Žiemos šalčiai atpūtė ir pramogų

Žvejai nepabūgsta darganos

Jau šešiasdešimtmetį į žvejybą paniręs salantiškis Antanas Rozgus patikino, kad šiemet laimikiai – kol kas neįspūdingi. Šią žiemą žvejojęs ant Pesčių, Juodupėnų, Grūšlaukės tvenkinių, per dieną prigaudydavęs po du-tris kilogramus ešerių, kuojų. „Kadangi mūsų tvenkiniai, upės – negilūs, o dar šiemet – ir labai skaidrus ledas, beveik nesnigo, todėl ir laimikiai negausūs. Žuvys mato judesį ir greitai pasibaido. Reikia žiūrėti, kur ledas kiek drumzlinesnis ir mažiau permatomas. Laimikiai dar labai priklauso nuo oro sąlygų, kokia vėjo kryptis – jei rytys ar šiaurys pučia, sunkiau kimba. Geriausiai kimba prie vakario gūsių. Žuvis labai jaučia oro permainas ir prieš oro pasikeitimą gerai kimba“,- žiniomis dalijosi patyręs žvejys.

A. Rozgus patikino, jog žiemą jam daug smagiau žvejoti: „Vasarą, kai žvejoji su plūdine arba dugnine meškere, – užmeti ir lauki, o ant ledo reikia nuolat dirbti. Jeigu su avižėle žvejoji, kibimas priklauso nuo virpinimo, su švytuokle – reikia ir gylį susirasti“.

Ledo ritulio entuziastas Raimundas Puškorius nusprendė nuvalyti Pastauninko tvenkinio ledą.

Žvejojantis nuo pat jaunų dienų, kai dar gyveno prie Varduvos upės Mažeikių rajone, salantiškis be žvejybos sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą. „Pavyzdžiui, man nepatinka, kai žvejojama su skrituliais – mėgstu pakovoti su žuvimi, pats traukimo malonumas, kai jauti žuvies pasipriešinimą, jaudina. Sugavęs žuvį – ją galiu paliesti, man svarbu - pats procesas, buvimas gamtoje“.

Patį didžiausią savo žiemos laimikį – kilograminį ešerį – pagavavęs prieš keletą metų. Nors kartą po nesėkmingos žūklės žvejys ir įlūžęs Salanto upėje, pats išsikapstęs ir parėjęs namo visas šlapias, salantiškis patikino, kad jis - iš tų, kurie atsargiai elgiasi ant ledo.

Vos už keleto dešimčių metrų nuo Salanto upės, dar vadinamos Sietuvos, kranto gyvenantis salantiškis Virginijus Daržinskis, dažnai įmerkiantis meškerę į vandenį, tvirtino, jog žvejams nebaisūs jokie žiemos šalčiai. „Blogo oro nebūna, tik – bloga apranga. Laimikių krepšys šiuo metu sausas, kaip ir pats sausio mėnuo. Matyt, veikia rytiniai vėjai, žuvys jaučia slėgį. Tačiau pasitaiko ešeriukų, vienas kitas žiobris, šapalas“,- kalbėjo salantiškis, žvejyba susidomėjęs dar vaikystėje, būdamas penkerių.

Šią žiemą žvejys pabuvojo ant Tuzų, Juodupėnų tvenkinių, Salante ties Nasrėnais. Didžiausi žvejo laimikiai žiemą –trijų kilogramų lydeka bei kilograminis ešerys. „Kai ateina pavasaris, nekantraudamas lauki, kol vėl į rankas paimsi meškerkotį, norisi paspiningauti. Kada atsibosta vasaros malonumai – lauki pirmojo užlipimo ant ledo. Taip ir sukasi žvejo metai“,- kalbėjo V. Daržinskis, pasidalijęs prisiminimais, kad Sietuvoje per žvejybos karjerą sugavęs 5 ir 8 kilogramų karpius.

Žiemos sporto entuziastų daugėja

Viena iš populiariausių vietų čiuožinėjimui Kretingoje – Pastauninko, vadinamasis gimnazijos tvenkinys, ant kurio pasibaigus pamokoms nuo mokinių klegesio, slidinėjimų bei pačiūžų brėžinių jau spėjo išsiraižyti ledas. Čia vakare „Kretingos komunalininkas“ įjungia apšvietimą. Taip pat būrelis jaunuolių ledo ritulio mėgėjų renkasi ant vadinamojo trečiojo miesto tvenkinio, kur vakarus leidžia kietai grumdamiesi tarpusavyje.

Ant Pastauninko tvenkinio ledo pačiūžomis bečiuožinėjąs brolis pranciškonas Paulius Vaineikis pasakojo jaunystėje neturėjęs daug progų praleisti ant ledo. „Pirmą kartą per trejetą metų ir vėl bandau prisiminti „dailiojo čiuožimo“ pamokas. Čia daug smagiau negu ant „Akropolio“ ledo“,- kalbėjo pranciškonas.

Nors iš valstybės biudžeto žiemos sporto populiarinimui skiriami grašiai, Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys, ledo ritulio entuziastas Raimundas Puškorius įsitikinęs, kad kiekvienas savo pavyzdžiu gali atgaivinti senas tradicijas ir be didelių pinigų. „Kai susirenki ant ledo pažaisti ledo ritulio ir tai mato praeiviai, tai po truputį duoda rezultatų. Pats „užsikabinau“ ant šios sporto šakos, kada dar 1961 metais mačiau, kaip ant Akmenos upės vieną po kitos įrengtose aikštėse dominavo ledo ritulys“,- kalbėjo kretingiškis.

R. Puškorius teigė, kad nors Kretingos ledo ritulio komandoje „Grifai“ vietinių žaidėjų kiek ir sumažėję, šiemet vis pastebintis naujų jaunų žaidėjų: „Šį sezoną su komanda dalyvaujame Žemaitijos taurės varžybose. Trūksta žaidėjų, teko skolintis ledo ritulininkų iš Klaipėdos. Gaila, kad nauji vietiniai žaidėjai greitai išvažiuoja studijuoti ir palieka Kretingą. Šeštadienį su jaunuoliais važiuosime į Plungę žaisti su vietos komanda. Tiesiog „paimsime“ jaunuolius nuo ledo – susirasime aprangą ir rungsimės iš paskutiniųjų“.

Praeitais metais iš Savivaldybės „Grifams“ buvo skirta 5 tūkst. Lt.

Kretingiškis šiemet, kaip ir kiekvienais metais, taip pat įrengė čiuožyklą šalia savo namų tvenkinio, į kurią kviečia ne tik kaimynus, draugus, bet ir visus ledo ritulio entuziastus. Ant Pastauninko tvenkinio pačiūžomis čiuožinėję jaunuoliai tvirtino, kad pigiausias pačiūžas galima įsigyti prekybos centruose iki 80 Lt, o pasigąlasti drifus – ir už penketą litų. Jaunuoliai džiaugėsi šiųmečiu švariu ledo paviršiumi, nes nereikią nuo jo valyti sniego: „Bėda tik, kad atsiranda rėžių, galima greitai pargriūti, ledas užsineša nešvarumais, reikia dažnai galąsti pačiūžas.“

Atšalus orams atgijo dar viena, nors ne visai legali, pramoga, kada vairuotojai, ypač atokesnėse rajono vietovėse ant užsalusių pievų, tvenkinių neria atlikti slidinėjimo automobiliais triukų. Anot Kretingos kelių policijos vadovo Algirdo Budgino, čia galioja tokios pat Kelių eismo taisyklės: „Už atitinkamus pažeidimus gresia baudos, kaip ir paprastame kelyje – už neatsargų manevravimą ir panašiai. Kol kas pranešimų apie pažeidimus nesame gavę. Priklauso nuo to, ar privačioje, ar viešoje teritorijoje važinėjamasi – nuobaudų galima gauti ir už žalą, padarytą gamtai“,- teigė vadovas.