Lietuvos ebola - pragertas gyvenimas

Vie­na ly­du­vė­niš­kė so­dy­bos kie­me pa­sta­tė kry­žių. Ant jo už­ra­šė: „Už blai­vią Lie­tu­vą“. Gat­vės gir­tuok­liai ėmė mė­ty­ti ak­me­nis jai į lan­gus. Ka­ras tę­sė­si ke­le­tą me­tų. Kai­my­nai jau­tė­si įžeis­ti dėl to­kio už­ra­šo. Nes dau­gu­ma jų bu­vo stik­le­lio mė­gė­jai.

Iš­ger­ti, pa­jus­ti svai­gu­lį, eu­fo­ri­ją – pa­grin­di­nis ir vie­nin­te­lis dau­ge­lio kai­mie­čių džiaugs­mas. Ne tik Ly­du­vė­nuo­se. To­kių kai­me­lių, kur treč­da­lis šei­mų ge­ria ir mu­ša­si, pa­ten­ka į areš­ti­nę, grį­žę vėl ge­ria, yra kiek­vie­na­me ra­jo­ne. Gir­ta­vi­mas ta­pęs nor­ma. Į ne­ge­rian­tį ir prieš al­ko­ho­lį pa­si­sa­kan­tį mė­to ak­me­ni­mis.

Gir­ta­vi­mas Lie­tu­vo­je pa­pli­tęs ne­ly­gi­nant ebo­los vi­ru­sas Af­ri­ko­je. Tik mir­tis nuo jo lė­tes­nė ir il­ges­nė.

Bud­rai­čiuo­se gy­ve­nan­ti eko­no­mis­tė Jus­ti­na Vir­žin­tie­nė skai­čiuo­ja, jog vien jų kai­me yra koks pen­kio­li­ka – dvi­de­šimt juo­dai ge­rian­čių vy­rų. Juos va­di­na kru­vi­nais gir­tuok­liais.

Bu­vo dar dau­giau. Bet vie­ni jau mi­rė, ki­ti gu­li li­gos pa­ta­le. Tie, ku­rie dar paei­na, to­liau ge­ria. Kiek tuo vi­ru­su už­si­krė­tu­sių su­si­da­ry­tų per vi­są Lie­tu­vą! De­šim­tys tūks­tan­čių. Vy­rai žūs­ta tar­si ka­re.

„Ir nie­kas dėl to ne­prii­ma jo­kio spren­di­mo. Apie tai ne­kal­ba val­džios vir­šū­nės tar­si pro­ble­mos ne­bū­tų. Ne­su gir­dė­ju­si, kad gir­ta­vi­mo klau­si­mą svars­ty­tų bent vie­no Lie­tu­vos ra­jo­no Ta­ry­ba. Jie svars­to tik sta­ty­bų rei­ka­lus, da­li­ja pi­ni­gus, spren­džia kla­sių komp­lek­tų klau­si­mus. Bet ne­ma­to ne­lai­mė­lio kai­mo žmo­gaus ir skau­džios jo pro­ble­mos, – ap­gai­les­ta­vo vi­są gy­ve­ni­mą kai­me pra­lei­du­si J.Vir­žin­tie­nė. – Ko­va su šiuo vi­ru­su pa­lik­ta pa­var­gu­sioms kai­mo bo­be­lėms, ku­rioms ir taip rei­kia pa­si­rū­pin­ti vai­kais, at­lik­ti vi­sus bui­ties dar­bus, ap­liuob­ti gy­vu­lius, ap­rū­pin­ti gir­tuok­lį vy­rą ir dar ken­tė­ti jo smur­tą.“

Jus­ti­na glo­bo­ja vie­ną so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mą. Mo­te­ris su­ly­su­si kaip ša­ka­liu­kas. At­va­žiuo­ja iš ato­kaus kai­me­lio, vai­kus už­si­so­di­nu­si ant dvi­ra­čio.

Jus­ti­na jai sten­gia­si at­sto­ti mo­ti­ną. Įde­da mais­to. Vie­ną va­ka­rą at­bė­go vė­lai va­ka­re. Vy­ras dvi sa­vai­tes šlais­tė­si Kau­ne. Grį­žęs po dau­gia­die­nių iš­ger­tu­vių iš­va­rė žmo­ną iš na­mų. Sa­vi­ver­tę vi­sai pra­ra­du­si mo­te­ris rau­da: „Kas da­bar ma­ne priims gy­ven­ti? Su dviem vai­kais. Kam aš rei­ka­lin­ga?“

Pa­si­go­do­ju­si vy­res­nei drau­gei, jau su­te­mus, sė­da ant dvi­ra­čio ir va­žiuo­ja ke­lis ki­lo­met­rus na­mo. Gal vy­ras su­si­my­lės, gal at­leis ne­bū­tą jos kal­tę? Juk vai­kai vi­są die­ną ne­val­gę.

Ty­tu­vė­nuo­se gir­tuok­lis vy­ras nuo­lat muš­da­vo sa­vo su­gy­ven­ti­nę. Mo­te­ris vaikš­čio­da­vo „pa­gra­žin­ta“ mė­ly­nė­mis. Nie­kas jo už tai ne­bau­dė. Kar­tą pri­mu­šė pas kai­my­nus va­sa­ro­ti at­va­žia­vu­sią vieš­nią. Tuo­met suė­mė. Iš­kė­lė bau­džia­mą­ją by­lą.

Da­bar se­niū­ni­jų ko­mi­si­jos ne­ski­ria gir­tuok­liams pa­šal­pų. Ta­čiau smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je ne­ma­žė­ja. Gir­ti vy­rai mu­ša sa­vo mo­ti­nas, tė­vus, vai­kus, žmo­nas, su­gy­ven­ti­nes. Kar­tais ir smur­tau­to­jai, ir au­kos bū­na vie­no­dai gir­ti. Mo­te­rys iš pra­džių ge­ria no­rė­da­mos įtik­ti sa­vo vy­rams, pa­skui pa­mėgs­ta stik­le­lį taip, kad be jo ne­ga­li.

Iš kur jie gau­na pi­ni­gų? La­bai „iš­troš­kus“, pa­si­ro­do, už­ten­ka ir kū­ry­bin­gu­mo, ir darbš­tu­mo. Pas­kal­do kam nors mal­kas. Pa­mel­žia kar­vę. Ati­ma iš pen­si­nin­kų tė­vų. Su­šel­pia pa­šal­pas dar gau­nan­tys drau­gai.

Ne­ge­rian­čios mo­te­rys il­gai­niui pa­vargs­ta rū­pin­tis gir­tuok­liu ir smur­tau­to­ju. Juos pa­lie­ka. Pen­kias­de­šimt­me­čiai grįž­ta pas sa­vo mo­ti­nas. Sen­gal­vė­lės pri­glau­džia. Ne­gi iš­va­rys sa­vo vai­ką? Vėl iš nau­jo tam­pa pra­ži­lu­sių sa­vo vai­kų mai­tin­to­jo­mis.

Vie­nas ma­žo mies­te­lio gy­ven­to­jas pa­si­ko­rė, kai mo­ti­ną iš­ve­žė ir pa­gul­dė į li­go­ni­nę. Ne­su­ge­bė­jo be jos gy­ven­ti.

Jau­no­ji gir­tuok­lių kar­ta jau ne­be­tu­rės ir sen­gal­vė­lių mai­tin­to­jų. Jie – vai­kai šei­mų, pra­gė­ru­sių sa­vo gy­ve­ni­mą. Sve­ti­mi jų ven­gia. Gi­mi­nės nie­ki­na. Vie­nin­te­lis prie­globs­tis – se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja.

Ir smur­tau­jan­tis gir­tuok­lis vy­ras... De­ja. Dėl jo gir­tuok­lia­vi­mo ir silp­nos sa­vo va­lios „ri­zi­ki­ne“ ta­pu­si mo­te­ris prii­ma ir to­kią jo „mei­lę“, nes įsi­ti­ki­nu­si, kad ki­to­kios iš nie­kur ne­su­lauks.

Ir po­li­ci­jai skųs­tis ji ne­no­ri. „Kas iš to? – nu­si­vy­li­mo ne­slė­pė vie­na su smur­tu ir vy­ro gir­ta­vi­mu ban­džiu­si ko­vo­ti mo­te­ris. – Iš­si­ve­žė, iš­blai­vi­no. Ry­tą par­ve­žė, pa­kra­tė po du­ri­mis. Iš­ra­šė kvi­tą. Už nak­tį blai­vyk­lo­je tu­rė­jo­me su­mo­kė­ti 71 li­tą. Kad ga­lė­tu­me su­mo­kė­ti, dar tu­rė­jo­me va­žiuo­ti į Kel­mę. Su­mo­kė­ti ban­ke. Nu­neš­ti kvi­tą į po­li­ci­ją. Pra­ra­do­me treč­da­lį pa­šal­pos. Ge­riau jau tą nak­tį bū­tų da­vęs man į „plu­tą.“ Pas­kau­da, pa­ver­kiu kam­pe, ry­tą iš­si­blai­vo ir ra­mu bent ke­lias va­lan­das. Šį tą nu­vei­kia šei­mos la­bui, kol vėl ne­pri­si­ge­ria.“

Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai tvir­ti­na, jog smur­to ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je įsta­ty­mas draus­mi­na ag­re­sy­vius vy­rus, de­ja, kar­tais ir mo­te­ris. Nors po­ra ir su­si­tai­ko, smur­tau­to­jo kal­tė nie­kur ne­pra­puo­la. Pir­mą kar­tą jis ne­nu­bau­džia­mas. Jei­gu pa­lei­džia į dar­bą kumš­čius dar kar­tą, ten­ka at­sa­ky­ti už abu nu­si­kal­ti­mus. Su­si­dū­ru­sie­ji su po­li­ci­ja bi­jo kel­ti ran­ką prieš žmo­ną, su­gy­ven­ti­nę ar vai­kus.

Kai Kel­mės ra­jo­ne sve­čiuo­ja­si ki­tų ra­jo­nų kai­mo bend­ruo­me­nės, su pa­vy­du kal­ba apie Šau­kė­nų psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nę. Pra­šo tos li­go­ni­nės ad­re­so. At­veš gy­dy­ti „lat­riu­kus“ sa­vo ar­ti­muo­sius.

Kel­mės ra­jo­no bend­ruo­me­nių ak­ty­vis­tės tuo klau­si­mu taip pat – ka­te­go­riš­kos. Gir­tuok­lius rei­kia gy­dy­ti per prie­var­tą. Be jų pa­čių su­ti­ki­mo. Pa­si­ra­šy­tų žmo­na, su­gy­ven­ti­nė ar kai­my­nai. Iš­vež­tų, iš­va­ly­tų krau­ją, „pa­šer­tų“ an­ti­dep­re­san­tais. Gal ki­taip pa­žvelg­tų į gy­ve­ni­mą?

De­ja, kar­čios pa­tir­ties tu­rin­ti Ste­fu­tė at­re­mia: „Ve­žiau į Šau­kė­nus sa­vo Pet­rą. Pa­kei­tė vi­są krau­ją. Iš­va­lė or­ga­niz­mą. Gy­ve­no li­go­ni­nė­je kaip po­nas. Ga­vo šva­rią lo­vą, val­gį ir vais­tus. Po par­ką vaikš­čio­jo. Sug­rį­žęs lan­kė ano­ni­mi­nių al­ko­ho­li­kų gru­pę. Džiau­gė­si vi­sa gi­mi­nė. Bu­vau lai­min­giau­sia mo­te­ris pa­sau­ly­je. Tu­rė­jau ne­ge­rian­tį, pro­tau­jan­tį, at­sa­ko­my­bę jau­čian­tį vy­rą.

Lai­mė tru­ko tol, kol ne­su­ti­ko se­nų drau­gų. Tie ėmė prie­kaiš­tau­ti. „Pet­rai, kaip čia da­bar? Tu mus iš­da­vei? Tai ką mes tau ne drau­gai?“ Ir vėl pra­dė­jo įro­di­nė­ti drau­gams sa­vo drau­gys­tę...“

Tai­gi, apė­jo­me ra­tą ir vėl grį­žo­me prie ak­me­ni­mis ap­lai­dy­to blai­vy­bei pa­sta­ty­to ly­du­vė­niš­kės kry­žiaus. Ką da­ry­ti, kai ap­link tiek daug už­si­krė­tu­sių­jų lie­tu­viš­ka ebo­la – pra­ger­to gy­ve­ni­mo vi­ru­su?

Ar įma­no­ma at­ko­vo­ti kiek­vie­no gy­ve­ni­mą at­ski­rai? Ar pro­ble­mą spręs­ti komp­lek­siš­kai?

Dvy­li­ka žings­nių, dvy­li­ka tra­di­ci­jų. To­kią psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą al­ko­ho­li­kams ir jų šei­mų na­riams siū­lo „Ala­non“ ir ki­tos prie baž­ny­čių įsi­kū­ru­sios gru­pės. De­ja, jas lan­ko tik po tris – ke­tu­ris žmo­nes. Pa­tys va­lin­giau­sie­ji, dar ge­ban­tys pa­tys sto­tis ant ko­jų.

Jau mi­nė­ta Jus­ti­na Vir­žin­tie­nė sa­ko, jog kiek­vie­na bend­ruo­me­nė pri­va­lė­tų tu­rė­ti są­ra­šą ge­rian­čių­jų as­me­nų, taip kaip tu­ri są­ra­šą tų, ku­riems pri­klau­so eu­ro­pi­niai mil­tai ir ma­ka­ro­nai.

To­kie są­ra­šai tu­rė­tų bū­ti ir par­duo­tu­vė­se, kad lat­riu­kams ne­bū­tų par­duo­da­mas al­ko­ho­lis.

„Jie ne­ga­li tu­rė­ti jo­kio kon­tak­to su pi­ni­gais. Sup­ran­tu, jog vi­sus ap­rū­pin­ti pro­duk­tais ir kont­ro­liuo­ti, kad tų pro­duk­tų ne­par­duo­tų, so­cia­li­nėms dar­buo­to­joms bū­tų ne­pa­ke­lia­mas krū­vis. Tu­rė­tų pa­dė­ti bend­ruo­me­nė. Mo­te­rys – sa­va­no­rės. Aš pa­si­ry­žu­si dirb­ti sa­va­no­re. Jei­gu iš­gel­bė­čiau bent ke­lis pa­sly­du­sius, ga­lė­čiau sa­vi­mi di­džiuo­tis.

Juk ir tas pi­jo­kas yra Lie­tu­vos žmo­gus. Pas­ly­do ne be prie­žas­ties. Gal ne­te­ko dar­bo? Gal pa­si­ju­to nie­kam dau­giau ne­rei­ka­lin­gas tik bu­te­lio drau­gams? Gal ne­ži­no ką veik­ti, nors tu­ri dar svei­kas ko­jas ir ran­kas?“

Įdo­mi sa­va­no­rys­tė – trauk­ti iš al­ko­ho­lio liū­no pra­si­gė­ru­sius vy­rus. Gal bend­ruo­me­nės mo­te­rims pa­dė­tų ir iš sve­tur at­vy­kę ne­ge­rian­čių kraš­tų vy­rai? Jei­gu, ži­no­ma, bū­tų iden­ti­fi­kuo­ta pra­ger­to gy­ve­ni­mo pro­ble­ma ir pra­dė­ta spręs­ti vals­ty­bi­niu lyg­me­niu.