Padvariai: trijų tvenkinių atspindėtas gyvenimas

"Tie Padvariai - nei kaimas, nei miestas, bet mums norisi padaryti juos gražesnius", - sakė čionykščiai.

Žmonės džiaugiasi, kad kaimynas savo sodybą sutvarkė taip, kad ši iš kitų autentiškumu išsiskiria.

"Meilei amžius nesvarbus"

"Senatvė turi būti garbinga, nes tauta, nukirtusi savo šaknis, savęs negerbtų", - sakė Padvarių pensiono direktorė Rima Narmontienė.

Iš 230-ies pensiono gyventojų pusė yra specialius poreikius turintys žmonės su sunkia judėjimo bei psichikos negalia. Pasaulis jiems telpa tarp keturių sienų, tačiau pensionate jau apsilankė kone visi Kretingos rajono saviveikliniai kolektyvai, o rutiną ir artimųjų ilgesį išblaško čia dirbančios moterys.

Adelijai Žilienei, buvusiai sodininkei-daržininkei, sanitarei, o šiuo metu socialinei darbuotojai ši darbovietė - pirmoji ir paskutinė. Kolegos sakė, jog moteris pareiginga, sąžininga, gebanti įsijausti ir nepatyrusi "perdegimo" sindromo. Pasakoja, jog šioje vietoje 1929 m. buvusiame pranciškonių vienuolyne seserys priglausdavusios vargšus.

"Tik baigusiai žemės ūkio technikumą, dvidešimt vienerių metų agronomei, man pasiūlė dirbti sandėlininke, bet atėjau dirbti daržininke į pensiono pagalbinį ūkį. Senukai gyveno dviaukščiame mediniame namuke su lauko išviete. Auginome vaismedžius, daržoves, šiltnamyje - pomidorus. Anuomet pensionas turėjo 40 karvių, kiaulides", - ištisus tris sočius dešimtmečius prisiminė Adelija.

Vėliau buvo pastatyti nauji pastatai, sugriuvo technika, iš didelio ūkio liko tik sodas.

"Mes niekada nesakydavome žmogui, kad jis serga neišgydoma liga, guodėme, kad pasveiks, bet mirties artėjimą kiekvienas savaip pasitinka: kas labai išgyvena, kas ramiai ruošiasi. Bet sunkiausia būdavo motinai pranešti, kad pasimirė jos dukra ar sūnus", - pasakojo moteris, kuriai senukai patiki savo gyvenimus tartum išpažintį atliktų.

Ji sako, kad jeigu žmogui nenusisekė gyvenimas, jis ir pensione liūdi, yra pasyvus, arba elgiasi gana palaidai, vaikšto po aplinkinius kaimus nuotykių ieškodamas. Tačiau dauguma senukų džiaugiasi gyvenimo saulėlydžiu. Ypač sutuoktinių poros - jie vienas kitą aptarnauja, palaiko, puošiasi, ir jeigu jau jų kalba pašalaičiui pasidaro nebesuprantama, tarp savęs geba susikalbėti.

"Tikra tiesa, kad meilei amžius nesvarbus", - prasitarė Adelija.

Ji nesmerkia pulko vaikų, kurie atveža senus tėvus į pensioną. Kartą jauna moteris susigraudino apsilankiusi, kai pensione iškilmingai ir linksmai buvo švenčiama Vasario 16-oji. Buvo tėvukus patikėjusi prižiūrėti samdytiems žmonėms, bet šie senukus skriaudė.

"Prisirišu prie senukų, kaip jie prie manęs. Kai grįžtu po atostogų, su džiaugsmu pasitinka. Neišeina jie man iš galvos, kai suserga, kai giminės nebegali aplankyti, nes išvažiuoja į užjūrį dirbti. Kartu verkiame, kartu juokiamės", - sakė Adelija, nesibodinti pabūti savo globotiniams balzamu ant žaizdos.

O šie prašo ir šaškėmis ar kortomis pažaisti, padėti baigti dėlionę ar palaikyti už rankos, kai baimės apninka. Adelijai būna laiminga diena, kai senolis po trijų dešimtmečių pertraukos vėl pradeda piešti arba pusiau paralyžiuota rankele savo parašą suraito ant pensijos lapo. Audringų ir niūrių dienų būta, sakė Adelija, bet kiekviena jų - savaip prasminga.

Tarp norvegiškų rąstų - žemaitiška dvasia

"Mano tėveliai skuodiškiai, vyras - šiaulietis, prieš keturis metus nusipirkome 70-ies arų sklypą Padvariuose. Ši vieta dabar atrodo viena geriausių žemėje", - šypsojosi jauna ūkininkė Aida Žilinskienė, pasistačiusi rąstinį namą ir svajojanti kada nors imtis kaimo turizmo. Norėjo statyti turkišką pirtį, bet pagal kitų pastatų stilių tiktų tik rusiška.

Rengdama mažąją Godą į Kretingos muzikos mokyklą, kur ji lanko chorinio dainavimo ir fortepijono klasę, pasakojo, kaip vyrui sekasi aštuntus metus dirbti Norvegijoje. Moteris turi mobiliųjų telefonų saloną Kretingoje, jai patinka dirbti su žmonėmis.

"Mažas norvegiškas rąstų namelis - pats jaukiausias", - sakė Aida ir jos dukrelė Goda.

"Vasarą ir pati važiuodavau pas vyrą, mes dažydavome norvegams rąstinius namukus. Prisižiūrėjome jų ir kilo fantazija ką panašaus įsirengti. Toks namas ekologiškas, be mūro, cemento, natūraliai suskilinėję rąstai, tik truputį impregnuoti. Jį nudažėme selenų aliejumi. Nusipirkome antikvarinius baldus, sietyną, įsirengėme židinį, išsikasėme tvenkinį, dabar ruošiamės tvorą tverti. Norvegų interjerai yra labai šiuolaikiški", - pasakojo moteris. Ji pirmą kartą ant savo trobos stogo pasėjo žolę, pirko lėčiau augančią sėklą, kad ne taip greitai nušaltų. Pokalbininkė yra įsitikinusi, kad geriau gyventi nors mažiausiame savo namuke, bet ne nuomoti.

"Man patinka šviesus norvegų gymis ir temperamentas. Mes labai lekiame, skubame, o kai nuvažiuoju į mažą norvegų miestelį, sumažiname tempus. Toks gyvenimo ritmas lėtas, lyg į medų būtum įkritęs, nelieka įtampos, nutolsta rūpesčiai. Gal ten žmonės turtingesni, todėl mažiau plėšosi", - sakė Aida.

Kas suveda poras

"Būti daugiavaike mama gal toks pat pašaukimas, kaip ir būti gera mokytoja", - sakė Renata Bumblienė.

Padvarių bendruomenės "Trys tvenkiniai" pirmininkę Renatą Bumblienę radome ką tik grįžusią iš mokyklos - Jokūbave ji yra pradinių klasių mokytoja. Sakė, bendruomenę sauja iniciatyvininkų įkūrė 2004-aisiais, nes norėjosi įpūsti dvasios į kaimo kultūrinį gyvenimą.

"Prieš daugelį metų prie antrojo tvenkinio vykdavo gegužinės ir daugybė padvariškių būtent jų metu suėjo į poras. Mes tikimės, kad tradicija tęsiasi", - šypsojosi moteris, pasidžiaugusi, kad kiekviena Padvarių sodyba yra savita, žmonės tam negaili triūso nei pinigėlių.

Bendruomenė pagerbia ilgaamžius savo narius, tokius kaip mokytoja Janina Meškauskienė, į gyvenimą išleidusią ne vieną kaimo mokinukų laidą. Prieš Kalėdas visada padvariškiai renka maisto produktų labdarą, kurią veža į Kretingos vienuolyną, o ten jau išdalina, kam labiausiai reikia.

Mokytoja Renata užaugino penketą vaikų, iš jų du - našlaičiai. Kai mirė pusbroliai, nebuvo nė minties, kad paaugliai augs valdiškuose namuose.

"Kaip kiekvienoje šeimoje, buvo ir sunkių dienų, bet visada džiaugiausi, kad buvome vieningi, niekam šilumos netrūko. Įdukterė tapo muzike, įsūniui mokslai ne taip gerai sekėsi, bet užaugo puikus vaikis, turi padorų darbą ir merginą. Mūsų pagrandukui - dar tik devyneri", - šiltai kalbėjo moteris, turinti patikimą vyrą Vytautą, akmenėlis po akmenėlio gražinantį savo sodybą. Neteko samdytis darbininkų, viskas padaryta šio auksinių rankų meistro - ir tvenkinys, ir puiki akmeninė pirtis, tad kiekvieną sekmadienį sulaukia šeimos draugų.

"Bendravimas yra didžiausias dalykas, į bažnytėlę gal dažniau nueisim, kai pasensim", - išsitarė pokalbininkė, papasakojusi ir apie savo mokinius, kurių klasėje yra tik vienuolika.

"Kiek vaikui gali, tiek atiduodi. Ne visiems duota po lygiai gabumų, bet gyvenimo patirtis rodo, kad buvę vidutiniokai dar daugiau gyvenime pasiekia nei pirmūnai. Žinau, kad buvęs pažangus mokinys nūnai Amerikoje slaugo senutę, o vidutiniokai tampa įmonių vadovais", - sakė save mokytoja iš pašaukimo vadinanti Renata.

Rankdarbiams moteriai laiko nelieka, nes visuomeninės veiklos netrūksta. Kaip byloja indų patarlė: svarbi šeima, bet bendruomenės gyvenimas - dar svarbesnis.

Ivona ŽIEMYTĖ