Neseniai laboratorijoje Vilniuje atlikus mėginių tyrimus paaiškėjo, jog žmonės ant Kukuliškių piliakalnio gyveno dar nuo VIII-VI amžiaus prieš Kristų, tad jis dabar gali būti vadinamas vienu seniausių visoje Vakarų Lietuvoje.
„Šie rezultatai mus nustebino, nes pajūryje apskritai yra labai mažai bronzos amžiaus piliakalnių. Kraštas labiau garsėja šio laikotarpio palaidojimo paminklais. Laboratoriniai tyrimai atskleidė ir tai, kad Kukuliškių piliakalnio gyventojai daugiausia vertėsi žemdirbyste, augino galvijus, mažiau vertėsi medžiokle. Šiais metais planuojame tęsti tyrimus ir atlikti piliakalnio aplinkos žvalgymus“, – „Lietuvos žinioms“ pasakojo archeologė Miglė Urbonaitė-Ubė.
Žemdirbių bendruomenė
Arčiausiai jūros Lietuvoje esantis Kukuliškių piliakalnis Pajūrio regioniniame parke, vaizdingame Litorinos pažintiniame take, buvo aptiktas 2016 metais. Šis paveldo objektas iki tol nebuvo žinomas mokslininkams, jis nebuvo pažymėtas ir senoviniuose žemėlapiuose, todėl biologo ir piliakalnių ieškotojo Dariaus Stončiaus atradimas prilygo nedidelei sensacijai.
2017-aisiais Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto archeologai Edvinas Ubis ir M. Urbonaitė-Ubė su pagalbininkais savanoriškais pagrindais atliko pirmuosius žvalgomuosius tyrimus. Buvo ištirtas 10 kvadratinių metrų plotas piliakalnio aikštelėje.
Archeologiniame kasinyje, prie spėjamo gynybinio pylimo, tyrėjai aptiko specialiai suneštų ir kai kur nedegtu moliu sutvirtintų akmenų sankaupą, menančią čia buvus įtvirtinimus. Žemėje buvo pilna degėsių, joje rasta beveik 300 lipdytos keramikos šukių, apie 50 neapdirbto gintaro gabaliukų, įvairių gyvūnų dantų. Pasiekus įžemį pasirodė buvusių struktūrų pėdsakai – stulpaviečių dėmės, o tai bylojo apie statinį. Greta aptikta ir ugniaviečių pėdsakų.
Preliminariai svarstyta, kad ant piliakalnio galėjo gyventi kuršiai, tačiau laboratoriniai tyrimai istorijos verpetus nubloškė į dar senesnius laikus.
„Buvo paimti kultūrinio sluoksnio žemių mėginiai, angliukai iš židinio. Atlikus penkis laboratorinius tyrimus radiokarbono metodu, paaiškėjo, kad tai – vėlyvojo bronzos amžiaus pėdsakai. Konkrečiau – VIII-VI amžiaus prieš Kristų“, – teigė M. Urbonaitė-Ubė.
Tyrimų metu surinkti gyvūnų kaulai parodė, kad piliakalnio gyventojai augino avis, ožkas, kiaules, arklius, galvijus. Sėklų analizė leido sužinoti, jog sėti miežiai, avižos bei kviečiai.
„Šie žmonės vertėsi sėslia žemdirbyste, medžiojo briedžius bei elnius, rinko laukinius obuolius, avietes, lazdyno riešutus, šermukšnius. Įdomu ir tai, kad bronzos amžiuje Baltijos jūros vandens lygis buvo kone dviem metrais aukštesnis nei dabar, todėl Kukuliškių piliakalnis buvo įrengtas kone ant jūros kranto. Nauji atradimai – labai įdomūs, intriguojantys. Tikimės šiais metais tęsti darbą ir išžvalgyti piliakalnio aplinką, vildamiesi rasti gyvenvietės, palaidojimo paminklo pėdsakų“, – dėstė archeologė.
Kamšomos spragos
Vienas geriausių šalyje piliakalnių žinovų, archeologas dr. Gintautas Zabiela „Lietuvos žinioms“ teigė, jog klaipėdiečių atradimai yra labai reikšmingi pildant Vakarų Lietuvos piliakalnių istorijos puslapius.
„Tai, kad nustatyta bronzos amžiaus data, yra labai įdomu. Žinome palyginti nemažai tokių ankstyvų piliakalnių Rytų Lietuvoje, o štai Vakarų Lietuvoje jie – retenybė. Galima būtų paminėti tik Kurmaičių, Sauginių, Vėlaičių piliakalnius, tačiau jų datavimas – sąlyginis. Kukuliškių atveju buvo atlikti radiokarbono tyrimai, ir tai bene pirmas atvejis, kai panaudojant šį metodą nustatomas labai aiškus Vakarų Lietuvos piliakalnio laikotarpis“, – sakė G. Zabiela.
Anot jo, bronzos amžius apskritai yra mįslingas, todėl šio laikotarpio piliakalnio tyrimų medžiaga leidžia sužinoti daugiau, užkamšyti žinių spragas.
„Bronzos mūsų kraštuose nėra ir nebuvo, ją importuodavo iš Skandinavijos, Karpatų regiono. Greičiausiai mainydavo į gintarą, kitas paklausias prekes. Geležies tuo laikotarpiu beveik nebuvo. Žmonės laidoti pilkapiuose, tačiau įkapės – labai skurdžios“, – dėstė archeologas.
Netoli Kukuliškių taip pat būta pilkapyno, tačiau ar palaidojimo paminklas yra išlikęs, nenuardytas, o gal užpustytas – galima tik spėlioti.
„Žinoma, apie medinę pilį ant piliakalnio bronzos amžiuje kalbėti negalima. Tai buvusi įtvirtinta gyvenvietė, apjuosta aukšta tvora. Dar reikėtų patyrinėti piliakalnio gynybinius pylimus bei griovius ir pažiūrėti, ar sutampa laikotarpiai. Mat kol kas turime medžiagą iš aikštelės. Gali būti, kad šiame objekte žmonės gyveno arba bent juo naudojosi ir vėlesniais laikais, ne tik bronzos amžiuje. Norint atsakyti į klausimus, kurių vis daugėja, reikia dar daugiau tyrimų“, – aiškino G. Zabiela.
Tad vienareikšmiškai teigti, jog piliakalniu nesinaudojo kuršiai (ši gentis susiformavo apie VI amžių po Kristaus.), kol kas esą negalima.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, dr. Jonas Genys „Lietuvos žinioms“ prisipažino, kad toks ankstyvas Kukuliškių piliakalnio datavimas nustebino ir jį.
„Tačiau galbūt sužinojome tik šio objekto gyvavimo pradžią, o juo galėjo būti naudojamasi ir vikingų laikais. Kad ir kaip būtų, bronzos amžiaus pėdsakai yra labai įdomūs, nes šis laikotarpis – vienas mįslingiausių. Muziejuje turime vos kelis šimtus radinių, o iš geležies amžiaus – tūkstančius. Tad tyrimai Kukuliškių piliakalnyje gerokai papildys mūsų žinias, suvokimą apie to laikotarpio žmonių gyvenimą. Jau pats piliakalnis įgauna kitą vertę, nes tampa seniausias visoje Vakarų Lietuvoje“, – teigė archeologas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą