Žemaitijai - 1160 metų

Sukanka 150 metų nuo 1863 m. sukilimo, 80 metų - Dariaus ir Girėno skrydžiui per Atlantą, 600 metų - nuo žemaičių krikšto pradžios, ir svarbiausias žemaičiams - Žemaitijos 1160 metų jubiliejus.

Mano vaikystės ir jaunystės metai susipynė su istoriniu Apuolės piliakalniu. Prisimenu, kaip tėvai, mane mažą vesdavosi ant šio piliakalnio, kur vykdavo įvairios apylinkės šventės. Senoliai pasakodavo, kaip mūsų ainiai senovėje su kepurėmis nešė žemes supilti pylimui, darydavo įvairius tvirtinimus apsiginti nuo priešų. Sekmadieniais po pietų, kai tik išgirsdavome dūdų orkestro skambų maršą "Nedėlios rytelį" ar žaismingą polką "Favoritką", skubėdavome piliakalnio link.

Apuolė yra pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė. Tai buvo senovės kuršių žemių sostinė, ji minima vikingų sagose ir vėlesnėse kronikose.

IX a. Brėmeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas darbe "Šv. Anscharijaus gyvenimas" (Vita Sancti Anscharii) aprašė plėšikiškus danų ir švedų karo žygius į Apuolę, kur buvo gerai įtvirtinta pilis, atpasakojo jų kovas ir derybas su žemaičių kaimynais kuršiais, kurie taip pat buvo drąsūs savo žemių gynėjai. Jis pateikia ilgą vikingų karų su kuršiais aprašymą, kuriame teigiama, kad kuršių gentis kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet sukilo ir užsimanė tapti nepriklausoma. Tai žinodami, danai 853 metais, kai vyskupas jau buvo nuvykęs Švedijon, surinko daugybę laivų ir nuvyko į kuršių tėvynę, norėdami jų turtus išplėšti ir kuršius sau pavergti. Šį danų antpuolį Apuolės gyventojai atrėmė ir dar iš jų atėmė daug aukso, sidabro ir ginklų.

854 metais švedų karalius Olafas su 7 000 dydžio kariauna puolė Apuolę (Apulę). Kronikoje rašoma, kad Apuolės pilyje buvo 15 000 gynėjų. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo. Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad jie atsitrauks. Devintąją apgulties dieną prasidėjo derybos, apuoliečiai sidabru sumokėjo išpirką, davė 30 įkaitų ir pripažino švedų valdžią.

Šio krašto gyventojai nuo amžių kovojo už savo laisvę, tikėjimą. Todėl po Mindaugo mirties (prieš 750 metų) 50 metų apmirė žemaičių krikštas. Žemaičiai gerbia žymų Žemaitijos kunigaikštį Vykintą. Spėjama, kad jis galėjo vadovauti žemaičiams 1236 m. Šiaulių (Saulės) mūšyje. 1248-1251 m. jis organizavo koaliciją prieš Mindaugą.

1251 m. Mindaugas apgulė Vykinto pilį Tvirement (kartais siejama su Tverais) ir ten buvo sužeistas, bet netrukus Mindaugo kariai palaužė antimindauginės koalicijos pasipriešinimą. Didingas paminklas pastatytas Vykintui Tveruose.

Kiekvieno žemaičio garbės reikalas - aplankyti senosios religijos šventvietę Lopaičius (šalia Tverų), pasisemti "stebuklingojo vandens", gauti teigiamos energijos.

Kiekvienam tikram, kietam žemaičiui "paglosto" širdį tai, kad rašytiniuose šaltiniuose prieš 1160 metų (853 m.) pirmą kartą paminėta Žemaitija. Didžioji Lietuva (pagal prof. Alfredą Bumblauską) paminėta tik 150 metų vėliau. Linksminkimės ir džiaukimės visi kartu!

Pranas ŠKIMELIS, Plungiškių draugijos narys