Rusijos kariai Juodkrantę rinkosi neatsitiktinai

Netrūko ir nerimo, ir abejonių, ir net patyčių, kad šis skandalingas faktas nutylėtas kelerius metus – A. Paulausko vadovaujama komitetui tokias detales tik dabar atskleidė Antrojo operatyvinių tyrimų departamento (AOTD) – vadinamųjų „antrukų“ kontržvalgybininkas.

Lakoniškai detalizavęs, ką reiškia bendroje VSD ir AOTD ataskaitoje minimi „nelegalūs prasiskverbimai į Lietuvos teritoriją“ kontržvalgybininkas paminėjo įvykį, kuris nutiko Juodkrantėje „anksčiau, nei 2015 metais“.

„Yra požymių, kad Rusijos specialiosios paskirties kariniai daliniai taikos metu atlieka prasiskverbimus į užsienio valstybes“, – rašoma ataskaitoje. Tačiau klausimai, kodėl rusų kariai galėjo žvalgytis Lietuvos pajūryje, kodėl būtent Juodkrantėje ir kokių veiksmų imtasi, liko neatsakyti – tai esą įslaptinta.

Vis dėlto Rusijos žvalgybininkai Juodkrantę galėjo pasirinkti neatsitiktinai. Jaukus turistinis kaimelis, kaip ir visa Kuršių Nerija garsėja ne tik, kaip idiliško poilsio vieta. Be smėlėtų paplūdimių, tarp medinių namelių ramiai ošiančių pušų ir rūkytos žuvies Kuršių Nerija mažiau garsi ir tuo, kad ji yra strategiškai svarbi Lietuvai.

Paradoksalu, jog nuo to, kas kontroliuoja kelis dešimtis šio siauro žemės lopinėlio, gali priklausyti pagrindinio Lietuvos uosto – Klaipėdos kontrolė.

Būtent Klaipėda neužšąlantis Klaipėdos uostas būtų viena tų vietų, per kur kilus konflikto grėsmei atkeliautų NATO parama. Be to, Klaipėdoje yra ir kitas strateginis Lietuvos objektas, kurio atsiradimas pakeitė žaidimo taisykles Baltijos jūroje ir gerokai suerzino Rusiją.

Ataka prieš suskystintų dujų terminalą bei radarą

Suskystintų dujų terminalas, simboliškai pavadintas „Independence“ (Nepriklausomybė), Lietuvai padėjo išsivaduoti iš priklausomybės nuo rusiškų dujų. Brangiai kainavęs laivas nuo 2014-ųjų užtikrina alternatyvių dujų tiekimą ir vadinamas sėkmės pavyzdžiu visam regionui, siekiančiam atsikratyti Rusijos dujų milžinės „Gazprom“ įtakos.

Dėl savo svarbos tai yra vienas labiausiai saugomų objektų – prie „Independence“ praėjusį mėnesį vyko kariuomenės pratybos, kurių metu imituota protestuotojais apsimetusių ginkluotų diversantų ataka. Tuomet įtariamieji buvo sulaikyti ir nuginkluoti. Panašus, bet gerokai liūdnesnis scenarijus matytas jau anksčiau.

Radikaliais protestuotojais, išgalvoto „Žemės judėjimo“ nariais apsimetę rusų diversantai-narai naktį priplaukia prie „Independence“ ir susprogdina Lietuvai itin svarbų suskystintų dujų terminalą. Tai – legendinio ir amerikiečių rašytojo Tomo Clancy knygų serijos apie Jacką Ryaną ištrauka.

T. Clancy darbą pratęsusio Marko Greaney knyga „Vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas“ („Tom Clancy's Commander in chief“) prasideda būtent „Independence“ sunaikinimu – o tai tėra Rusijos plano dalis atplėšti Lietuvą ir suskaldyti NATO.

Ir nors toks dramatiškas scenarijus yra išgalvotas, į akis krenta keli sutapimai. Knyga rašyta jau po Baltijos šalis išgąsdinusios Krymo okupacijos, kurios metu itin aktyviai veikė Rusijos specialiųjų pajėgų daliniai, praminti „žaliaisiais žmogeliukais“.

Be to, verta atkreipti dėmesį, kad A. Paulausko paminėtas „Rusijos specialiųjų pajėgų išsilaipinimas Juodkrantėje“, anot parlamentarės, NSGK narės ir buvusios Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės, įvyko „ ne 2015 metais, o anksčiau“. O juk „Independence“ į Lietuvą atplaukė būtent „anksčiau“ – 2014-ųjų spalį.

Žinoma, tuometinis numanomas Rusijos žvalgybininkų pasirodymas Juodkrantės paplūdimyje nebūtinai susijęs su „Independence“ atplaukimu. Galbūt ne visi Juodkrantėje poilsiaujantys žmonės žino, kad būtent čia yra Rusijos žvalgybininkus galimai dominantis Lietuvos kariuomenės objektas.

„Juodkrantėje yra įsikūrusi Lietuvos karinių oro pajėgų tolimojo siekio radijolokacinė stotis bei tam tikra karinių jūrų pajėgų ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos infrastruktūra – radiolokatoriai, stebintys, kas vyksta Baltijos jūros paviršiuje“, – dar praėjusį ketvirtadienį „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.

Norint patekti prie šio objekto, reikėtų nuo pagrindinio kelio, vedančio iš Smiltynės iki Nidos, sukti į dešinę, link Baltijos jūros. Nedidelis, dviračiu taku pažymėtas keliukas veda į kalvą, nuo kurios atsiveria ne tik gražus vaizdas. Kairėje pusėje yra minėtasis Lietuvos kariuomenės objektas – radiolokacinė stotis, kurioje stovi vienas kariškių turimų radarų – P-18.

Tai yra senas radaras ir jo galimybės, kaip parodė pernai įvykusi An-2 katastrofa Baltijos jūroje, yra ribotos, tad savaime Sovietų sąjungoje gamintas radaras didelio susidomėjimo Rusijos specialiosioms pajėgoms kelti neturėtų.

Tačiau informaciją renkantys žvalgybininkai visuomet žiūri plačiau: kiek ir kokių žmonių dirba radiolokacinėje stotyje, kaip ir kada saugomas objektas, kokie yra lengviausi ir sunkiausi priėjimo keliai. Pavyzdžiui pernai vienai žurnalistei prisiartinus prie radaro niekas nesusidomėjo jos apsilankymu. Tuo tarpu Šilutės rajone esančiame Degučių kaime apsilankymas prie modernesnių radarų P-37 bei TMLR-3D vos nesibaigė užpjudymu šunimi. Tik patikrinęs asmens dokumentus kariškis kiek atlyžo ir pripažino, kad iš pradžių įtarė, jog aplinkui šnipinėja „žalieji žmogeliukai“.

Konflikto atveju Lietuvos kariuomenės radarai taptų vienais pirmųjų taikinių, o faktas, kad Juodkrantėje dislokuotas P-18 nors ir yra senas radaras, bet kartu jis – vienintelis su dideliu siekiu (A. Matonio teigimu – iki 400 km, KAM duomenimis – iki 230 km) regione.

Užėmus ir sunaikinus šį radarą bei A. Matonio minėtus VSAT radiolokatorius, Lietuva iš esmės prarastų galimybę sekti, kas vyksta virš Baltijos jūros, o tai leistų Rusijos laivams nepastebėtiems prisiartinti prie Lietuvos pajūrio, ypač jei tuo kritiniu metu regione nebūtų kitų NATO ar draugiškų šalių sekimo priemonių.

„Kitaip tariant, modeliuojant potencialius kovinius veiksmus, būtent specialiųjų operacijų pajėgoms, diversantams, pirmiausiai tektų užduotis nukenksminti šią karinę infrastruktūrą, kad būtų atvertas kelias nepastebėtam didesnių pajėgų artėjimui“, – kalbėjo A. Matonis.

Kas ką pastebėjo ir kaip reagavo?

Teiginiai, kad Rusijos specialiųjų pajėgų kariai netrukdomi šmirinėjo Juodkrantėje, galimai stebėjo minėtus karinius objektus sukėlė nemažai triukšmo ir pasipiktinimo. Ypač nemažai abejonių sukėlė premjero Algirdo Butkevičiaus pripažinimas apie patį faktą ir teiginys, jog „reaguota laiku ir tinkamai“.

„Premjeras kalba nesąmones apie teisingą tarnybų reakciją. Juk jų nenušovė, nesuėmė, taigi, nematė“, – piktinosi R. Juknevičienė. Jos teigimu, panašių įsiskverbimų būta ir Lenkijoje, o apie Rusijos žvalgomą operaciją Juodkrantės paplūdimyje Lietuvai galėjo pranešti užsienio partneriai.

Neoficialiais duomenis dar nuo 2014-ųjų, kai NATO, pirmiausiai JAV suskubo atsiliepti į Baltijos šalių prašymus ir sustiprino Oro policijos misiją, beveik nepastebima liko kita JAV misija.

Kai Zokniuose mirksint foto objektyvams ir kameroms leidosi JAV naikintuvai F-15, virš Baltijos jūros pasirodė nuo Šaltojo karo nematyti amerikiečių žvalgybos orlaiviai RC-135. Šie lėtai ratus sukantys lėktuvai prikimšti jautrios ir slaptos žvalgybinės įrangos – jie gaudo įvairius signalus ir galėjo perimti Rusijos kariškių operacijos metu siunčiamus pranešimus.

Be to, Lietuva pati turi neskelbtinų žvalgybinių pajėgumų, tad įslaptintas faktas, jog „sureaguota laiku ir tinkamai“ gali būti didesnio plano dalis.

Kita vertus, verta pabrėžti, kad eiliniai radiolokacinio posto Juodkrantėje budėtojai galėjo susidurti su savo srities profesionalais, kurie daugybę metų mokosi infiltravimosi į priešišką teritoriją subtilybių, geba išlikti nepastebėti, turi atitinkamas technines priemones.

Rusija jau pusę amžiaus tobulina savo diversinių dalinių gebėjimus, o vienas toks elitinis žvalgybos dalinys neatsitiktinai yra įsikūręs Lietuvos pašonėje – Kaliningrado srityje.

Lietuvos pašonėje – rusų diversantų bazė

Buvusioje Rytų Prūsijoje, o dar anksčiau – prūsų, baltų genties Sembos žemėje nuo 1429-ųjų minima Gaudiken gyvenvietė. Lietuviškai – Gaudikai, tačiau pastaruosius keliasdešimt metų sovietų kariškiai su pasididžiavimu taria kitą, dabartinį gyvenvietės pavadinimą – Parūsnoje.

Iš pirmo žvilgsnio, regis, nieko pernelyg neišsiskiriančioje gyvenvietėje tėra vienintelė įdomybė – raudonės pilį primenantis dvaras su bokštu. Tačiau dar nuo Sovietų Sąjungos laikų ši, netoli vieno pagrindinių Kaliningrade Chmelevkos poligono esanti gyvenvietė garsėja, kaip elitinės 561-osios atskirosios jūrinės žvalgybos stoties bazė.

Vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU) pavaldžioje 561-oji stotyje tarnauja diversinių operacijų specialistai. Jie pirmieji žvalgo priešiškas vietoves, gali minuoti laivus, pulti ir sunaikinti arba paralyžiuoti strateginius taikinius, tokius, kaip uostai, koordinuoti savų pajėgų veiksmus.

Tokie sovietų diversantai ypač aktyviai veikė Pirmojo Šaltojo karo laikais. Tuomet vargo su infiltravimo operacijas vykdžiusiais sovietų diversantais turėjo švedai.

Dar 1986-siais dienraštis „The Dispatch“ skelbė, kad į Švediją per 5 metus sovietų diversantai bandė prasiskverbti daugiau nei 100 sykių. Vienu metu švedai netoli strategiškai svarbios Karlskronos bazės atidengė ugnį į sovietų karius.

1996 metais vienas buvęs sovietų karininkais Švedijos žurnalistams pripažino, kad Sovietų sąjunga Skandinavijos šalyse tokias desantines operacijas vykdė nuo 6-ojo dešimtmečio. Operacijų tikslai buvo tie patys – žvalgyti karinius objektus, rasti jų silpnąsias vietas, kuriomis pasinaudojus karo atveju galima būti sunaikinti strategiškai svarbius taikinius.

Pabrėžta, kad tokiose desantinėse operacijose dalyvavo elitiniai laivyno žvalgybos kariai, kurie į krantą atvykdavo miniatiūriniais povandeniniais laivais. Panašias infiltravimo operacijas žvalgybininkai vykdė ir prieš amerikiečius.

Vienoje Pentagono ataskaitų užsimenama, kad „GRU laivyno specialiųjų pajėgų specializacija – priešininko branduolinių pajėgumų puolimas (povandeninių laivų, kurie gabena raketas su branduoliniais užtaisais), kitų, pakrantėse esančių taikinių puolimas arba infiltracija iš jūros pusės“, – teigiama Pentagono ataskaitoje.

Tai, jog Kremliaus paliepimu laivyno specialiųjų pajėgų kariai vykdydavo infiltracijos operacijas prieš gerokai galingesnes šalis, nei Lietuva, rodo du dalykus: pirmiausia nevertėtų skubėti plakti lietuvių, nes kokių veiksmų imtasi pagrįstai ar ne neatskleidžiama.

Antra vertus, faktas, jog Lietuvos kariniai objektai gali dominti elitinius Rusijos žvalgybos dalinius, rodo, jog Lietuva, priešingai nei mėgina sumenkinti Kremliaus propaganda, nėra jau tokia nereikšminga valstybė Kremliui.

Kiek tokių žvalgomųjų operacijų Pirmojo Šaltojo karo laikais buvo sėkmingos, neatskleidžiama, tačiau apžvalgininko Audriaus Bačiulio teigimu, Rusijos net ir subyrėjus Sovietų imperijai atitinkamų tarnybų profilis nepasikeitė.

„Nebent kiek naujesnės technikos turi. Jau kur kur, bet žvalgyboje ir diversijose perimamumas ir tęstinumas – šventi dalykai“, – teigė A. Bačiulis.

Nuo SSRS griūties 561-oji stotis išgyveno ir sunkius laikus, kai trūko technikos bei kitų priemonių. Kaliningrade netgi buvo nuskambėjusi istorija, kai du Parūsnoje tarnybą baigę kariai Aleksejus Spilnikas ir Artiomas Sobkovičius 2000-2001 metais ėmėsi diversinių operacijų prieš buvusius tarnybos draugus, civilius gyventojus, pareigūnus.

Žmogžudystėmis kaltinamus buvusius 561-osios stoties galiausiai sučiupo ir uždarė už grotų – 10 metų bausme nuteistas A. Spilkinas po dvejų metų kalėjime netikėtai mirė, o A. Sobkovičius kallės iki gyvos galvos.

Vis dėlto 2008 metais prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų reformos neaplenkė ir 561-osios stoties. Šį GRU žvalgybos dalinį supa padidinto slaptumo skraistė – iš viešumos šis dalinys tarsi pranyko. Paskutinį sykį 561-oji stotis minėta Ukrainos karo fone.

Pernai Ukrainos žiniasklaida skelbė, kad netoli Novoazovsko užplaukęs ant minos sprogo kateris, kuriame buvo iš Rusijos Baltijos laivyno deleguoti GRU žvalgybininkai iš 561-osios jūrinės žvalgybos stoties – 2 kariai esą žuvo, o dar 6 buvo sunkiai sužeisti. Rusijos žiniasklaida iš tokio eilinio ukrainiečių pranešimo apie nukautus rusų elitinius karius tik pasišaipė, o įrodymai dėl sunaikinto katerio bei žuvusių Rusijos žvalgybininkų taip ir nebuvo pateikti.

Kuršių Nerijoje – daugiau pratybų

Tikėtis viešai pateiktų įrodymų, kad Juodkrantėje išsilaipino Rusijos karinės žvalgybos desantininkai taip pat būtų sudėtinga. Tačiau faktas, kad strategiškai svarbiame Lietuvai ruože galimai šmirinėjo priešiškos šalies ginkluoti kariai verčia susirūpinti.

„Pirmiausia – tai labai svarbi psichologinė praktika: įsibrauti į NATO valstybės teritoriją, suvokiant, kad tai ne pratybos ir, jei ką, gali būti ne tik suimtas, nuteistas ir sėsti į kalėjimą, bet ir nušautas. Antras dalykas – užpulti Klaipėdos uostą daug saugiau ir patogiau iš marių pusės. Vėlgi, psichologija – mūsiškiai pasąmonėje laiko marias saugiu užnugariu“, – atkreipė dėmesį A. Bačiulis.

Išties, bet radiolokacinio posto Kuršių Nerijoje daugiau nėra Lietuvos kariuomenės dalinių. A. Bačiulio manymu, čia reikėtų dislokuoti bent vieną kuopą iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono, įsikūrusio Klaipėdoje.

Vieninteliai ginkluoti Neringoje yra policininkai bei VSAT pareigūnai. Pernai skelbta, kad VSAT planuoja įsigyti automatinių šautuvų ir net granatsvaidžių, tačiau neatskleidžiama, kur tokia ginkluotė būtų dislokuota. Be tokiu atveju, karo metu į Krašto apsaugos sistemą integruota VSAT pirmoji reaguotų, o pareigūnai turėtų progą pirmieji paleisti šūvius į „žaliuosius žmogeliukus“.

Tai pabrėžta ir kelių pratybų metu, kuriose VSAT pareigūnai dalyvavo su Lietuvos kariais. Tokios pratybos vis dažniau rengiamos ir Kuršių Nerijoje – 2013 metais „priešiškų jėgų diversantus“ Kuršių nerijoje imitavo KASP Žemaičių apygardos 3-osios rinktinės žvalgai.

O 2014 metais šioje teritorijoje kartu treniravosi VSAT pareigūnai bei už pajūrio gynybą atsakingo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono kariai.

Kariai su pasieniečiais koordinuoti veiksmus ir procedūras. Pasak VSAT Specialiosios paskirties užkardos vado mjr. Rimanto Vizgailos, tokio pobūdžio pratybose įgyjama ne tik vertinga praktinė patirtis vykdant konkrečias užduotis, bet ir didesnis tarpusavio supratimas. Būtent Juodkrantėje, netoli radiolokacinės stoties beveik kasmet rengiami priešlėktuvinės gynybos pratybos, kai lietuvių kariai į taikinius jūroje šaudo raketomis „Stinger“ ir „RBS-70“.

Be to, lyg tyčia sutapo faktas, jog A. Paulauskui prakalbus apie galimą Rusijos karių išsilaipinimą Juodkrantėje, praėjusią savaitę KAM vietos žiniasklaidoje lakoniškai informavo Kuršių Nerijos gyventojus apie senai planuotas Lietuvos kariuomenės bei sąjungininkų pratybas, kurių metu gali būti naudojama aviacija. Kokių dalinių kariai treniravosi dieną ir naktį, neskelbiama.

Tokios pratybos, kai rengiamasi žaibiškai atremti infiltruotis arba visą Kuršių Neriją sumaniusį užimti priešininką – ženklas, kad grėsmę atitinkamos tarnybos ėmė vertinti rimtai.

„Nuo Juodkrantės iki Kiaulės nugaros – t. y., SGD terminalo ir perkėlos – kiek daugiau, nei 10 kilometrų, jau galima apšaudyti iš „Kornetų“ – naujausi modeliai iki 10 km. Šaudo“, – pabrėžė A. Bačiulis. Be to, didesnis Lietuvos karių aktyvumas Kuršių Nerijoje menkina tikimybę, kad Rusijos žvalgybininkai ateityje liks nepastebėti ir prieš juos nebus imtasi prevencinių priemonių.