Anot Pajūrio regioninio parko (PRP) ekologo Erlando Paplauskio, būtent dėl šios priežasties ir kilo idėja prekiauti gintaro žvejų gaminiais parko direkcijoje, kurioje įsikūręs ir lankytojų centras.
„Tuos žmones – gintarautojus – draugiškai vadiname gyvais eksponatais, gyvuoju paveldu. Vienas jų – karkliškis Pranas Zubė. Gintarus jūroje gaudo ne tik jis pats, bet ir jo sūnus. Visa šeima – vadinamųjų gintaro žvejų dinastija. Ilgai šiuos kuklius žmones įkalbinėjome parodyti savo unikalius gaminius ir jais prekiauti. Dabar PRP direkcijoje bus galima įsigyti jų dirbinių. Pabrėšiu, kad visi tie gaminiai – ne tik palyginti pigūs, bet ir unikalūs“, – LŽ portalui pasakojo E. Paplauskis.
Jūrinis gintaras – kitoks ne tik dėl to, kad yra pagautas prie mūsų krantų. Palyginti su iškastiniu Karaliaučiaus srityje, Palmininkuose, skiriasi ir jo faktūra. „Jūrinukas – nuzulintas, nušlifuotas pačios gamtos. Kai Baltija meta gintarą, grynuoliai trinasi į smėlį, tad smiltys tuos gabaliukus paverčia meno kūriniais. Būtent juos gaudo mūsų gintarautojai, o vėliau kuria iš jų savo šedevrus. Tai – ne masinė gamyba, kiekvienas suvenyras – nepakartojamas. Tad pradėjome bendradarbiauti su P. Zube, bet kviečiame ir kitus pajūrio gintaro žvejus prekiauti savo kūriniais“, – teigė E. Paplauskis.
Jis apgailestavo, kad PRP inciatyva gintaravimo nepavyko įtraukti į nematerialiojo Lietuvos paveldo sąrašą. „Nepripažino. Gaila, nes šis amatas – unikalus ir vertas būti pripažintas“, – sakė PRP ekologas.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą