Neturėtume dabar dėl to iki išprotėjimo rautis paskutinių plaukų svarstydami, kuri priežastis buvo lemtinga: pilna salė ar siuntimas, socialiniuose tinkluose koduojamas abreviatūra “nx”. Akivaizdu – nei viena, nei kita. Pono Biručio problema ir galvos skausmu šią savaitę tapo deklaruotos akcijos Bulgarijos jurisdikcijos įmonėje, kuriai priklausė pirktiniai žemės sklypai. Kaip ir kitas įtakingas darbietis – Kęstutis Daukšys, jo kolega Birutis teisinasi užmiršęs šį turtą deklaruoti ir naiviu veidu ginčija, kad tarp nekilnojamąjį turtą valdančios įmonės akcijų ir to nekilnojamojo turto nėra tiesioginių sąsajų.
Vargu, ar šią p. Biručio teoriją imtųsi rimtai svarstyti verslo teoretikai ar teisininkai. Pernelyg ji primityvi.
Todėl (žinant Darbo partijos polinkį politinėms technologijoms) Kultūros ministras audiencijos kviečia skandalingąjį kūrėją, kuris, sprendžiant incidentų su kelių policija, išvis retai būna blaivas. Tiek viešasis susidomėjimas šia audiencija, tiek pasipiktinimas ja, turėtų sumažinti besidominčių bulgariškais sklypais istorija, kuri politiką akivaizdžiai stumia už politinės etikos ribų. Normalioje valstybėje toks politikas neabejotinai stovėtų išvis ties tolesnės politinės karjeros riba...
... Bet, Lietuvoje turint visiškai neįgalius oficialiuosius tarnybinės etikos sergėtojus, jam pasiekti tą lemtingą ribą, ko gero, nėra jokios grėsmės.
Ponas Birutis šiuo veiksmu kompromituoja ne save patį, o instituciją, kuriai vadovauja. Nors aš ne kultūros veikėjas, tačiau drįstu pranešti, kad pas p. Birutį jokia proga neisiu. Ten, kur raugėja Sel'as, man vietos nebėra.
Kitas investicinio srauto į Bulgariją atstovas – p. Daukšys – gana intensyviai atsiprašinėja dėl to, kad maždaug 150 tūkst. eurų vertės investicija nepasirodė nei jo, nei jo žmonos turto deklaracijoje. Esą normalus, žmogiškas užsimiršimas. Valstybės mastu – anoks tai šūdniekis.
Tačiau pamėginkime paklausti labiau pasiturinčių, arčiau prie verslo esančių žmonių: ar iš tikrųjų taip lengva užmiršti tokį šūdniekį – 150 tūkst. eurų vertės akcijas įmonėje Bulgarijoje, valdančią nekilnojamąjį turtą? Įdomu, kiek iš mūsų apklaustųjų mielai mums papasakotų panašių istorijų, kur investicijos, turtas, akcijos buvo pamiršti? Nesiimu spėlioti. Tačiau manau, kad tokio dydžio turtą pamirštantys asmenys tiesiog anksčiau ar vėliau bankrutuoja.
Todėl dabar itin įdomu, ar iš gražių Letargo sapnų pagaliau pabus mūsų oficialieji tarnybinės beigi politinės etikos sargai. Dar įdomiau, ką apie savo užmirštą turtą p. Birutis ir p. Daukšys papasakos Mokesčių inspekcijai. Daug vilčių taip pat nėra, tačiau Lietuvoje veikiančios teisės koordinačių sistemai tie atvejai bus itin svarbūs. Po jų mes mielai pasiklausysime premjero Algirdo Butkevičiaus apie šešėlius ekonomikoje. Arba vėl matysime šešėlius smegenyse.
“Duoda džiazo” ir kita “spritna” moteriškė Vyriausybėje. Nuvykusi į Šilutę, švietimo ministrė Nijolė Pitrėnienė pasakojo, kaip smagiai “tose vietose” plaukiojo baidare Dzūkijos upėmis. Gerai, kad koks subinlaižis nepaklausė, ar pavyko Ūlos žiotimis išplaukti į Baltijos jūrą... Kolega Jurai Jankevičiau, ar po šios kadencijos p. Pitrėnienei nebūtų galimybės įsidarbinti etatiniu “Klausimėlio” laidos personažu. Vat Arūnas Valinskas, viešai pabrėžiantis savo pėdsakus Seimo pirmininko kabinete – vėl sėkminga TV žvaigždė. Kuo blogesnė p. Pitrėnienė? Labai tiktų laidos kulminacijoms, kada paprastai rodomi jau labiausiai nukvakę piliečiai. Pridūrus į kompaniją p. Butkevičių, būtų galima padaryti net atskirą rubriką: “Atsakymas šiandien”, tas pats “Atsakymas šiandien po pietų” ir tas pats “Atsakymas prieš čiūčia liūlia”. Birutė Vėsaitė “Klausimėlyje” (taip pat atskiros rubrikos teisėmis) taip pat galėtų būti “vežantis” personažas: laidos pradžioje - “energetikos ministrė”, o pabaigoje - “ūkio ministrė”.
“Klausimėlis”, beje, vietoje įprastos užsklandos (jau nusibodusios) galėtų prasidėti “gyvu” Mečislovu Zaščiurinsku ar bent jau jo balsu: “Tai jūs dabar paaiškinkite paprastam žmogui”... Tada – p. Vėsaitės benefisas. Oponento vietoje p. Pitrėnienė. Dar vėliau – p. Butkevičius. Suprantu, kad scenarijaus pabaigai dar reiktų kažko tokio, bet ar šiame Seime problema atrasti protu nesuvokiamų dalykų atrasti?
O kitos kadencijos Seimas nuo tokių pailsėtų. Ir mes nuo tokio Seimo. Ir prisimintume, kad parlamentinė demokratija – ne pusdurnių, o piliečių valdžia.
Kaip kad šią savaitę prisiminėme tai, ko tarsi mokėmės Nepriklausomybės priešaušriuose. Kad iš tikrųjų konkurencija gali būti sustabarėjusių ūkio sektorių variklis. Kad ir ką kas besakytų apie vokiečių prekybos tinklo “Lidl” startą, Lietuvoje įsisėdėjusiems prekybos centrams ir jas valdančioms įmonėms – nuo gero ir patogaus gyvenimo ištinusiems kūdros karosams – alkana lydekaitė į tą pačią kūdrą.
Ne tik vartotojai turėtų džiaugtis. Pažiūrėkite, kiek reklamos nacionalinėje žiniasklaidoje – vos baigiasi kuris nors “Lidl” reklamos kampanijos pranešimas, tuo pat, tame pačiame reklamos bloke visos “maximos”, “iki” ir “norfos” vieni per kitus vilioja pirkėjus nuolaidomis, akcijomis, žemesnėmis kainomis.
Tokie dyvai Lietuvoje paskutinįsyk dėjosi tik tarpusavyje konkuruojant telekomunikacijų bendrovėms. Dabar dar, regis, ir universitetams. Bet tai jau kita tema.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą