Nuo Reformacijos ir Martyno Mažvydo laikų plitęs lietuviškas raštas paliko tūkstančius lietuviškų įrašų antkapiniuose paminkluose, senųjų šnektų ir tarmių, anų laikų rašybos pėdsakus. Ir vokiškai rašytuose tokiuose įrašuose dažnai aptiksime baltiškų vietovardžių ir asmenvardžių (už kitataučio ištekėjusios moters antkapiniame paminkle dažnai būdavo įrašoma ir jos mergautinė lietuviška pavardė). Visa tai aprašėme savo dvejose mokslo monografijose apie Mažosios Lietuvos kapines (kol kas tokiomis negali pasigirti kiti mūsų šalies etnokultūriniai regionai).
Deja, piktavaliai žmonės ir negailestinga laiko tėkmė toliau niokoja senąsias to krašto kapinaites, kurių dabar žinoma ne vienas tūkstantis. Ten tirpsta lietuviškosios istorijos žymės, saviti buvusio lietuvininkų gyvenimo pėdsakai.
Jau keli metai išeivis filologas Algis Šveikauskas ir viešoji įstaiga „Augustana“ įvairiose vietovėse organizuoja vasaros stovyklas, į kurias susirinkę entuziastai iš visos Lietuvos ir vietos šviesuoliai tvarko nuo 1944 m. niokotas senąsias kapinaites buvusiame lietuvininkų krašte. Per tuos metus ne viena dešimtis vietos žmonių (tarp jų ir seniūnai, kiti vietos valdžios tarnautojai) praėjo tas vasaros „akademijas“, sužinojo, kaip galima pratęsti senųjų antkapinių paminklų amžių, lietuvininkų amžinojo poilsio vietas paversti civilizuotai valstybei pritinkančias tvarkingais ploteliais. Deja, būtent jubiliejiniais Reformacijos metais, kai kraštas prie Nemuno žemupio turėtų susilaukti didesnio dėmesio, valstybinių lėšų dalintojai nebepaskyrė lėšų kasmetinei senųjų kapinių tvarkytojų stovyklai.
Mažosios Lietuvos gerbėjus šiemet išgelbėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen ir Pagėgių savivaldybė, liepos 7–9 dienomis surengę dviejų dienų pasitarimą su kapinių tvarkymo talka. Renginyje dalyvavo Pagėgių merasVirginijus Komskis, savivaldybės ir kultūros įstaigų darbuotojai, seniūnai ir visuomeninių organizacijų atstovai. Apie senųjų kapinių tvarkymo ypatumus pasakojo Kultūros paveldo departamento vyr.valstybinė inspektorė Andronė Vyšniauskienė ir aš. Vykome apžiūrėti aplinkinių senųjų kapinaičių, kur maloniai nustebino stebėtina pažanga.Ten, kur nusiaubtas senąsias kapinaites prieš porą dešimtmečių slėpė beveik neįžengiami brūzgynai ir piktžolės, kur mėtėsi dar sovietmečiu paliktos šiukšlės, dabar matėme dailiai sutvarkytus plotelius.
Pagėgių savivaldybė jau turi dvejas puikiai sutvarkytas senąsias kapines, kurios gali būti pavyzdžiu visai Lietuvai. Ten esantis Mažosios Lietuvos panteonas (Rambyno ar Bitėnų– Užbičių kapinės) ir Bitėnų– Šilėnų kapinės (su Jankų ir kitų lietuvininkų giminių kapais) jau dabar patraukia daug lankytojų, jos tapo žinomiausiais turistiniais objektais. Jas iš užmaršties ir apleistumo prikėlė dešimtys žmonių (antai, Šilėnų kapines kruopščiai tvarkė Ievos Jankutės pakviesti Lietuvos pagražinimo draugijos vietinio skyriaus nariai).
Tvarkomos ir kitos žinomesnės Pagėgių valdų senos kapinės, taip lenkiant Šilutės ir Klaipėdos rajonus. Antai, sovietmečiu suniokotos Plaškių bažnyčios šventorių su senosiomis kapinėmis apjuosė daili tvora, rūpinamasi palaidojimais Vilkyškių bažnyčios šventoriuje.
Šeštadienį į talką senosioms kapinaitėms tvarkyti susirinko dvidešimt šeši žmonės, vadovaujami paties Pagėgių mero. Darbai pradėti Būbliškės dvaro kapinaitėse, kur valyti išvartytieji antkapiniai paminklai, kovota su vis atsigaunančiomis piktžolėmis.
Šiandien mažai kam žinoma Būbliškė ne vieną šimtmetį buvo svarbiausias apylinkių administracinis centras, ten ilgai buvo reikšmingosios Tilžės apskrities vadovų rezidencija. Pro didžiąją dvaro sodybą praeityje ėjo pagrindinis krašto vieškelis, vedęs iš Tilžės į Klaipėdą. Toje sodyboje seniau stovėjo didieji ūkiniai trobesiai, ten veikė vandens ir vėjo malūnai. Plačiose valdose darbuodavosi šimtai lietuvininkų, dirbusių žemę ir auginusių gyvulius. Turtingi dvarininkai saviškių amžinojo poilsio vietai pasirinko vaizdingą plotelį aukštumoje, iš kur atsiverdavo įspūdingas reginys į apačioje plytintį Nemuno slėnį. Tvarkingose kapinaitėse statyti puošnūs antkapiniai paminklai, gaminti Tilžėje ar atsigabenti iš Vakarų. Deja, po 1944 m. praeities paveldu mažiausiai rūpintasi – griauti didieji sodybos trobesiai, niokotas erdvusis Būbliškės parkas. Gal 1986 m. nugriauti net ir patys dvaro rūmai, kuriuose 1807 m. sudarant garsiąją Tilžęs taiką buvo apsistojęs pats Rusijos caras Aleksandras I. Naujieji pokario atvykėliai ėmėsi ir Būbliškės dvaro kapinaičių – iš ten pagrobti visi metaliniai dirbiniai, išplėštos brangaus akmens lentos su įrašais ir kitkas. Tarp palaikų ieškant ko vertingesnio, raustos didžiulės duobės. Į vieną tokią duobę galop nuverstos ir įspūdingo memorialinio statinio paliktosios dalys. Šią vasarą talkininkams atidengus to memorialo fragmentus, neatsisakoma minties ateityje atstatyti tą vaizdingą statinį, galintį tapti įspūdingu turistiniu objektu. Prakirtus nuo 1944 m. sužėlusius krūmynus, nuo senųjų kapinaičių vėl atsivertų įspūdingi reginiai į Tilžę ir Nemuno slėnio platybes, į tolumoje dunksantį Rambyno kalnyną.
Toliau darbuotasi Mikytų kapinaitėse. Tą vietovę prie dabar žinomos kelių sankryžos XIX a. garsino vietinis dvarininkas Florijanas Šlenteris, studijavęs senovės graikų raštus ir juose ieškojęs užuominų apie Baltijos kraštus, senovės prūsus, gintarą ir kitką. Šiandien tegalima stebėtis, kad nuošaliuose Mikytuose praeityje rašytos knygos apie antikos laikus, kad ten svarstyta, ką galėtų reikšti viena ar kita prieš dvidešimt penkis šimtmečius užrašyta senųjų graikų šviesuolio frazė.
Daug dešimtmečių Mikytai buvo tilžiškių poilsiavietė, į kurią bėgiais atriedėdavo Tilžės tramvajaus dailūs vagonėliai. Didmiesčio gyventojai rengdavo savus piknikus rūpestingai prižiūrimame miško parke, apsistodavo ten stovėjusiuose vasarnamiuose, puotaudavo Mikytų karčemose. Dvarelio žmonės ir kiti vietos gyventojai laidoti tvarkingose vietos kapinaitėse – joms buvo išlygintas nemažas pamiškės sklypas, apsodintas eglių juosta, papuoštas retesniais dekoratyviniais želdiniais ir tuomet populiariomis vijoklinėmis gebenėmis. Deja, po 1944 m. nebeliko nei miesto tramvajaus, nei tvarkingame miške poilsiavusių Tilžės didmiesčio gyventojų. Mikytai liko skurdžia senosios gyvenvietės liekana, dvarelio sodyboje įkurdinti senelių ir invalidų globos namai, kurių mirę globotiniai laidoti vis tose pačiose senose kapinaitėse. Iš šių buvo pagrobti beveik visi vertingesnieji dirbiniai, sunaikinti buvę įrašai apie ten palaidotus lietuvininkus ir kitus šio krašto žmones. Mūsų talkos metu šalinti kapinių plote suželiantys medeliai ir krūmai, užtamsinantys senuosius kapelius, surinktos šiukšlės ir nupjauta žolė.
Pabaigoje apsilankyta Grigalaičių dvarelio kapinaitėse, kuriose darbštūs seniūnijos darbuotojai nupjovė sužėlusią žolę. Po 1944 m. iš tų nuošalių kapinaičių taip pat buvo pagrobti vertingesni (bet lengvesni ir grobikų panešami) dirbiniai. Įrašai išvartytų paminklų dalyse tebeliudija apie permainingą tos vietovės istoriją, besikeitusius jos gyventojus. Deja, sovietinės okupacijos laikais buvo pagrobti visi kapinių želdiniai, nedidelės kapinaitės turėjo tapti nebepastebima ūkio ganyklų masyvo dalimi, kur žolę rupšnotų gyvuliai, o ne pagarbiai saugoma mirusiųjų amžino poilsio vieta.
LITERATŪRA
Purvinas M., Purvinienė M. Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. I knyga. Mokslo monografija. Kaunas: Technologija, 2010, 464 p.
Purvinas M., PurvinienėM. Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai. II knyga. Mokslo monografija Kaunas: Technologija, 2014, 597 p.
Purvinas M., Purvinienė M. Mažosios Lietuvos antkapinių paminklų raidos bruožai XV – XX a.– Kultūros paminklai. Nr. 19. Vilnius, 2015, p. 57–68.
Purvinas M., Purvinienė M. Senųjų pamario krašto kapinių istorinė ir kultūrinė svarba. Būdingos tradicinių antkapinių metalinių kaltinių kryžių formos. – Rekomendacijos MažosiosLietuvos senųjų kapinių saugojimui ir tvarkymui. 2015, p. 5–16.
Purvinas M., Purvinienė M. Bitėnų – Rambyno kapinės 1990 – 2014 metais. – Bitėnų kapinės – Mažosios Lietuvos panteonas. 2015, p. 7–18.
Purvinas M. Mikytai ir Florijonas Šlenteris. – Voruta. 2012.III. 31 d., Nr. 7, p. 3; 2012, IV. 4, Nr. 8, p. 3.
Purvinas M., Purvinienė M., Kačinskaitė I. Būbliškė I. – Lietuvos dvarų sodybų atlasas.II. Pagėgių savivaldybė. Vilnius, 2014, p 57–62.
Purvinas M. Grigolaičiai.-Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė. Vilnius, 2014, p. 80 – 83.
Purvinas M. Mikytai. – Lietuvos dvarų sodybų atlasas. II. Pagėgių savivaldybė. Vilnius, 2014, p. 142–145.
Purvinas M. Būbliškės dvaras. Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. – Voruta. 2009. IV. 4d. Nr 7, p. 11.
2017 m. liepos 10 d.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą