"Trečias Gintaro kelio žygis organizuojamas ta intencija, jog Palangos ir Šventosios prijungimas prie Lietuvos yra ir ne tik Palangos, šventė bet ir visos šalies, nes nuo 1921 metų kovo 30 dienos Lietuva tapo jūrine valstybe. Idėjos autorius yra palangiškis Rimantas Radzevičius, dirbantis pasienio užkardoje. Jis pasiūlė tai savivaldybei, prisijungė kultūros skyrius, ir pasakėme: "Darom", - sakė Palangos miesto mero patarėja Karolina.
2012 metais gintaro žygyje dalyvavo 100 žmonių, tarp jų ir svečiai iš Turkijos, pernai pėdino jau 200, o šiemet išsipildė palangiškių lūkesčiai, kad entuziastų rasis dar daugiau. Gal ir dėl to, kad buvo minimas Lietuvos įstojimo į NATO dešimtmetis. Žygiuoti susiruošė kariai, savanoriai, moksleiviai, švietimo įstaigų darbuotojai, senjorai, kretingiškiai, klaipėdiečiai, šilutiškiai... Neketinta siekti rekordų, lektyniauti tarpusavyje - tiesiog keliauti pramogai pajūriu palei harmoningai nusiteikusią, tyliai niūniuojančią jūrą, virš galvų ratus sukant kirams.
Prieš žygį akštėje prie skulptūros "Jūratė ir Kastytis" žygeivių azartą įsiūbavo aerobikos mankšta, kurioje judėjo merginos, vaikai ir jų mamos, vadovaujami kūno kultūros mokytojos Tatjanos Stankevičienės. Susirinkusieji klausėsi Vaivos Kolinaitės dainų bei jaunųjų Palangos skaitovų istorijų.
Na, o tie, kurių mankšta netraukė, ne juokais susidomėję apžiūrinėjo Kretingos savanorių 306 pėstininkų kuopos pristatomus ginklus: lengvąjį kulkosvaidį, rankinį granatsvaidį, pistoletą ir šautuvus. O tada jau - į žygį.
Iki Šventosios respublikos
Gražu buvo nuo tilto žiūrėti į minią žmonių, nusidriekusią smėliu kaip didelis žaltys. Vyriausioji žygio dalyvė, kuriai greitai sukaks 80 metų, Pranė Mosėjienė, ėjusi su šiaurietiškomis lazdomis, sakė: "Aš esu buvusi medicinos sesuo - visą gyvenimą ant kojų. Ir dabar beveik kasdien vaikštau miške. Tuos 14 kilometrų dabar nueiti man bus beveik niekis, nes nueinu ir daugiau, ir po 20 kilometrų. Kai judu, niekas neskauda, gera ant dūšios, tik kai ilgiau pasėdžiu, jaučiuosi prasčiau."
Jaunatviška 64 metų žemaitė ponia Rūta iš Kretingos, kurią pakalbinome jau įžengusią į Šventąją, apgailestavo, kad praėjusiais metais vykusiame gintaro žygyje negalėjo dalyvauti, nes, važinėdama riedučiais, buvo susilaužiusi abi rankas.
"O ne, dainų žygiuodami netraukėme. Kur ten pliurpsi. Eini medituodamas, būni su savimi, išsivalai. Dar nežinau, ar grįšiu pėsčiomis atgal į Palangą, bet kodėl gi ne?" - sakė ponia Rūta. Galvą nuo saulės ji buvo pridengusi balta skarele su užrašu: "Palanga- Šventoji 2014", ir sakė, kad ant šios skaros nuo šiol žymėsis ir kitus žygius.
Pirmas finišą 12 val. 40 min. pasiekė 10.45 val. startavęs 1939-ųjų gimimo architektas Kastytis Aleknavičius, išlaipiojęs pasaulio kalnus. Jis sakė, kad turi savo ėjimo metodą ir gali nesustodamas eiti 5 valandas, tačiau kitiems to nerekomenduoja.
Kai komandomis ir pavieniui, išsirengę, vien su marškinėliais, žygeiviai pasiekė Šventąją, sakė net nepajutę, kaip atėjo, tik baisiai išalkę. Šventosios bendruomenė, pasitikusi ateivius su liaudiška muzika ir dainomis, pirmiausia davė "leidimą", paskui pasiūlė išsikeisti valiutą, mat šventojiškiai jau turi savo pinigus - žvynus. O jau tada ėjūnai stojo į eilę prie bendro katilo, kirto žirnių košę su lašinukais, net ausys linko. Nenuskriausti liko ir žygeivių keturkojai palydovai.
Kai pakalbinome Šventosios seniūnaitį Šeštoką, kuris žygyje išdidžiai nešė Šventosios vėliavą, jis išsigynė esąs didesnis patriotas už kitus gyvenvietės bendruomenės narius.
"Mes čia visi patriotai. Kas yra Lietuva be Palangos ir be Šventosios? Mes įkūrėme Šventosios respubliką, rašome jos konstituciją, gyvename smagiai. Su palangiškiais nekariaujame, bet jaučiamės kiek nuskriausti - Palangai jos miesto valdžia skiria daugiau dėmesio ir rūpesčio", - sakė pokalbininkas.
Pasieniečių kinologų pasirodymo su išmaniaiaisiais šunimis nebesulaukėme, bet reginys turėjo būti geras.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą