Natkiškiai: didvyriams - pagarba, niekdariams - "Vėdaras"

Mūsų pajūrio miesteliai ir kaimai

12 kilometrų į šiaurę nuo Pagėgių nutolusių Natkiškių gatves ir namų numerius netrukus papuoš dailios lentelės, kurias dovanojo Švedijos miesto-bičiulio gyventojai. Tačiau patys natkiškiečiai sakė, jog vieni kitus pažįsta kaip savo šeimos narius.

Natkiškiai minimi nuo 1709 m., kai buvo sudaryti Tilžės apskrities ūkininkų sąrašai. 1895 m. čia įkurta parapija.

Išėję ir gyvieji didvyriai

Kaimo pagrindinė mokykla pavadinta Zosės Petraitienės vardu. Šios medikės atminimui aikštėje pastatytas koplytstulpis. 1982 metų sausio 6 d. pavakarę siautė pūga. Felčerė Zosė traktoriumi važiavo į atokų vienkiemį pas gimdyvę. Varikliui užšalus, vairuotojas nužingsniavo pagalbos atgal į kaimą, o medikė per pūgą nuskubėjo į priekį, pasiklydo laukuose ir ją amžiams užmigdė apsiautusi speigo skara... Beje, kūdikis gimė ir užaugo sveikas, tačiau jo motina, mėgusi puotaut, vėliau ir pati negyvai sušalo.

Turi kaimas ir gyvą, unikalų didvyrį Tadą Girčių, jau dešimtis metų bendraujantį su Švedijos Brekne Hobiu miestelio labdaros organizacija. Šimtai senų, neįgalių, neprisišaukiančių pagalbos žmonių susilaukia drabužių, vaistų, ortopedinių lovų, vaikštynių, maisto produktų, kuriuos keltu parplukdo Tadas. Jo rūpesčiu aštuonetas vaikų, turinčių sunkią negalią, buvo gydomi ir operuoti Švedijoje. Ten lankėsi ir rajono dainų bei šokių, jaunimo džiazo ansambliai. Deja, paties geradario nepavyko sutikti.

"Kita humoro grupė, pažiūrėjusi į mūsiškę, pasako: "Eikit, kaip iš jūsų žmonės juokėsi!" Tai gal gerai, gal patikom?" - sakė D. Urbonienė ir R. Armalienė.

Liesosios karvės metai

Ūkininkės Onos Dargužienės kieme mus pasitiko pulkas jos priglaustų šunelių, o troboje tebežydi aibė kalėdinių kaktusų. Iš lizdo iškritusius gandriukus išslaugo, išmaitina, užaugina. Moters tvarte rąžosi 31 melžiama karvė, būrys veršingų telyčių ir veršelių, kuriuos jai padeda prižiūrėti tik jos gyvenimo draugas. O didelį sodą ir daržą prižiūri pati.

"Mano mamytė kolūkio fermose net visai nebeturėdama jėgų, prieš pat savo mirtį, ėjo pas karvutes. Ir aš darau tą patį. Ar gripu sirgčiau, ar skausmas sąnarius vertų. Bet žinokit, vargani man šie metai - prisiėmiau 2004-aisiais paskolų, bet daug bėdų yra dėl bankams negrąžintų pinigėlių. Ir nėra iš ko atiduoti - man duonai trūksta, nes pamario pieninės nesumoka man jau du mėnesiai. O ir mokėt žada už litrą po 53 centus, kai pernai žiemą gaudavom už litrą litą. Tuomet bandai galėjau ir maistingesnių pašarų su mineralais nupirkti.

Sūnus žadėjo padėti, bet jis savo ūkį turi. Dar dešinės rankos raumenis sunkiai susižalojo, įkišęs į presą, kurį, beje, irgi pirkau skolon. Du mėnesius išgulėjo ligoninėse", - atviravo ūkininkė.

Iš paramos ji įsigijo mėšlo šalinimo įrangą, šaldytuvą, pieno koštuvą, rekonstravo tvartą, įrengė modernias pertvaras ir girdyklas. Ūkininkei tenka perpus su sūnumi pirkti ir dalytis paršelį, nes kiaules kartu su karvėmis dabar draudžiama auginti.

"Sakiau pavasarį parduosiu viską ir kelsiuosi į kambarį mieste. Žinokit, pavargau per gyvenimą - karvės, karvės ir karvės. Bet taip tik sakau. Nepaprastai jas myliu, o judėti esu įpratusi. Smagu būdavo, kai atvesdavo daug veršelių dvynukų porų. Dabar retai taip atsitinka. Turiu vieną tokią karvutę sąžiningą - ji turi kovo 5-ąją veršiuotis, o dar 14 litrų pieno duoda. Vasarą per dieną sąžiningai davė 46 litrus. Nestambi, bet labai ėdri. Visą laiką vedė buliukus, tik praeitais metais - telyčaitę", - ir pasidžiaugė ūkininkė.

Dėl savo bėdų ji ne valdžią kaltina, o maisto produktų perdirbėjus ir perpardavinėtojus. Sako, jei šie būtų sąžiningi, tai jos tvarte dar atsirastų vietos kitiems galvijams.

"Aš nesutikau blogų žmonių. Kai kurie yra silpnesni valia ar iš prigimties", - sakė felčerė Laima Vitkuvienė.

Išvaiko baltus arklius

Natkiškių felčerė Laima Vitkuvienė pasidžiaugė prieš dvejus metus pagal Europos projektą įsteigtu nauju kabinetu, atvykstančiu gydytoju. Ji sako, kad rudenį ir pavasarį paūmėja senos, užleistos kaimiečių kraujotakos, stuburo, sąnarių ligos, tačiau pasidžiaugė, kad jos mažieji pacientai neturi didelių negalių. Tačiau yra vaikų, turinčių raidos sutrikimų.

Felčerę dažniausiai kviečia drebantys, haliucinacijas regintys pacientai. Po daugiadienių jiems stato lašines. Šie dievagojasi: "Daugiau niekada!", bet po kelių mėnesių ar savaitės vėl prasideda orgijų maratonas. Tie, kam parbėga balti arkliai, policijos ir greitosios vežami į psichiatrijos ligoninę.

Laimai teko gaivinti ir žuvies ašaka užspringusį vaiką, ir vimdyti jauną panelę, specialiai pririjusią vaistų. Viena moteris pagimdė tiesiog laukuose, pati virkštelę naujagimiui nukirpo - medikė tik po dviejų parų apie tai sužinojusi suskubo vežti motiną ir vaiką į ligoninę. Kaimo močiutės skundžiasi sąnarių skausmais, aukštu kraujospūdžiu, sklerozėmis, sirguliuoja, o pas felčerę jos ateina kaip pas psichologę - išsipasakoti apie vaikus, vyrus, ligas, pasiguosti.

"Keturiasdešimtmetės moterys ir jaunesnės, greičiausiai pervargusios nuo darbų, stresų, nežinomybės dėl rytojaus. Jos skundžiasi nemiga ir depresija, tačiau vaistus gali skirti tik gydytojas", - atsidūsta felčerė.

Ji pažįsta kiekvieną seniūnijos žmogelį, todėl nebijo paraginti vyrus pasitikrinti prostatą. Kai kurie vyrai bijo net kraujo tyrimą atlikti, atsikalbinėja, kad jiems nieko nereikia, o moterys yra labiau linkusios išsitirti dėl gimdos kaklelio vėžio.

"Būna dienų, kai ir pati pavargstu psichologiškai, išvargina budėjimai, lašinės, statomos namuose, specialiųjų poreikių turinčių ligonių priežiūra. Bet daugiau būna dienų, kai džiugu, jog galėjau žmogui padėti. Štai vienas vyras tris pirštus nusipjovė. Vienas buvo sutraiškytas, be gyvybės ženklų, o kitus du, kuriuos išsaugojom ledais apkrovę, ligoninėje jam prisiuvo. Kraujas manęs tikrai negąsdina", - juokėsi felčerė, kuriai jos pacientai nešykšti padėkų ir saldainių.

Trys medikės užaugintos dukros studijuoja arba mokosi gimtinėje, nors daugelio jos kaimynų vaikai yra išvykę uždarbiauti į Airiją arba Švediją. Sako, jog labai norėtų sugrįžti, bet negali gimdytojams to pažadėti.

Blogiukus tvatija "Vėdaru"

Kultūros namuose aptikome tik dvi Natkiškių humoro grupės "Vėdaras" artistes - Rasą Armonienę ir Dalią Urbonienę. Kiti nariai buvo darbe, grupėje vaidinančius mokinius kultūros namų direktorius buvo išvežęs iki Pagėgių muzikos mokyklos.

"Prieš septynerius metus turėjome dramos būrelį, mūsų vaidinimai turėjo farso, grotesko ir komedijos elementų. Bet suaugusiems žmonėms buvo sunku išmokti ilgus tekstus, tad juokais konfliktuodavom. Na, ir sugalvojome, kad paprasčiau bus dainuojanti humoro grupė", - sakė ponia Rasa.

Grupės pavadinimą sudėjo iš svarbiausių artisčių pirmųjų vardo raidžių. Šiandien humoro grupės pasirodymus filmuoja Lietuvos televizija, ji gastroliuoja po didesnius Žemaitijos, Suvalkijos ir Aukštaitijos miestelius. Sėda su lagaminais į savo autobusiuką ir darda svieto juokinti į Lietuvos humoro sambūrio "Juokis" festivalius.

"Iš pradžių tik savo kaimo ydingus reiškinius išjuokdavome - šaltus kultūros namus, girtuoklėlius, davatkas. Vėliau palietėme globalesnes problemas - ir kontrabandą, ir prostituciją" - juokėsi D. Urbonienė, pridurdama, jog natkiškiečiai eina pigaus cukraus, gėralų ar benzino parsinešti į Sovetską, kad šiapus upės parduotų brangiau. Moterys gerai žino, kur gėrybes galima paslėpti - liemenėlėje, "pantalonuose", rankovėse.

Šių metų humoro grupės tema - krizė, pabrangę svaigalai, žmonių zyzimas. Vasarį vėl prasidės kolektyvo gastrolės, o ir Natkiškiuose sulauks svečių, nes "vėdariškiai" svečius vaišina gardžiu bulvių plokštainiu ir žuvimi iš Rusnės.

Kuklioje Natkiškių kultūros namų scenoje pasirodo ir vaikučiai, parodijuojantys Radžį, Berneen, Ciciną. Beje, ir tikrosios estrados žvaigždės koncertuoja čia, ypač per didžiąją kaimo šventę - Šv. Onos dieną.

Ivona ŽIEMYTĖ