Fantastiškas skaitliukų pasaulis
Gavę pirmąją galimybę pasidairyti kapitalistiniame pasaulyje, lietuviai grįžę pasakojo tautiečiams neįtikimas istorijas: ten reikia mokėti už vandenį, jie ten turi vandens skaitiklius...
Nūnai dujų, vandens skaitikliai yra natūralus ir mūsų butų atributas. Tačiau dėl tų skaitiklių įrengimo, eksploatavimo vyksta nuolatinė, nematoma, tačiau labai įtempta kova. Milijonai mūsų butuose įrengtų skaitiklių sukrovė antra tiek milijonų šių kuklių prietaisėlių importuotojams bei pardavėjams, visuomet turėjusiems ir tebeturintiems didelės įtakos tą skaitiklišką reikalą reguliuojančioms valstybės struktūroms.
Pirmosios kregždės
Impulsą visuotiniam skaitliukų įrengimui Lietuvoje davė energetinė krizė. 1992 metų rugpjūčio 31 dieną A. Abišalos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 642 "Dėl padėties Lietuvos Respublikos energetikos sistemoje ir vartotojų apsirūpinimo energetikos ištekliais gerinimo".
Buvo nuspręsta demonopolizuoti vartotojų apsirūpinimą energetiniais ištekliais, leisti laisvai įvežti ir realizuoti naftą, naftos produktus. Miestų ir rajonų savivaldybės įpareigotos per 15 dienų išnagrinėti prašymus dėl degalinių statybos ir per tris mėnesius surengti žemės sklypų nuomos aukcionus joms statyti.
Net trys ministerijos buvo įpareigotos pateikti pasiūlymus "dėl mokesčių sumažinimo ir lengvatinių kreditų skyrimo asmenims ir įmonėms, diegiantiems ir gaminantiems prietaisus, įrengimus ir priemones, taupančias energetikos išteklius".
Maža to, gyventojams, įsirengusiems šiluminės energijos, vandens ir dujų skaitiklius buvo numatytos kompensacijos iki 80 procentų. Šiame nutarime pirmą kartą įtvirtinta nuostata, kad gyventojai už suvartotus išteklius atsiskaito tik pagal skaitiklių rodmenis, dar ir šiandien tebesanti aršių nesutarimų tarp šilumininkų, vandentiekininkų, ministerijų, savivaldybių ir kitų institucijų priežastimi.
Tuomet įtvirtinta ir šiandien jau bene visų besiginčijančių pusių ydinga laikoma nuostata, kad šalto bei karšto vandens skaitikliai butuose įrengiami butų savininkų lėšomis ir yra jų nuosavybė.
Taigi buvo duotas startas apsukriems žmonėms imtis energetikos išteklių apskaitos prietaisų importo, gamybos, prekybos bei eksploatacijos verslo. Vienas iš pirmųjų šio verslo ėmėsi Vincas Babilius, vėliau tapęs Ūkio ministru ir pasirašęs ne vieną teisės aktą, skatinusį apskaitos prietaisų įdiegimą butų ūkyje.
Verslininkai trynė rankas
Daugiabučių namų gyventojai netruko pajusti, kad apskaitos prietaisai visų pirma taupo ne tiek energetinius išteklius, kiek jų pinigus. Ir puolė tuos skaitiklius įsirenginėti. Proceso iš esmės nesustabdė ir tai, kad valstybė apmovė savo piliečius: pažadėjusi kompensuoti skaitiklių įsigijimą ir įrengimą, pažado netęsėjo. Tačiau koks tas pažadas buvo naudingas skaitiklių verslu užsiimantiems piliečiams!
1997 gruodžio 31 dieną Vyriausybė priėmė ūkio ministro V. Babiliaus parengtą nutarimą Nr. 1507 "Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo". Nutarimas įpareigojo dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjus savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti skaitiklius tiek daugiabučių namų įvaduose, tiek butuose, ir įtvirtino nuostatą, kad gyventojai už energetinius išteklius atsiskaito pagal skaitiklių butuose rodmenis.
Nutarimas įpareigojo šiluminės energijos ir dujų prietaisus įvadinius prietaisus butuose įrengti iki 1998 m. spalio 1 d., šalto ir karšto vandens apskaitos prietaisus butuose - iki 1999 gruodžio 31 d.
Šis Vyriausybės nutarimas, neoficialiai laikomas vienu iš įspūdingiausių korupcijos Lietuvoje pavyzdžių, neįvykdytas ir šiandien. Nors su V. Babilium susiję verslininkai trynė rankas - be didelio vargo milijonai patys pradės tekėti į rankas, - Vyriausybės nutarime nebuvo svarbiausio nurodymo: kas apmokės skaitiklių įrengimo kaštus.
Ministras, aišku, suvokė, kad kaštus padengti privaloma tvarka turės beteisiai daugiabučių namų gyventojai, tačiau negi politikas tokius dalykus rašys Vyriausybės nutarime. Matyt, tikėtasi, kad šilumininkai, vandentiekininkai, dujininkai ir kiti užslėps skaitiklių pirkimo, įrengimo ir priežiūros kaštus savo paslaugų tarifuose, savivaldybės tuos padidintus tarifus patvirtins ir liks dėl visko kaltos.
Tačiau šis triukas puikiai pavyko tik dujų ūkyje, kadangi jis pavaldus ne savivaldybėms, o tiesiogiai ministerijai. Dujų skaitiklių butuose įrengimo akcija vyko palyginti greitai ir sklandžiai. Ir jeigu galėtumėm įvardyti, kas dujininkams pardavinėjo tuos skaitiklius, ištrintumėme vieną iš daugybės baltų dėmių šalies verslo galerijoje.
Nutarimas neįgyvendintas iki šiol
Klaipėdos vandentiekininkai minėtam nutarimui pasirodžius suskaičiavo, kad norint jį įvykdyti, vieno kubinio metro vandens kainą gyventojams reiktų padidinti 57 centais.
Vietos politikai nesiryžo priimti tokio nepopuliaraus sprendimo. Tiesa, buvo pradėta kompensuoti skaitiklių įrengimo kaštus socialiai remtiniems asmenims, bet ir šis procesas greitai nutrūko. Iš pradžių pasišovę įgyvendinti visuotinį skaitliukų butuose įrengimą greitai nutilo ir vilniečiai. Berods tik šiauliečiai ryžosi dėl to didinti vandens kaštus.
Tuo tarpu uostamiesčio šilumininkai dėl to Vyriausybės nutarimo daug galvos nesuko: kaip ir vandentiekininkai, įrengė apskaitos prietaisus namų įvaduose. O įrengti karšto vandens skaitiklius butuose jiems atrodo esąs ne jų reikalas - jie puikiai žino, kad tą darbelį yra galimybė primesti vandentiekininkams.
Šilumininkų pozicijos tiek Klaipėdos savivaldybėje, tiek ministerijose, Vyriausybėje visuomet buvo stipresnės: jie turi geresnių pirčių bei galimybių paveikti atskirus valdininkus, politikus.
Apie tai byloja ir vakar Seime pradėto svarstyti Šilumos ūkio įstatymo projektas: jame įteisinta nevaldoma šilumininkų viešpatija butų ūkyje, sudarytos visos galimybės "atsifutbolinti" nuo keblaus skaitiklių įrengimo butuose bei apskritai karšto vandens tiekimo reikalo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą