Žemaitijos širdyje atgimė karžygių kovos

"Buvo tikras kautynių jaudulys, ypač kai paskutinįjį mūšį palaiminus krivių krivuliui žemaičiai puolė kryžiuočių pilį ir ją sudegino", - sakė Žemaičių vienybės dienos Durbės mūšiui atminti iniciatorius klaipėdietis Romualdas Miceika.

Liepos 10-12 dienomis Kaupų kaime, esančiame prie Tverų, Žemaitijos širdyje - senojoje Medininkų žemėje - vyko senovės kovų menų ir istorijos inscenizacijos. Kaupų piliakalnio papėdėje, ant kurios per keletą metų turėtų būti pastatyta XIII a. žemaičių pilis, buvo iškilmingai įkastas pirmasis polis.

Pirmąją šventės dieną palapines pasistatę dešimtis Europos karybos istoriją atkūrusių klubų karių mėgavosi liaudiška muzika, vakarone ir lauže keptais kepsniais. Kitą dieną vyko Lietuvos tūkstantmečio garbei skirtos visų kada nors Žemaitijos žemėje įvykusių karų inscenizacijos. Trečiąją renginio dieną vyko teatralizuotas Napoleono armijos žygis per Lietuvą ir "Muay Thai" kovos klubo "Imperija" pasirodymas.

Kovos dvasia - gyvenimo būdas

Livonijos ordino magistras, vadovavęs mūšiui, realiame gyvenime yra Klaipėdos aukštosios jūreivystės mokyklos dėstytojas Vytautas Pašinskas, šiuo metu su bendraminčiais statantis IX amžiaus kuršių laivą.

Šią improvizuotą kryžiuočių pilį šventei baigiantis supleškino lankininkų paleistos degančios strėlės.

"Holivudo filmai apie mūsų ordiną iš esmės yra cirkas, todėl pasikliaujame europine istorine medžiaga. Mūšiuose laikomės istorinio tikslumo, tad inscenizuotame 1260 metų Durbės mūšyje gausime nuo žemaičių į kaulus", - sakė pokalbininkas.

Klaipėdos miesto Livonijos ordino magistrą įkūnijantis Vytautas Pašinskas su bičiuliais atkuria mūsų miesto istoriją.

Livoniečiai kovėsi ir su Rygos "Excalibur" klubo riteriais. Pralaimėjo ir jiems, nes latviai turi vienuolikos metų kovinę patirtį ir yra labai aršūs.

Livonijos ordino vėliavnešys arba fogtas Aleksandras, atsakingas ir už kariuomenės tvarką, ir turintis parankinių, sakė, kad kiekvienam riteriui buvo suteikti autentiški senoviški vardai. Jie buvo parenkami atsižvelgiant į nuopelnus ir pergales, į tai, keliose kovose dalyvavo.

"Ta kovinė dvasia yra mūsų gyvenimo būdas", - sakė fogtas ir pažadėjo, kad klubo inscenizacines kovas išvysime ir Klaipėdoje.

Rygos "Excalibur" klubo vyrai, ilsėdamiesi po šlovę atnešusio mūšio šluostėsi prakaitą ir iš medinių taurių gėrė midų, kurį jiems nešiojo moterys.

"Mūsų klubas iš esmės atkuria XIII amžiaus įvykius Rusijoje ir Europoje - kryžiuočių ir rusų bajorijos susirėmimus. Taip pat rekonstruoja anuometę buitį, kultūrą, ginkluotę ir papročius", - sakė rusų bajorą vaidinęs Vadimas Larinas, laimėtą mūšį prieš nepatyrusius livoniečius apibudinęs kaip draugišką turnyrą, o ne rimtas dvikovas.

Kauno "Mysteria Mundi" klubo viduramžių šokių vadovė ir drabužių siuvėja Inga Udovičiūtė rūpinosi, kad karių nekamuotų alkis ir troškulys.

Vyras sakė, kad klubas propaguoja ir senuosius amatus, o savo veiklą irgi pavadino išskirtiniu gyvenimo būdu.

Riteris Ankudinovas aiškino, jog jo šarvai daromi iš 2-ų milimetrų storio vielos, kuri yra kietesnė, nuo kalavijo smūgių neišyra žiedai. Ant strypo vyniojama viela, kuri karpoma ir paskui nuogomis rankomis pinami šarvai.

"Kiekvienas laimę randa savame pomėgyje. Aš tai darydamas ilsiuosi", - sakė jaunuolis, pinantis 15 kilogramų šarvus ir vielinius galvos apdangalus. Geležinis šalmas, dengiantis ir riterio veidą, turi būti pagamintas vienam šeimininkui, pagal jo veido struktūrą, kad jis matytų pro šalmo plyšius.

Šis riteris jau nupynė trejus vielinius šarvus

"Senovėje 160 centimetrų ūgio žmogus buvo milžinas. Dabar tokius šarvus nešiojame kaip pūkelį", - sakė pokalbininkas.

"Mes daugiau atstovaujame lietuvių karius. Joti žirgu ir šaudyti iš lanko yra pernelyg sudėtinga. Bet mes įstengiame strėle perverti iš vielų supintus žiedmarškinius kaip niekur nieko, ir galima sunkiai sužaloti žmogų, jeigu viskas vyktų iš tiesų," - sakė vienas iš Plungės šaulių lankininkų klubo narių Mindaugas Bieliauskas.

Jis mokė visus šventės dalyvius, norėjusius pašaudyti iš lanko. Sakė, kad ilgas valandas nebuvę laiko net atsigerti.

Amatininkai nuvylė

Amatininkų sambūris šventėje buvo skystokas. Pažadėję kažkodėl į šventę neatvyko gintaro, tošies ir kiti senųjų amatų meistrai. Nekoks vaizdelis buvo žiūrėti į plastmasiniais niekučiais, "skudurais" ir pliušiniais žaislais prekiavusius žmones.

Tik vyndariai buvo tikri, priklausantys Lietuvos vyndarių asociacijai. Skanavome vynuogininko iš Pasvalio Algirdo Lingio produkciją.

"Lietuvoje serbentų, braškių, obuolių ir šermukšnių, burokėlių vyną pradėta gerti anksčiau, nei alų, todėl mes kovojame už kulinarinį paveldą, norime, kad mūsų veikla būtų įteisinta įstatymu. Nėra paprasta iš naujo atrasti senuosius receptus", - pasakojo vyndarys, jau ketvirtį amžiaus puoselėjantis vyndarystės tradicijas ir pats auginantis vynuogynus.

Teutonų ordino riterius Durbės mūšyje sutriuškino pagonys.

Karių palydovė

Klubui "Mysteria Mundis" ("Pasaulio paslaptys") atstovavusi vienintelė moteris, viduramžių šokių vadovė Inga Udovičiūtė, siuvanti ir senovinius drabužius sakė bendradarbiaujanti su Kauno karo istorijos klubu.

"Šokame per pokylius. Iki XV amžiaus apie šokių kultūrą žinoma labai mažai, išnyko rašytiniai šaltiniai, tad šokiai atkuriami iš freskų. Remiuosi pasaulio choreografų patirtimi. Nuo XV amžiaus atsiranda šokių mokyklos, knygos, vadovėliai. Senoviniai šokiai nėra lengvi, juose daug baleto elementų. Nuo aukštų šuoliukų kenčia raumenys, reikia daug pastangų, bet viduramžių šokio dvasia, savotiška flirto kultūra, man labai patraukli", - sakė moteris, apsirengusi karių stovyklos palydovės markitantės drabužiais.

Ivona ŽIEMYTĖ