Norkaičių kaimas - girinių lopšys

Norkaičiuose - tik du gyvenamieji namai: vienas, kuriame kadaise gyveno dvarininkai Funkai. Namui iki šiol neprireikė rimtesnio remonto - stipriai suręstas. Šalia jo 19 amžiaus pradžioje buvo pastatytas gyvenamasis namas miškininkų šeimoms. Ant kalvos - didžiulis tvenkinys, kažkokiu būdu neišdžiūvantis net per didžiausias sausras.

Seniūnės išaukštintame kaime laukė ir kitokia staigmena. Sutikome tik vieną kaimo gyventoją - Jovitą Toliušienę. "Gyventojų neliko. Patalpų yra, kambarių yra, butų yra, bet jie - kaip ir tušti. Likome su vyru atsiskyrėliai", - kalbėjo ji, neslėpdama, jog tokia egzotika ją gąsdina.

Be Toliušių dar gyvenančios Violeta Novikova ir pensininkė Janina Valutienė. Visi kiti arba dirba čia, girininkijoje, arba atvyksta su reikalais.

Nors gyvenamąją vietą čia yra deklaravę tik 9 žmonės, pasak seniūnės, gyvenamojo ploto, kuris niekam nepriklausytų, nėra. Yra tušti anksčiau gyvenusiųjų girininkų butai, tačiau jie užrašyti vaikams.

Likimai čia persipynę su miško reikalais, miškas savaip diktuoja gyvenimo būdą, prasismelkęs į buitį, darbą, pramogas, šventes. Net nedidelės kapinaitės įspraustos tarp dangų siekiančių medžių.

Džiūva ąžuolai

Norkaičių girininkija augina ne bet kokius daigus, o sertifikuotus, nes yra gavusi tokį įpareigojimą, - sako girininkas V. Jančauskas, pastebėdamas, jog sodmenų augina labai daug.

Tokių sodinukų poreikį diktuoja Europos Sąjunga, iš savo fondų ūkininkams skirianti lėšų miško sodinimui. Su sąlyga - jei sodins sertifikuotą sodmenis. Ne visi medelynai tokius augina.

Tačiau nuotykių čia niekam netrūksta. Padaugėjo stirnų, ir prie langų jos - dažnos viešnios. Dabar daigų viršūnėlės tepamos repelentais. Tai ryškios spalvos mišinys, kurio kartą paragavęs žvėris nebenori. Vien spalvą pamačius susidaro refleksas, kad bus neskanu. Šitaip ir stirna gali gyventi, ir miškas užauga", - pasakojo V. Jančauskas.

J. Toliušienė prisiminė tokį nutikimą: "Kartą mano vyras išėjo laukan ir girdžiu - riksmas. Supratau, jog kažkas negerai, išbėgusi šaukiu Vladą, o jis atsipeikėdamas pasakoja, kaip vos išėjęs išgirdo greitai artėjantį didelį triukšmą. "Triukšmas" nėręs per tvorą ir - šlamšt, tiesiai ant jo. Briedis, pasirodo".

O miškui ir be uraganų bėdų, pasirodo, netrūksta. Nesibaigė eglėse kinivarpų invazija, o jau džiūva ąžuolai. Visame pamaryje. Spėjama, jog tai dėl kritusio gruntinio vandens, klimatui atšilus.

Girininkų lopšys

Tiek girininkui, tiek seniūnei ramybės neduoda klausimai, ar prie šiandien vykstančių procesų išliks esamos struktūros? "Akivaizdžiai matyti, kaip tvarkosi tie, kurie atsiėmė mišką natūra ar gavo kaip senelių palikimą, ir tie, kurie yra gavę kompensaciją ar atsikėlę. Skiriasi, kaip diena nuo nakties. Pastarieji siekia kuo daugiau ir greičiau miško be jokių sentimentų iškirsti, kad greičiau mišką paverstų į pinigus", - svarsto girininkas.

Kartą iš Vokietijos buvo atvažiavęs 60 metų perkopęs čia palaidoto girininko anūkas, kuris kolegoms Norkaičiuose papasakojęs apie penkių kartų miškininkų dinastiją Vokietijoje. Jos šaknys esančios čia, Norkaičiuose. Svečias stebėjosi, kodėl niekas iš palikuonių nebandė susigrąžinti nuosavybės.

Girininkas parodo gamtos kampelį, kuriame nevykdoma jokia ūkinė veikla. Čia medžiai grius, pus visiškai natūraliai, be jokio prisilietimo. Toks esąs Europos Sąjungos reikalavimas - palikti 0,7 ha sengirės, kad neišnyktų tam tikros augalų, vabalų rūšys.

Svečių retėja

Ir vis dėlto miškas - ne viskas. Jovita Toliušienė prisiminė, kaip pradžioje, kai prieš 30 metų čia atsikėlė, buvo išsigandusi: "Pamačiau pastatus, kambarius, jų aukštį, didybę - suglumau. Bet pripratau. Gražu ir gera čia gyventi, darbas ir poilsis - viskas vietoje. Tačiau sąlygos - sunkios. Vanduo - kieme, tualetas - lauke. Žiemą dėl užpustytų kelių sudėtingesnis susisiekimas. Dažnai nebūna elektros. Didelės tragedijos nėra, tačiau šaldytuvo, kitų buitinių prietaisų juk reikia".

Anksčiau atvažiuodavę draugų, giminių, bendraminčių. Susitikimus rengdavo, Kalėdas ir Naujus metus švęsdavo. Į mišką eidavo. "Kartą nuėję radome medžių, papuoštų dovanomis, saldumynais. Mano sesuo nepatikėjo tuo, ką mato. Ar sausainiai tikri, - klausė. Siurprizą sumąstė vyrai", - prisiminė J. Toliušienė.

Dabar svečiai - retesni. Tik vaikai dažniau atvažiuoja. Ir profesinių renginių liko. Švenčiama miškininko diena, želdinimo pabaiga.

Jovita sako, jog jai didesnių susibūrimų čia ir nebesinorėtų. Kodėl? "Nebemoka žmonės susitikę švęsti. Atvažiuoja kiekvienas su savo problemomis, ir nebėra tos šventinės nuotaikos".