Veiviržėniškės svajonė modernizuoti ožkų ūkį

Šiems gyvūnams lengviau ištverti šaltį nei karštį. Prieš 7 metus mėgėjišką ožkų ūkį užsiveisusi Birutė Kerbedytė stengiasi paversti versliniu.

Sunkiau ištverti karštį

„Ožka, neradusi žolės, ieško medžių, graužia žievę, susirenka lapus nuo tako. Šiemet nuskuto alyvas, šienavo dilgėlynus, – dėstė ožkų ūkį puoselėjanti veiviržėniškė B. Kerbedytė ir linksmai pridūrė: – Bet ožkai ir sausringą vasarą yra tikimybė sulaukti geresnių orų.“

Paaiškėjo, kad šiems gyvūnams leng­viau ištverti šaltį nei karštį. Per karščius ožkos ieškojo pavėsio.

Birutė stebėjosi, kaip gražiai išsikasa duobelę, kurioje ilsisi. Ja naudojasi keletą dienų, kiekvieną kartą pagilindamos. Karštuoju metu negeria šalto vandens, o mėgaujasi šiltu.

Jei tenka gerti šaltą, jį siurbčioja arba čepsi sušildydamos burnoje. „Ožkos mėgsta gerti savo pieną – atiduodu joms atliekamą“, – sakė ožkininkė.

Per karščius ožkos stengiasi kuo ilgiau nesivesti mažylių į ganyklą – šiuos palieka ūkiniame pastate. Parėjusios pamaitina ir vėl grįžta į laukus.

Šią vasarą ožkoms duoda truputį šieno, kurį godžiai ėda. „Ožkos moka lepintis: jeigu duočiau visą ruloną, tai nebeitų ieškoti maisto. Pernai sausros metu žolės stygių norėjau kompensuoti grūdais ir miltais.

Suėdusios avižas su žirnių miltais, suguldavo prie geldų ir laukdavo, kada vėl gaus“, – dėstė ožkų augintoja. Jai įdomu stebėti šių gyvūnų – gudrių ir atsargių, gyvenimą, analizuoti jų charakterį, ir vien dėl to nežada atsisakyti ožkininkystės.

Iš gailesčio ji priglaudė 5 ožiukus – išgelbėjo nuo mirties.

Produkcija – klientams į namus

Per 7 metus B. Kerbedytės banda nuo 2 ožkų išaugo iki 70. Baltos ir spalvotos augintinės turi daug Lietuvos vietinės veislės ožkoms būdingų požymių. Melžiamų tik 24, bet ir šios ne visos melžiamos: vienos maitina jauniklius, kitos užtrūkusios. „Melžiu kartą per dieną: nuo 1 iki 2,5 litro duoda.

Melždama du kartus, gaučiau daugiau, – sakė pašnekovė. – Tačiau užtenka šio kiekio, nes vasarą klientų poreikis sumažėjęs.“

Anksčiau ožkos pieną ir jo produktus veždavusi parduoti į Gargždų turgų, dabar kasdien pristato savo klientams. Jie perka nuo 2 iki 8 litrų pieno, už litrą moka po 1,20 euro. Veiviržėniškė džiaugiasi besikeičiančiu žmonių požiūriu į ožkų pieną, gyvulį.

Pasak B. Kerbedytės, nemažai klientų perka pieną dėl virškinimo sistemos problemų, kiti tikėdamiesi sustiprinti imuninę sistemą. Be to, mamos pieną perka savo kūdikiams ir džiaugiasi, kad šie mažiau serga. Pasitaiko užsakymų sūriui bei sviestui, už kurį dosniai sumoka.

„Mano prekyba ožkos pieno produkcija tapo šiuolaikiškesnė, nes parduodu pagal išankstinius užsakymus. Klaipėdos apskrityje pristatau į namus, o toliau gyvenantiems – pasinaudoju siuntos autobusais paslauga. Pienas ir jo gaminiai keliauja į Vilnių, Šilalę, Šilutę“, – kalbėjo B. Kerbedytė.

Susidomėjo nykstančia veisle

Ožkininkė domisi ir mokosi, kaip parduoti elektroninėje erdvėje. Tai paskatino vienas įvykis.

Dalyvaudama VšĮ „Versli Lietuva“ projekte „Netradicinio verslo vystymas regionuose“ prizo nelaimėjo, bet buvo suteikta galimybė dalyvauti 6 temų verslumo įgūdžių lavinimo mokymuose. B. Kerbedytė prisipažino supratusi, kokį poveikį turi šiuolaikinės informacinės technologijos, kaip jas pritaikyti savo gaminiams realizuoti ir vystyti verslą.

„Norėdama įgyvendinti savo svajones turiu modernizuoti ūkinius pastatus, nes jie seni, ir įsirengti gamybos patalpas.

Puoselėju viltį pasinaudoti parama pagal kelias Lietuvos kaimo plėt­ros 2014–2020 metų programos priemones, – atskleidė pašnekovė. – Ūkinių gyvūnų registre mano ožkos užregistruotos kaip Lietuvos vietinės ožkos.

Sužinojusi, kad jų sparčiai mažėja dėl susižavėjimo importinėmis veislėmis bei lietuviškų ožkų genotipo gerinimo su Zaaneno ir čekų baltaisiais ožiais, pradėjau domėtis vietine veisle.

Pagal Gyvulininkystės instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro pateiktus fenotipinius aprašymus apie Lietuvos vietines pienines ožkas mano augintinės turi daug požymių.“

Sužinojusi, kad pradėta formuoti vietinių ožkų banda ir organizuojamos ekspedicijos po Lietuvą, kad išsiaiškintų vietinių ožkų populiacijos būklę, veiviržėniškė ketina siųsti savo augintinių nuotraukas.

„Jeigu specialistai patvirtintų ir pateiktų pasiūlymų, tai mano ožkų ūkio veikla taptų įvairesnė, galbūt tektų dalyvauti Programoje „Biologinės įvairovės atkūrimas, išsaugojimas ir didinimas“, – kalbėjo veiviržėniškė. – Kol kas mano ūkis mėgėjiškas, bet pereinantis į verslo.“