puolė sovietų kariuomenė, kur vyko susirėmimai, dramatiška pokario metų miestelio patirtis. Pasirodo, tuose pačiuose apylinkių miškuose veikė ir miško broliai, ir kriminalinės gaujos, stribai, persirengėliai provokatoriai, suvedinėjusieji asmenines sąskaitas. Žmonių patirtys labai skirtingos - vieni pasakoja apie stribus, nugabenusius žmones į ligoninę, kitiems prisiminimai apie juos siejasi su kratomis, persekiojimais ir pažeminimais.
"Vienas tveriškis papasakojo 1944-ųjų įvykius viename Žemaitijos kaime. Į Raudonąją armiją buvo gaudomi jaunuoliai, tad dauguma jų išsislapstė miškuose. Atsiųsti enkavedistų baudžiamieji būriai sugautus jaunuolius kartu su kaimiečiais suvarė į trobas, užkalė jas ir sudegino gyvus", - sakė D. Elertas.
Jis išklausė ir be kaltės ištremto tiesti Belomoro kanalą žmogų, kuris savo baisią patirtį pasakojo su Balio Sruogos "Dievų miško" romano humoru.
"Įdomi ir Tverų nepriklausomybės paminklo istorija. Vieni žmonės sovietmečiu griovė palikimą su entuziazmu už degtinės butelį, kiti vykdė įsakymus tarsi atbulomis rankomis. Yra konkrečios pavardės žmonių, kurie paminklo likučius slėpė klebonijoje. Jie vėliau ir buvo šio paminklo atstatymo iniciatoriai. Yra duomenų, kad kai kuriuos griovėjus ištiko nelaimingas atsitikimas ar Dievo bausmė", - pasakojo istorikas.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą