Garbės kaina

Garbės kaina

Mūsų valstybės Konstitucijos 25, 26 straipsniuose nurodyta - žmogus turi teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržomi. Įstatymuose nėra numatyta jokia atsakomybė už savo nuomonės, paremtos faktinėmis aplinkybėmis, viešą pareiškimą.

Mūsų valstybėje tiesos skleidimo monopolis priklauso žiniasklaidos priemonėms, tiksliau šių priemonių savininkams, leidėjams. Deja, šalyje jau seniai yra privatizuotos ne tik žiniasklaidos priemonės, bet ir pati TIESA - tik nuo savininkų ar leidėjų „malonės“ priklauso - pasieks visuomenę  tiesos žodis, objektyvi tiesa ar nepasieks? Jei TIE-SOS viešinimas prieštarauja savininkų ar leidėjų komerciniams, asmeniniams ar klaniniams interesams, tai bus skleidžiamas vien melas, geriausiu atveju - dalinė tiesa, o „neatskiestos“ TIE-SOS nė su žiburiu ten nerasi.

Iki šiol maniau, kad tiesai ir teisingumui tarnauja laikraščiai - „Vakarų Ekspresas“, „Laisvas Laikraštis“, „Karštas Komentaras“ bei šių laikraščių internetiniai portalai. Gana objektyvūs straipsniai spausdinami dienraščio „Respublika“ puslapiuose ir internetiniame portale. Panašiai galima būtų apibudinti kai kuriuos  mažesnės apimties leidinius ir portalus. Žinoma, ir šiuose leidiniuose publikuojamų autorių nuomonė ne visada  sutampa su leidėjo, tačiau autoriai turi pasirinkimo teisę dėl savo publikacijų ar straipsnių viešinimo.

 Man kelia  abejones „Laisvo Laikraščio“ redakcijos, o tiksliau leidėjo ir vyr. redaktoriaus Aurimo Drižiaus kai kurie veiksmai visai neseniai, artėjant rinkimams į Seimą, pradėjus cenzūruoti kai kuriuos straipsnius bei  neįsigilinus, redakcijos vardu spausdinti ne savo, o pono V.Vasiliausko atsiųstą paneigimą. Reikėtų suprasti, kad visa tai nepasitarnauja  visuomenės lūkesčiams atstatant teisingumą.

Per pastaruosius keletą metų  visuomenės teismui esu pateikęs labai daug straipsnių, kuriuose stengdavausi atkreipti skaitytojų dėmesį į problemas, kurios šiandiena yra aktualios mūsų visuomenei. Buvo gvildenami politiniai, teisiniai, ekonominiai, socialiniai klausimai. Šie straipsniai buvo cenzūruojami tik tuometinio Lietuvos Žinių vyriausiojo redaktoriaus Valdo Vasiliausko, kuris iš pateiktų keliasdešimties str. apie visa vykstantį teisinį nihilizmą Garliavoje atspausdino tik keletą ir tai iš jų išmesdamas vos ne pagrindines mintis.

Nagrinėjant bet kokį šių klausimų teko padaryti vienintelę išvadą: kol mūsų rinkta valdžia nenorės suprasti, kad ji privalo tarnauti savo Tautai, visuomenei, kol ji nesupras, kad Aukščiausioji valdžia –SUVERENITETAS priklauso ne kažkokiems ministrams, Seimui ar Prezidentui, o PAČIAI TAUTAI, tol TEISINGUMO NEGALIME TIKĖTIS, nes faktiškai jis yra „PRIVATIZUOTAS“ nežinia kam tarnaujančios klaninės valdžios.

Tikriausiai Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kurio nebūtų sukrėtęs valdžios, teisėsaugos institucijų aukščiausiųjų vadovų ir jiems pavaldžių pareigūnų abejingumas, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, valstybės įstatymų ir tarptautinės teisės normų ignoravimas, organizuojant ar tiriant mergaitės seksualinio prievartavimo, J. Furmanavičiaus, V. Naruševičienės nužudymo, galimai nužudytų D. Kedžio ir A. Ūso bylas.

 Niekada iš visuomenės atminties neišblės patirtas siaubas, kai grubiai pažeidžiant bet kokias teisines normas Kovo 23 ir Gegužės 17 d. Garliavoje buvo vykdomas ir įvykdytas klano „teisingumas“, pavartojant brutalų smurtą prieš mažą, bejėgę mergaitę.

Šio metu tebevyksta susidorojimas su kovotoja už teisingumą Neringa Venckiene ir jos artimaisiais. Prokurorai reiškia absurdiškus įtarimus, neva N.Venckienė sumušė vos ne pasaulio sambo čempioną ar kažkas ten pasipriešinę, trukdę įvykdyti aiškiai neteisėtą sprendimą. Tokius absurdiškus kaltinimus, man, kaip teisininkui, net gėda įvardinti. Tokie dalykai gali vykti tikai diktatoriškose ar profašistinėse valstybėse, kur jokie demokratiški įstatymai neegzistuoja.

Aš, kaip teisininkas, turintys didžiulę patirtį ir žinias, negalėjau ramiai stebėti aukščiausios valdžios organizuotą teisinio nihilizmo „spektaklį“, kuomet faktiškai buvo trypiami Konstitucija, įstatymai, tarptautinės teisės normos, žmonių teisės ir teisėti interesai.

Esu giliai išanalizavęs faktines aplinkybes, dokumentinę medžiagą, susijusias su mergaitės seksualinio prievartavimo ir su juo susijusių net keturių asmenų žūties bylų tyrimu, mergaitės gyvenamosios vietos absurdiško sprendimo priėmimo aplinkybėmis. Tad galiu drąsiai teigti -  mergaitė tikrai ištisus du metus buvo seksualiai prievartaujama, o visa tai vyko galimai spec. tarnybų konspiraciniame bute, nes A. Ūsas galimai buvo VSD agentas. Įtarimai dėl labai sunkaus nusikaltimų padarymo privalėjo būti pateikti ne tik Andriui Ūsui, bet ir Laimutei Stankūnaitei. Teisėjo V. Kondratjevo sprendimas nustatyti mergaitės gyvenamąja vietą kartu su L. Stankūnaite yra NETEISĖTAS. Šis sprendimas bei jo įvykdymas, pavartojant siaubingą smurtą prieš bejėgę mergaitę, pažeidžia tiek mūsų šalies įstatymus, tiek ir tarptautinės teisės normas. Pirma buvo privaloma objektyviai ir nešališkai išnagrinėti „pedofilijos“ baudžiamąją bylą ir tik po to spręsti mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą.

 Priimant sprendimus dėl šių bylų tyrimo ar netyrimo, teisingumo kriterijais čia nesivadovauta. Paprasčiausiai valstybės teisėsaugą yra užvaldę su pedofilija susiję keletas įtakingų asmenų, užimančių atsakingus postus tiek politinėje, tiek vykdomojoje valdžioje bei spec. tarnybose. Šitie „veikėjai“, siekdami patys išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, veikia organizuotai ir panaudoja turimą įtaką tiek valdžioje, tiek jos vykdomuosiuose organuose, kad tiesa skandalingose pedofilijos ir žudynių bylose niekada nebūtų nustatyta.

Savo nusikalstamų kėslų įgyvendinimui tokiais atvejais nesiskaitoma priemonėmis - visuomenės ir politinės valdžios dezinformacija, faktinių aplinkybių ir dokumentų klastojimas, teisėsaugos institucijų pareigūnų kompromitavimas, susidorojimas su visais, kas siekia tiesos. Visur vien tik melas, apgaulė, klasta ir šantažas!..

Visas pasaulis garsėja pedofilijos, susijusios su įtakingais asmenimis skandalais. Tokie skandalai nuskambėjo kaimyninėse Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje. Faktiškai visa tai vyksta ir visoje Europoje. Šiose valstybėse yra griežtinama baudžiamoji atsakomybė už- pedofiliją, priimami įstatymai dėl pedofilų kastracijos, Visur tokios priemonės susilaukia įtakingų pedofilų pasipriešinimo-persekiojami įtakingos pedofilijos atskleidimo iniciatoriai, jie net žudomi, stengiamasi žiniasklaidos priemones pajungti savo tikslams...

Deja, tik mūsų valstybėje nieko naujo-padėtį iki šiol kontroliuoja pedofilijos „aristokratai“. Jiems kol kas niekas negresia, nes jiems tarnauja visa valdžia, įvairūs teisės korifėjai....Visiškai ne nustebau socialdemokratų rinkiminiame sąraše išvydęs aršų prievartos prieš mergaitę vartojimo šalininką, pedofilijos propaguotoją Arkadijų Vinokurą. A. Vinokuras viešai pareiškė, kad jis nesuprantąs, kodėl Lietuvoje norima persekioti pedofilus-atseit, Švedijoje to nebūtų.


 Deja, bet, mano nuomone, savo patarėjų yra visiškai suklaidinta, nuolat dezinformuojama ir Prezidentė D.Grybauskaitė. Prezidentei netgi buvo grasinama apkalta, jeigu tik ši imsis kokių nors priemonių, būtinų teisingumo atstatymui. Gaila, tačiau Prezidentė taip ir nesuprato, kad ji tikrai privalėjo pareikalauti iš teisėsaugos institucijų vadovų, kad šie pradėtų vykdyti ir gerbti šalies įstatymus, imtųsi visų būtinų priemonių teisingumo atstatymui. Manau, kad ir sprendimą paaukštinti buvusį Generalinį prokurorą A. Valantiną Prezidentė priėmė tik visiškai dezinformuota savo aplinkos. Tokį pasiūlymą Prezidentei galėjo pateikti tik jos pačios priešai. Iš tikrųjų Prezidentei negrėsė jokia apkalta - Tauta būtų supratusi ir įvertinusi ryžtingus Prezidentės veiksmus. Ją palaikantys žmonės niekam nebūtų leidę šalies vadovės niekinti, žeminti ar su ja susidoroti.

Baudžiamojon atsakomybėn turėjo būti traukiami ne teisybės ieškotojai, mergaitės gynėjai, bet visi šio teisinio nihilizmo ir smurto užsakovai, organizatoriai ir vykdytojai. Manau, taip pat privalėjo būti teisiami buvęs Generalinis prokuroras A. Valantinas ir jo nurodymus vykdę jo pavaldiniai, teisėjas V. Kondratjevas, antstolė Vaicekauskienė... Pilną atsakomybę privalėtų prisiimti Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G. Kryževičius, Generalinis prokuroras D. Valys.

   Stengdamasis atkreipti valdžios, buvusių kolegų - prokurorų ir teisėjų, visuomenės dėmesį į vykstantį teisinį nihilizmą, brutalų susidorojimą su teisingumo ieškančiais asmenimis, paruošiau virš 60 analitinių straipsnių, ne kartą kreipiausi savo viešais pareiškimais į šalies vadovus, Seimo narius. Buvau šiais klausimais susitikime ir su Prezidente - pateikiau jai savo pasiūlymus, kaip normalizuoti padėtį valstybėje bei suvienyti suskaldytą visuomenę.

Deja, kur tik nesikreipiau – visur ABEJINGUMAS. Valdžia negalinti kištis į teisėjų ir prokurorų veiklą, nes jie esą nepriklausomi. Tai visiškas absurdas. Nejau valdžia, paskirdama teisėjus, Generalinį prokurorą, jo pavaduotojus, spec. tarnybų vadovus, po to nusiplauna rankas?.. Nejau tie „nepriklausomi“ prokurorai ir teisėjai gali pažeidinėti įstatymus, persekioti niekuo nekaltus asmenis, bandyti su jais visomis įmanomomis priemonėmis, net fiziškai susidoroti, piktnaudžiauti tarnybine padėtimi – ir jokios atsakomybės?!..

 „Atsakomybė“ bus taikoma tik tada, kai koks nors teisėjas ar prokuroras „per daug viešai“ paims kyšį. Bet net ir tuomet vos ne visas klanas puls gelbėti „kraujo brolį“. Atsakomybė bus taikoma ir tada, kai reikės susidoroti su klanui neįtinkančiais-principingais pareigūnais. Na tada tie „nelaimėliai“ tikrai pajus klaninės  „Temidės“ griežtumą - bus „mafijinio teisingumo“ visiškai sutraiškyti. Deja, tai patyriau ir aš, asmeniškai.

Klaninės valdžios susidorojimas su kovotojais už teisingumą savaime suprantamas dalykas - mafija kovoja dėl savo išlikimo!.. Deja, kai tau į nugarą smeigia „peilį“ vos ne kovos už teisingumą „bendražygis“- tai galima įvardinti vien išdavimu ar niekšybe, tačiau jokio teisingumo iš klaninės sistemos tikrai neverta tikėtis!... Visa tai savo kailiu patyriau ne tik aš, buvęs Klaipėdos vyr. prokuroras, bet ir sistemos persekiojama buvusi Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė.  

Praradus bet kokią viltį, kad valdžia imsis priemonių teisingumo atstatymui, buvo įsteigta „Drąsos Kelio“ partija. Kiekvienos partijos pagrindinis tikslas - teisėtomis priemonėmis kovoti dėl valdžios, o ją pasiekus, įgyvendinti programines nuostatas, išpildyti duotus pažadus rinkėjams. Žinoma, didelė visuomenės dalis su DK partijos atsiradimu siejo didelis viltis, žmonės tikėjosi, kad partijos organizatoriai, patys patyrę neteisingumą ir valdžios neteisėtą persekiojimą, imsis visų įmanomų priemonių, kad būtų atstatytas teisingumas mūsų visuomenei visose gyvenimo srityse.

Norint patenkinti rinkėjų lūkesčius, tam buvo reikalingas didelis ir nelengvas organizacinis darbas visuose mietuose ir rajonuose, kad būtų įsteigti partijos skyriai, priimti nuostatai. DK skyriuose turėjo susitelkti idėjiniai bendraminčiai, partijos programinių tikslų įgyvendinimui bei šių idėjų propagavimui valstybėje. Turėjo iš karto prasidėti sunkus ir atsakingas priešrinkiminis darbas, aiškiai suvokiant, kad valdantieji taip lengvai valdžios neatiduos, dėl jos įnirtingai kovos visos sisteminės partijos.

Deja, net pusę metų apskritai nieko šia linkme nebuvo daroma. Neapsieita ir be asmeninių intrigų: jau DK partijos organizavimo pradžioje iš jos organizacinio branduolio faktiškai buvo pašalintas vienas iš šios partijos organizatorių, principingas ir garbingas kovotojas už teisingumą, Neringos Venckienės bendražygis - žurnalistas Juozas Ivanauskas. Matyt, vis dar buvo tikimasi, kad pagaliau teisingumas nors dalinai bus atstatytas ir mergaitė bus palikta N. Venckienės šeimoje. Manau, kad praktiškai nieko nebuvo daroma dar ir todėl, nes buvo bijoma dar labiau „užrūstinti“ valdžią, parodant valdantiesiems, kad norima šią valdžią iš jų atimti. Vaikiškas naivumas!.. Laikas pagaliau suprasti - mafija gali būti sutramdyta tik tada, kai ji pati ar jos organizatoriai sėdės už grotų.

Tuo tarpu funkcionuojanti valdžia nesnaudžia. Valdžiažmogiai galutinai susidorojo su maža mergaite, kuri buvo išplėšta iš ją mylinčių senelių, tetos Neringos Venckienės namų, o mūsų „demokratiniame“ Seime net buvo uždrausta bet kokia diskusija prievartos vartojimo prieš mergaitę klausimu. Galingas prievartos aparatas pajungiamas vieninteliam tikslui - kad būtų galutinai susidorota su Neringa Venckiene, jos šeimos nariais. Seimas, prokuratūrai nepateikus jokių nusikaltimo įrodymų, duoda sutikimą N. Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl visiškai absurdiškų jai pareikštų kaltinimų!.. Vien „Tvarkos ir teisingumo“ partijos frakcija bei kai kurie pavieniai Seimo nariai pasipriešino tokiam Seimo sprendimui ir balsavo PRIEŠ arba balsavime nedalyvavo.

 Akivaizdu, kad su Neringa Venckiene vyksta politinis susidorojimas. N.Venckienė privalėjo jau seniai suprasti: valdžiai pavojų kelia ne ji, asmeniškai, bet „Drąsos Kelias“, susivienijęs su kitais demokratiniais judėjimais ir partijomis, tikrai keltų didžiulę grėsmę būsimuose Seimo rinkimuose. Ji privalėjo suprasti ir tai, kad klaninė valdžia vien susidorojimu su ja neapsiribos ir bus mestos operatyvinės pajėgos - VSD, kad pati partija visuomenės akyse būtų sukompromituota, suskaldyta ir galimai net neperžengtų rinkiminio barjero!..

 Neringa Venckienė privalėjo suprasti, kad ir priimtos įstatyminės pataisos, uždraudžiančios juridiniams asmenims finansuoti politines partijas bei ribojančios tokias teises fiziniams asmenims, yra nukreiptos prieš naujų politinių jėgų atsiradimą Seime. Šiandien , visiškai ignoruojant visą visuomenę, mokesčių mokėtojų pinigais yra remiamos tik parlamentinės partijos- tam skirtos milijoninės lėšos. Ji privalėjo suprasti ir tai, kad valdžia vien tuo neapsiribos.

Deja, ir vėl pasireiškė Neringos Venckienės vaikiškas naivumas ir aklas pasitikėjimas galimai VSD deleguotais į DK branduolį asmenimis ir jų peršamomis pseudoidėjomis – „Lietuvos Sąrašu“ ar aiškinant neva jokios rinkiminės kampanijos nereikia, lėšų rinkimams taip pat...

Esu įsitikinęs, „Lietuvos  Sąrašo“ idėja galimai kilo dabartinės valdžios ir VSD koridoriuose.  Tokio „sąrašo“ tikslas buvo SUSKALDYTI „Drąsos Kelio“ partiją, į rinkiminį sąrašą įtraukiant spec. tarnyboms „reikalingus“ asmenis, o taip pat ir tokius asmenis, kurie vien savo buvimu kompromituotų DK partiją ir atstumtų rinkėjus.

Ar gali nors vienas rimtas politikas įsivaizduoti, kad  jo partija dalyvaus rinkimuose ne keldama savo kandidatus, bet sudarydama kažkokį tai „sąrašą“, į kurį neaiškiais principais bus įtraukiami tariamų „draugų“ pasiūlyti, nežinia ką veikę, neaiškių politinių pažiūrų asmenys?!..

 Esu įsitikinęs, kad jei ponas D. Kuolys šią „idėją“ būtų pasiūlęs konservatoriams, socialdemokratams ar kitai tradicinei partijai, tai jis nedelsiant būtų buvęs išvadintas provokatoriumi ir išvytas už durų. Kiekvienai rimtai partijai tokios pseudoidėjos – D.Kuolio „sąrašo“ priėmimas reikštų visišką žlugimą, pasitraukimą iš politinės arenos. TAČIAU būtent šią absurdišką idėją D. Kuolys ir V. Vasiliauskas Neringai Venckienei ir „pakišo“!.. Po kurio laiko visuomenė įsitikino sorošininko D. Kuolio veidmainyste ir apgaule, kai D. Kuolys viešai paskelbė, kad jis pats kuria „Lietuvos Sąrašo“ partiją, kuri savarankiškai dalyvaus rinkimuose. Žinoma, mūsų valdžia nedelsiant, net be partijos suvažiavimo, aikštėje tarp praeivių „įsteigtą partiją“, užregistravo.

 

Aš su dideliu nerimu stebėjau visa tai, kas pastaruoju metu vyko Neringos Venckienės ir „Drąsos Kelio“ aplinkoje. Mėginau raštu ir žodžiu atkreipti N.Venckienės dėmesį į visas tas problemas. Atkreipiau dėmesį į tai, kad visuomenės nuomonė dėl įvykių Garliavoje nėra vienareikšmiška, kad ją formavo žiniasklaidos priemonės, kurių dauguma, deja, pačios suklaidintos ar tyčia, skleidė visuomenei vien dezinformaciją-kad jokios pedofilijos nebuvo, kad L. Stankūnaitė esanti pati auka, kad teisėjo V. Kondratjevo sprendimas yra teisingas ir teisėtas...Teigiau, kad iki pat rinkimų reikalingas milžiniškas aiškinamasis, kad tiesos žodis pasiektų kiekvieno rinkėjo širdį. Stengiausi įtikinti, kad nedelsiant būtina atlikti organizacinį darbą, steigiant rajonuose ir miestuose iš jau esančių partijos narių DK partijos skyrius, o gal ir grupes, ką paprastai turi visos tradicinės ir stiprios partijos. Paruošiau skyrių ir grupių nuostatus. Atkreipiau dėmesį į tai, kad kandidatus dalyvausiančius rinkimuose turėtų kelti rajonų ir miestų skyriai iš labiausiai gyventojų gerbiamų ir jų pasitikėjimą pelniusių piliečių. Kandidatais turėtų būti keliami vien bendraminčiai, kurie tikrai nebuvo nuošalyje, kai buvo susidorojama su maža mergaite, kai buvo vykdomas visas tas teisinis nihilizmas. Tai turėtų būti bendražygiai, tvirtai pasiryžę tarnauti Tautai ir valstybei, pasiryžę įvykdyti esmines  teisėsaugos sistemos reformas ir atstatyti teisingumą visai visuomenei. Ne kartą sakiau, kad kandidatais turėtų būti tokie principingi ir dori N.Venckienės bendraminčiai, kaip žurnalistas Juozas Ivanauskas bei profesorius Gediminas Merkys. Teigiau, kad būtina jungtis su tokiomis bendraminčių partijomis, kaip Algimanto Matulevičiaus vadovaujama organizacine ir idėjine prasme stipria partija.

Deja, Neringos Venckienės buvau neišgirstas, nes tuo metu vos ne pirmu smuiku „Drąsos Kelyje“ jau grojo ponas V. Vasiliauskas!.. Galimai, kad tiek D. Kuolys, tiek V. Vasiliauskas, N. Puteikis... yra vieno medžio vaisiai.

Neringai Venckienei drauge su savo bendražygiais viešai pristačius „Drąsos Kelio“ rinkiminį - „kuolinį sąrašą“, šalia N.Venckienės visuomenė išvydo ne tik poną Valdą Vasiliauską, bet ir VSD atsargos pulkininką, M. Laurinkaus, A. Sadecko, A. Sakalo „bendražygį“, vieną iš apkaltos Prezidentui Rolandui Paksui vykdytojų - Liną PETRONĮ. Kadangi „atsargos“ saugumiečių, tuo labiau aukšto rango, nebūna, aš apstulbau, išvydęs šią personą, nes supratau, kad VSD galimai pradėjo pilnai kontroliuoti padėtį rinkimuose. Vienas pirmųjų L. Petronio viešų pareiškimų buvo tai, kad jis atskleisiąs pulkininko V. Pociūno nužudymo užsakovus, bet tik su sąlyga - po Seimo rinkimų.

 Ar tai principingo ir doro žmogaus pareiškimas? Tikras tėvynės patriotas, tuo labiau pretenduojantis atstovauti visuomenę valdžioje, drąsiai ir principingai kalbės tiesą dabar, o ne „mulkindamas“ rinkėjus, kad jis tiesą sakys tik tada, jei jam bus atlyginta-postu Seime. Beje, gal Neringa Venckienė galėjo susidomėti: kodėl pulkininkas L. Petronis „stovėjo po medžiu“, kai vos ne visa Tauta dėl įvykių Garliavoje, susidorojimo su maža mergaite ir su ja pačia stojo ginti teisingumo?!..  „Drąsos kelio“ sąraše yra nemažai ir kitų asmenų, kurie mūsų visuomenei jokio pasitikėjimo tikrai nekelia, o tiktai kompromituoja DK partiją. Privalėjo ir privalo N. Venckienė susimąstyti, kas jai ne tik pseudo „Lietuvos Sąrašo“ idėją „įpiršo“, bet ir kas į rinkiminį sąrašą įsiūlė kai kuriuos asmenys, kurie ne tik , kad nekelia pasitikėjimo, bet yra kone visos Lietuvos pajuokos objektas. 


Išsiaiškinęs, kad VSD pulkininką Neringai rekomendavo ponas V. Vasiliauskas, aš 2012-08-03 parašiau laišką N.Venckienei, kuriame išreiškiau savo nuomonę dėl L. Petronio, kaip galimo VSD „kurmio“, atsiradimo jos aplinkoje. Tame pačiame laiške išreiškiau savo nuomonę ir apie poną Valdą Vasiliauską, kaip galimai buvusį KGB agentą, o dabar galimai vykdantį VSD užduotis.

Dabar kiek išsamiau, kas mums yra žinoma, apie N.Venckienės „bendražygį“ Valdą Vasiliauską

 Per trumpą laiką tarybiniais metais padaręs svaiginančią karjerą „kultūros fronte“, 1987 m. V.Vasiliauskas buvo paskirtas Jaunimo teatro grupės vadovu vykimui į JAV. Tais laikais grupių vadovais buvo skiriami tik KGB patikimi asmenys. Paprastai jais skiriami būdavo KGB agentai. Prieš išvykstant į JAV , V. Vasiliauskui buvo pristatytas KGB majoras Pranas Sinkevičius. Pranas Sinkevičius vykdė specialią slaptą TSRS KGB užduotį-susitikti su Valdu Adamkumi, išklausyti jo informaciją ir įteikti jam dovaną. P. Sinkevičiaus užduotis buvo vykdoma TSRS KGB generolo – leitenanto Kirpičenkos nurodymu.  P. Sinkevičius kolegai V. Vasiliauskui atskleidė - kokią slaptą užduotį jis vykdo ir pasiūlė dalyvauti tos užduoties įvykdyme. Štai tokiu būdu V. Vasiliauskas kartu su P. Sinkevičiumi ir dalyvavo susitikime su V. Adamkumi, o tiksliau slaptos KGB operacijos vykdyme.

Akivaizdu, kad V. Vasiliauskui valstybinė paslaptis buvo atskleista ne šiaip sau, tuo labiau, kad už valstybinės paslapties atskleidimą buvo numatyta griežta baudžiamoji atsakomybė. Tokia valstybinė paslaptis galėjo būti atskleista tik slaptos operacijos dalyviui - ištikimam KGB bendradarbiui.

 

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats V. Vasiliauskas visai tai tik vos ne po 22 metų ir atskleidė. 2009-04-21-22 dienomis „Lietuvos Žiniose“ buvo atspausdinti du V. Vasiliausko straipsniai: „Valdas Adamkus ir KGB“. Juose V. Vasiliauskas smulkiai aprašo ne tik slaptos užduoties vykdymo aplinkybes, bet ir pateikia  KGB pulkininko TSRS ambasados Vašingtone pirmojo sekretoriaus Vaclovo Sakalausko rašytas slaptas ataskaitas apie jo susitikinėjimus su Valdu Adamkumi. Šiose ataskaitose nurodyta, kad V. Adamkus TSRS ambasadai pastoviai teikdavo pilnas informacijas apie emigracinių sluoksnių veiklą kovoje dėl Lietuvos Nepriklausomybės, jų organizuojamas priemones, išduodavo visus planus bei patriotų pavardes. Juos V. Adamkus vadindavęs antitarybininkais, kraštutiniais reakcionieriais. Įdomu, iš kur ponas Valdas Vasiliauskas šias slaptas ataskaitas gavo? Mano nuomone, kad jos galėjo būti tik VSD perimtame KGB archyve.

Kyla klausimas: kodėl tik daugiau kaip po 20 metų visa tai Valdas Vasiliauskas atskleidė? Savalaikis tokios informacijos pateikimas visuomenei, tikrai būtų užkirtęs kelią Lietuvos politikoje ir pačioje Lietuvoje atsirasti Nepriklausomybės „priešui“ V. Adamkui- jei V. Vasiliauskas jo neapšmeižė.

 Pirma, reikia suprasti, kad buvusių „čekistų“ nebūna, jie amžinai vykdys savo „šeimininkų“ bet kokius nurodymus. Visą KGB agentūrinį tinklą tiek Rusijoje, tiek ir kitose valstybėse perėmė Rusijos FSB. Akivaizdu ir tai, kad buvusiais KGB agentais pilnai disponuoja ir VSD, kuri galimai taip pat disponuoja jų sąrašais. Grasinant paskelbti agentus kompromituojančius duomenis, jie gali būti panaudoti vykdant bet kokias užduotis.

Antra, tokios informacijos paskelbimas buvo naudingas Rusijai. Prezidentas Valdas Adamkus, galimai vykdydamas CŽV užduotį, tuo metu aktyviai propagavo „oranžinių revoliucijų eksporto“ į kitas šalis (Ukraina, Baltarusija..) idėjas, be to jis labai aktyviai rėmė Gruzijos valdžią, šiai orientuojantis į JAV. Tai tikrai nepatiko visai Rusijos valdžiai.

 Trečia, artėjo Prezidento rinkimai ir V. Adamkus buvo išsakęs savo nuomonę, kad palaikys A. Butkevičių, o ne konservatorių remiamą. D. Grybauskaitę. 

 Savo laiške Neringai aš išdėsčiau savo nuomonę, kad atsižvelgiant į faktines aplinkybes, V. Vasiliauskas galimai yra buvęs KGB agentas, dabar galimai vykdantis VSD užduotis skaldant ir kompromituojant DK partiją.

Beje, savo nuomone šiuo klausimu yra viešai išreiškęs ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, kuriam tikrai prieinami kone visi VSD archyve turimi informaciniai šaltiniai.

 

2009-05-06.  Arvydo Anušausko pranešimas VIR

„Kadangi toks tūlas redaktorius V.Vasiliauskas pasinaudodamas už neblogus pinigus jam suteikta dienraščio tribūna jau kelintas numeris „Lietuvos žinių“ apžvalgose mane „demaskuoja“, todėl nusprendžiau išsakyti ir aš savo nuomonę. Ne tiek apie redaktorių-cenzorių Vasiliauską, kuris atstovauja dar vienai įtakingai verslo grupei, valdančiai žiniasklaidos tinklą, grupuodamas informaciją į tinkamą paskelbti ir netinkamą. Bet daugiau norėčiau pasisakyti apie sutapimus. Karštligišką aktyvumą šis veikėjas pradėjo demonstruoti tik man užregistravus įstatymo pataisą dėl KGB kadrinių darbuotojų sąrašo paviešinimo. Anot jo, „beprasmiška liustruoti tai, kas buvo oficialu ir legalu“. Bet gal V.Vasiliauskui tai ir buvo legalu, bet ne KGB persekiotiems Lietuvos žmonėms. Bet galiu ir suprasti. Juk būtent tie KGB darbuotojai buvo p. Redaktoriaus kelionių organizatoriai, kurių pavardžių paviešinimo jis taip nenori.

Apskritai šios verslo grupės dienraščio redaktoriaus straipsniai primena dar KGB laikų trafaretus, kuomet dėl savo veiklos buvo puolami žmonės, ne tik nesuteikiant jiems galimybės pasiaiškinti, bet ir net nepasidomint jų nuomone. Iš tiesų, kita nuomonė V. Vasiliauskui absoliučiai neįdomi. Jo laikraštyje buvau pavadintas TSKP istoriku, dėl to, kad nagrinėjau komunistų represinę politiką. Kadangi esu ir KGB tyrinėtojas, laukiau kada mane pavadins ir kagėbistu. Sulaukiau. Pavadino „išdaviku“. Bet išdaviku ko ar kieno? Kokių idėjų? Specialiųjų tarnybų parlamentinės kontrolės? Bet ji vyksta ir vyks, net Vasiliauskui to nežinant ir nenorint žinoti. Gal kam ir labai gaila, bet p. Vasiliausko nesiruošiu kviestis į savo kabinetą ir dalintis slapta ar konfidencialia informacija, kurios taip laukia kitų šalių specialiosios tarnybos. Jos jau seniai prenumeruoja jo straipsnius. Tik man tokia veikla nepriimtina – kol aš vadovauju Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui tokios informacijos nei Vasiliauskas, nei jo straipsnių užsakovai negaus.

Bet turiu V.Vasiliauską ir pagirti – kaip sovietinės nomenklatūros veikėjas, KGB priedangos operacijos dalyvis jis sugebėjo puikiai visus apmulkinti. Dabar jau tikrai galiu įsivaizduoti kokį įsiūtį sukėliau savo knyga „KGB Lietuvoje. Slaptosios veiklos bruožai“. Juk iki tol buvo galima manipuliuoti faktais, ištraukti juos iš konteksto ir save pateikinėti kaip KGB operacijų pasyvų dalyvį. Bet juk būtent jūs, p. Vasiliauskai buvote KGB operacijos, skirtos Valdui Adamkui pasiekti, Čikagoje dalyvis ir užtikrinote KGB darbuotojui reikalingą priedangą. Nereikia kuklintis. Aš už savo žodžius, skirtingai nuo jūsų, tikrai atsakau. Ir tai ne „nuomonė“, o faktai. Kas jau kas, o sovietinės Kultūros ministerijos aukštas veikėjas Vasiliauskas puikiai nutuokė kas slypi po „Tėviškės“ draugijos iškaba, kas per veikėjai civiliais rūbais ten dirba. KGB savo popieriuose to ir neslėpė: „Tėviškės“ draugija buvo priedangos organizacija, o joje dirbę – etatiniai ir neetatiniai KGB darbuotojai. Taip, jų nebuvo daug. Juos visus Vasiliauskas, ko gero, puikiai pažįsta iki šiol. Juk darbavosi ranka rankon.

Kalbėdamas apie KGB visagalybės mitą aš rašiau ir apie tai, kad tai tebuvo tik įrankis komunistų rankose, besivadovavęs baimės atmosfera. Būtent nuo pokario laikų sukurta baimės ir netikrumo atmosfera leido kontroliuoti visuomenę, pajungiant šiai kontrolei ir administracines priemones, ir kitas sovietines institucijas. Ir sovietinę Kultūros ministeriją, kurioje darbavosi, pagal sovietinį supratimą cenzūruodamas kultūrą ir tik „retsykiais“ su „legalios“ KGB „legaliais“ karininkais pabendraudavęs p. Valdas Vasiliauskas.“

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

 

 Kadangi buvo keliamas mūsų visuomenei aktualus klausimas, ištrauka iš šio laiško buvo paviešinta „Laisvame Laikraštyje“, Juozo Ivanausko straipsnyje –V.Vasiliausko bičiulis Linas Petronis – VSD „kurmis“ „Drąsos kelyje“?“ (LL, 2012. 08. 11-17. Nr. 32)

„Laisvo Laikraščio“ Vyr. redaktorius Aurimas Drižius sureagavo nedelsiant ir rugpjūčio 18-24 d. leidinyje LL atspausdino PANEIGIMĄ, kuriame mano išreikštą nuomonę apie V. Vasiliausko bendradarbiavimą su KGB pavadino kaip šmeižikišką ir neatitinkančia tikrovės, bei atsiprašė V. Vasiliausko ir skaitytojų.

Išaiškėjo, kad „Laisvas Laikraštis“ jokio paneigimo ir neruošė. Paprasčiausiai buvo atspausdintas tekstas, kurį parašė pats ponas V. Vasiliauskas.

 Faktiškai už pareikštą nuomonę aš buvau „Laisvo Laikraščio", o tiksliau - paties V. Vasiliausko PANEIGIMU tikrai viešai  pažemintas ir apšmeižtas,  SAVO ARTIMŲJŲ, DRAUGŲ, VISUOMENĖS AKYSE. Tikriausiai tokiu būdu yra man „atsilyginama“ už bendradarbiavimą su laikraščio redakcija.

 Manau, kad  pasielgta skubotai, neatsakingai, visiškai neįsigilinus į faktines aplinkybes. Valdas Vasiliauskas ir Aurimas Drižius turėtų pagaliau suprasti, kad garbės negalima nei nusipirkti, nei parduoti už kokią nors vietą rinkiminiame sąraše (o juk tokia nuomonė gali susidaryti), tuo labiau, kai ten vos pirmu smuiku ir groja pats Valdas Vasiliauskas. Garbę žmogus turi arba jos niekada ir nebuvo. Beje, tai labiau taikytina ponui Valdui Vasiliauskui.

Manau, kad tiek ponas Valdas Vasiliauskas, tiek gerbiamas Aurimas Drižius puikiai supranta, kad nuomonė, pagrįsta faktais, nėra joks šmeižimas. Priešingu atveju, A.Drižius pats turėtų atsiprašyti ir A. Sadecko, kuris jį patį tampo po teismus už tą patį, kaip ir mane - už NUOMONĖS pareiškimą.

 


Šiomis dienomis, rugpjūčio 24 d. R. Valatkos redaguojamame laikraštyje bei portale „15 minučių.lt“ yra atspausdintas Liepos Želnienės straipsnis - „Drąsos kelyje tarpusavio kovos ir nepasitikėjimas“. Galimai, šis straipsnis portale „15minučių.lt“ atspausdintas V. Vasiliausko užsakymu. Straipsnyje V. Vasiliauskas teigia, kad aš ir žurnalistas Juozas Ivanauskas jį neva apšmeižėme, kad jis jau ėmėsi priemonių, kad mes būtume persekiojami baudžiamąja tvarka. V. Vasiliauskas teigia, kad aš ir J. Ivanauskas esame „odiozinės figūros“, esą mes jam neva keršijame dėl to, nes jis NELEIDĘS, kad mes būtume įtraukti į DK rinkiminį sąrašą. Minėtame straipsnyje netgi išreikštas nusistebėjimas - kodėl J. Ivanauskas dar tebedirba „Laisvame laikraštyje“?..

Manau, čia akivaizdžiai V. Vasiliauskas save SUSIREIKŠMINA. Man ne kartą pati Neringa Venckienė siūlė dalyvauti Seimo rinkimuose, netgi po V. Vasiliausko atsiradimo DK „branduolyje“, TAČIAU aš pats priėmiau sprendimą dėl NEDALYVAVIMO rinkimuose ir apie tai padariau viešą pareiškimą!..

Galbūt kam nors mes ir atrodome, pasak p. V.Vasiliausko, „odiozinės figūros“, bet galiu dar kartą patvirtinti: man TEISINGUMO atstatymas visai mūsų visuomenei tikrai yra gyvenimo tikslas!.. Manau, kad žurnalistas Juozas Ivanauskas, pašventęs gyvenimą vien paprastų žmonių interesų ir teisingumo gynimui bei savo poziciją viešai ir principingai dėstantis daugelyje LL publikuotų straipsnių, tikrai yra nusipelnęs Tautos pagarbos.

O tai, kad Valdas Vasiliauskas, vietoj to, kad dėl remiantis viešai žinomais faktais „Laisvame laikraštyje“ išdėstytos NUOMONĖS straipsnyje - „V.Vasiliausko bičiulis Linas Petronis – VSD „kurmis“ „Drąsos kelyje“?“ (LL, 2012. 08. 11-17; Nr. 32) - bandytų viešai IŠSAKYTI SAVO POZICIJĄ,  savo pateikiamais svariais argumentais patvirtinant arba paneigiant šioje publikacijoje išsakytas mintis, nusprendė, kad už nuomonės pareiškimą būtina susidoroti net baudžiamąja tvarka, man primena KGB darbo metodus, stalinizmo laikus, kuomet būdavo su teisybės ieškotojais ir TIE-SOS nešėjais ar vien tik už išsakytą  nuomonę susidorojama tokiu pat būdu arba net visiškai be teismo!..

Manau, daug kam, o tuo pačiu ir Neringai Venckienei turėjo iškilti tam tikrų klausimų. Pavyzdžiui - kodėl V.Vasiliauskas savo grasinimus susidoroti su oponentais išreiškė Rimvydo Valatkos redaguojamame laikraštyje ir internetiniame portale „15 minučių.lt“? Nuo kada užtarimo bėgama į „Drąsos Kelio“ priešininkų stovyklą?! O gal čia ir yra „šuo pakastas“?.. Nenustebčiau, jei toliau V. Vasiliauskas „tiesos“ ieškos „Lietuvos Ryte“. Matomai, jam geriau žinoti, kur jo tikrieji bendraminčiai?..

Na, bet jeigu ponas Valdas Vasiliauskas jau padarė TOKĮ pasirinkimą, tai jis dabar privalės viešai - TEISME dar kartą atskleisti apie visas  savo dalyvavimo slaptoje KGB operacijoje JAV aplinkybes ir ne vien tik apie tai!..

Skaudžiausia yra ir tai, kad  Aurimas Drižius, matyt, pats to nė nesuvokdamas, faktiškai PADEDA  tai „švonderių" grupei,  kuri, galimai vykdydama VSD užduotį, daro viską, kad „Drąsos Kelias“ pralaimėtų Seimo rinkimus, kad jo rinkiminiame sąraše atsidurtų VSD ir valdžiai ištikimi „kadrai" ir asmenys faktiškai kompromituojantys Neringą Venckienę ir visą rinkiminę kompaniją.

 Deja, pradedanti ir nepatyrusi politikė Neringa Venckienė toliau yra lengvai klaidinama. Tad man belieka tikėtis, kad gerbiamas Aurimas Drižius supras savo klaidą ir ateityje padarys viską, kad TIE-SOS ir teisingumo žodžiai pasiektų kiekvieno LL skaitytojo širdį.

Kiekvienas nepatyręs  politikas darė ir darys daugybę klaidų, bet jas reikia laiku suprasti ir ištaisyti. Manau, Neringa Venckienė turėtų susimąstyti apie padarytų klaidų galimas PASEKMES Seimo rinkimuose ir imtis visų būtinų priemonių, kad padarytos klaidos, jeigu ne visiškai, tai nors dalinai būtų ištaisytos, nes laiko iki rinkimų beliko visiškai mažai!..

Nors artėjančių Seimo rinkimų laukiu su dideliu nerimu, bet manau, kad mūsų visuomenė, Tauta padarys tinkamą sprendimą, nes kitos progos teisingumo atstatymui Lietuvos valstybėje galime ir nebesulaukti. Turime tikėti, kad „Drąsos Kelyje“ yra labai daug  dorų, savo valstybei ir Tautai, visuomenei pasiryžusių tarnauti piliečių, Tėvynės patriotų, kurie padarys viską, kad mes galėtume pagaliau vadintis teisine valstybe, kurioje Suverenitetas priklauso Tautai, o mes esame tik paprasti tokios valstybės kūrėjai.

     Jeigu Lietuvos gyventojai tikrai nori, kad būtų atkurta teisinė valstybė, jei žmonės vis dar tiki savo Valstybės ateitimi, jeigu jie nebegali ilgiau pakęsti valdžios melo, apgaulės ir klaninės korupcijos, veidmainiavimo, jeigu jie nori, kad žmonių išrinkta valdžia TARNAUTŲ TAUTAI, KURI IR YRA AUKŠČIAUSIOJI VALDŽIA, tai jie nebegali likti abejingais, bet privalo VIEININGAI dalyvauti rinkimuose ir balsuoti už „DRĄSOS KELIĄ“, nežiūrint į tai, kad buvo padaryta klaidų formuojant DK partijos rinkiminį sąrašą. KITO PASIRINKIMO ŠIANDIEN TIESIOG NĖRA. Kartoju, kitos tokios progos tautiečiams dalyvaujant rinkimuose - ATSTATYTI TEISINGUMĄ LIETUVOJE, VISOSE GYVENIMO SRITYSE GALI IR NEBEBŪTI...   Dėl neišnaudotos galimybės būsime kalti tiktai mes patys!..

 Pagarbiai Stanislovas STULPINAS

2012 m. rugpjūtis 28 d.


Tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už šioje rubrikoje publikuojamas medžiagas atsako autoriai.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder