Kiaušiniui sudužus iš trynio ištekėjo saulė, iš baltymo pakilo dangus, iš lukšto skeveldrų – žemė, žvaigždės ir visa, kas bloga ir gera“, – tokią legendą, kviesdama į Etnografijos salę, kur Kretingos muziejaus lankytojai turi progą pamatyti ir velykinių margučių, papasakojo Etnografijos skyriaus vedėja Nijolė Vasiliauskienė.
Ir vaškuoti, ir skutinėti
Margučių čia eksponuojama nedaug, nes ir muziejuje laikoma kolekcija nėra didelė. N. Vasiliauskienė juokavo, jog tuos kiaušinius, kuriuos muziejus turi, saugo akylai kaip ką tik parduotuvėje nupirktus, mat jie – tokie pat trapūs ir lengvai gali sudužti.
Seniausi – 1987-aisiais klaipėdietės Onos Adomaitienės dovanoti vašku išmarginti, o po to nudažyti kiaušiniai. Panašių muziejui yra padovanojusios ir kretingiškės Halina Šakinienė, itin įgudusios rankos savininke vadinama Eugenija Rumeikienė, dailininkė Dalia Skridailaitė.
Tačiau, anot N. Vasiliauskienės, kretingiškių margučiai nuo klaipėdietės skiriasi tuo, kad jie iš pradžių buvo nudažomi, tik paskui marginami vašku, kuris paliktas iškilus.
Tarp D. Skridailaitės dovanotų margučių yra vienas ir skutinėtas. Etnografė teigė literatūroje skaičiusi, o ir ekspedicijų kaimuose metu iš gyvų pasakojimų sužinojusi, jog senovėje medžių – ąžuolo arba alksnio – žievės nuovire, kol labai patamsės, laikytus kiaušinius aštriais daiktais dažniausiai skutinėdavo vyrai.
Ne todėl, kad moterys nemokėjo ar nenorėjo to daryti – joms nelikdavo laiko, reikėdavo kepti, virti – Velykoms ruošti valgius.
Simboliai bei spalvos
Skutinėti margučiai akį traukia grakščiomis lengvomis linijomis, vaškuoti – kitokiais savitais tarsi vėduoklėmis raštais, ornamentais. Anot etnografės, viršutinė margučio dalis seniau reiškė dangų, apačia – žemę ir vandenis.
Tačiau žmonės margučiais ne tik grožėdavosi, bet mokėdavo išskaityti ir užkoduotas žinias: žalčiukai – gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis; langas – tais metais matysi tai, ko nemato kiti, tai yra – kas vyksta danguje ir pragare; kvadratas – tai namas, sodyba; paukščiai – jungtis tarp šio ir anapusinio pasaulio, saulutės – augmenijai nepritrūks saulės; žvaigždės – laukams bus šviesu ir naktį; žirgeliai – Dievo malonės ir jo globos ženklas.
Laukiant šeimos pagausėjimo, kiaušinius puošdavo širdelėmis.
Spalvos taip pat turėjo magišką reikšmę: juoda – tai žemė, raudona – gyvybė, be to, parodo, kad žmogus savo kelyje įveiks visas kliūtis; žalia – sveikatos spalva, geltona – derliaus ir šilumos, mėlyna – dangaus ir palaimos, ruda – kuklumo, neturto spalvos.
Pasak N. Vasiliauskienės, seniausi dažyti ir brūkšniukais marginti kiaušiniai buvo rasti IV a. Vokietijoje, mergaitės kape. O Lietuvoje seniausi margučiai aptikti XIII a. Gedimino kalne. Tiesa, jie buvo akmeniniai, keraminiai bei kauliniai. Paprotys marginti kiaušinius yra daug senesnis už krikščionybę.
Margutis buvo laikomas ne tik gamtos atgimimo, bet ir viso, kas gyva, pradžios simboliu – neatsitiktinai lietuviai kiaušinius margindavo ir per Jurgines, ir per Sekmines. Pagonybės laikais margutis buvo kosmoso, derlingumo, vaisingumo simbolis, o krikščionybės laikais – tai Kristaus Prisikėlimo ženklas.
Tarp muziejaus kolekcijoje esančių margučių savitumu išsiskiria palangiškio keramiko Jono Grundos didžiulis tarsi stručio keraminis kiaušinis arba baubliškės Janinos Lingienės margučiai, kuriuos puošia nutapytos melsvos neužmirštuolės bei kitos laukų gėlės.
„Neatsitiktinai juk sakoma, kad, marginant kiaušinius, vis dėl to didžiausią vaidmenį atlieka ne tradicija, o žmogaus fantazija“, – sakė N. Vasiliauskienė.
Ir noro puoselėti tradicijas, ir fantazijos netrūksta edukacinius užsiėmimus vedančiai muziejaus Gamtos skyriaus vedėjai Jurgitai Tertelienei. „Štai – šių metų atradimas! – pasidžiaugė ji, rodydama kiaušinį, kurį mokytojos Dainoros Statneckienės bei jos padėjėjos Marytės Ruginienės į užsiėmimą atlydėti Kretingos mokyklos-darželio „Žibutė“ pirmokai dėl gražiai geltonos spalvos pavadino auksiniu.
„Dažėm dviejų granato žievių nuovire. Įdėjom du šaukštus druskos, tris acto – ir pavyko!“ – papasakojo Jurgita, rodydama krepšelį, kuriame, be šio, auksinio kiaušinio, puikavosi dar ir svogūnų lukštuose, ir kinrožių žiedlapiuose, ir mėlynojo kopūsto lapuose dažytieji.
FAKTAI
Senovėje juosta būdavo būtina lietuvių vyrų ir moterų drabužių dalis: vyrai susirišdavo marškinius, moterys persijuosdavo išeiginius drabužius, paprastesnėmis juostelėmis prisirišdavo prijuostes, beraštes juostas naudodavo lauknešėliams nešti ir kitiems kasdieniams reikalams.
Pagal audimo būdą juostos skirstomos į kelias grupes: vytinės, pintinės, beraštės, kaišytinės, austinės, rinktinės. Seniausios yra vytinės juostos.
Seniausios lietuvių liaudies juostos buvo audžiamos tik iš vilnonių siūlų. Vėliau pradėta naudoti baltinti ir nebalinti lininiai, raštui – vilnoniai siūlai. Dar vėlesniais laikais imta naudoti pirktinius medvilninius ir kitokius siūlus.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą