Euforija, stačiai užplūdusi „Liberalų sąjūdžio“ bendrapartiečių galvas po paskutiniųjų Seimo rinkimų (juose, nepaisant buvusio lyderio kyšininkavimo skandalo, pasiektas veik geriausias rezultatas istorijoje), iš tų galvų, regis išplovė elementariausius savisaugos instinktus. Spėju, kad, liberalų nuomone, 115,3 tūkst. biuletenių balsadėžėse pernai spalį jiems reiškė visišką, vienkartinę rinkėjų indulgenciją visiems laikams.
Mano asmeninė interpretacija: tai greičiausiai buvo ne vienkartinė indulgencija, o paskutinis pasitikėjimo kreditas, kurio liberalai, rinkėjų nuomone, buvo verti, nes po Eligijaus Masiulio „šnapsadėžės“ su pinigais istorijos, tiesiog dramatiškai plėšėsi apatinius marškinius žadėdami pasieksią neregėtą, tiesiog etaloninį skaidrumą, kuris diktuos madas visai Lietuvos politinei sistemai.
Liberalų lyderis Remigijus Šimašius dabar, kada Generalinė prokuratūra kreipiasi į Seimą, prašydama panaikinti vieno įtakingų partiečių Gintaro Steponavičiaus neliečiamybę, o jo vadovaujamai partijai gresia tapti antrąja Lietuvos istorijoje (pirmoji buvo Darbo partija), kuriai bus pateikti įtarimai dėl draudžiamo finansavimo, sako, kad viskas dėl finansavimo schemų buvo okey.
Ponas Šimašius primena, kad partijos buhalterijoje buvo atlikti finansinis ir skaidrumo auditas ir „ir mes neradome jokių duomenų, kad partija galėjo būti finansuojama neteisėtai“. Tai gražus teiginys, tačiau jis, išvertus į lietuvišką politinį slengą reiškia – „vsio zakonno“ (rus. – viskas teisėta). Ir šis „vsio zakonno“ nuo prieš daugiau nei dvi dešimtis metų Lietuvos ekskomunistų naudoto „vsio zakonno“ esmingai nesiskiria.
Žodis „auditas“ tik tam tikrai piliečių daliai skamba magiškai. Tačiau esminė priežastis, kodėl išorinė partijos finansų ir skaidrumo patikra nėra automatiškai gaunama indulgencija, yra ta, kad auditoriams kaip taisyklė yra parodoma tai, ką norima parodyti. Dabar mes galime spėlioti, ar auditoriams liberalai parodė, ką kitokiomis priemonėmis ten pat iškapstė prokurorai? Jeigu ne, tai kokios būtų auditorių išvados apie finansines operacijas tarp koncerno „MG Baltic“ ir partijos narių valdomų fondų bei VšĮ? O jeigu vis dėlto buvo parodyta, tai ko vertos auditorių išvados, kurias dabar cituoja p. Šimašius.
Drįstu teigti, kad, norint liberalams išsiskalbti politinius drabužius, auditoriams reikėjo pasakoti viską, skelbti tas, dabar įtarimus keliančias finansavimo schemas viešai, kaip sakoma, daryti organizacinius sprendimus partijos viduje, tada tai būtų pateisinę gausių Lietuvos liberalų sąjūdžio rėmėjų ir dar gausesnių rinkėjų lūkesčius. To iš jų buvo laukiama, o ne naujos miglos viešojoje erdvėje ir vilties, kad prokurorams neužteks entuziazmo baigti tyrimą iki galo.
Tuo pat metu LLS daugiau pastangų viešojoje erdvėje skyrė ne šioms – nuosavoms problemoms, o, tarkime, viešiems atsiribojimams „truks-plyš“ nuo į liberalizmo nišą pretenduojančio Gabrieliaus Landsbergio.
Velniškai gaila. LLS beveik nėra man a priori nesimpatiškų, puskvaišių žmonių. Greičiau atvirkščiai – toje politinėje jėgoje tuzinai šaliai daug nusipelniusiųjų. Tuo jie skiriasi nuo socialdemokratų, basčių, bradauskų ir t. t. Bet, kaip sakoma, principas svarbesnis. Liberalai turėjo beveik metus laiko atlikti generalinį valymą savo tvartuose, tačiau šia galimybe nepasinaudojo arba pavėlavo, nes iniciatyvą perėmė teismų valdžia. Ir jeigu jau nutiktų taip, kad teisme būtų įrodyti kaltinimai ne tik kai kuriems LLS nariams, bet būtų paskelbtos sankcijos visai politinei organizacijai (apie tai kalbėti dar labai anksti) dėl neteisėto finansavimo, jas tektų tiesiog priimti.
Taip pat ir dėl to, kad dabartinis politinių partijų finansavimo modelis (kada jos finansuojamos iš mokesčių mokėtojų kišenės – biudžeto), siekiant apriboti juridinių asmenų įtaką politiniams sprendimams, įstatymu tapo Seime vyraujant valdančiajai „Tėvynės Sąjungos“ ir LLS koalicijai (2008-2012). Šis modelis, leidžiantis partijų funkcionieriams išvengti pinigų ieškojimo galvos skausmo ir gyventi iš mokesčių mokėtojų dotacijų, reikalauja atsakingo, sakyčiau, net jautraus požiūrio į mokesčių mokėtoją. Jis sunkiai dirbdamas, mokėdamas mokesčius valstybei ir taip išlaikydamas net tik valstybės institucijas, bet ir politines partijas, nenusipelno būti apgaudinėjamas. Galima iki pamėlynavimo diskutuoti, ar valstybės dotacijų pakanka normalią politinę veiklą užtikrinti, tačiau tai jau kito politinio veiksmo – įstatymo keitimo – reikalas. Jo negalima pakeisti apgaule, machinacijomis, schemomis.
Ketvirtadienį socialiniai tinklai (juose – jūros LLS gerbėjų ir rėmėjų) tiesiog kilnojosi nuo audrų. Jos liudijo nusivylimą, nepateisintus populiarios partijos rėmėjų lūkesčius. Kone kas antras žmogus tvirtino, kad esą tokiai šaliai liberalų verkiant reikia. Labiausiai – kaip inkaro nuo politinių kraštutinumų kairėje ir dešinėje beprotybės.
Tataigis. Tačiau politinis inkaras kaip instrumentas gali veikti tik tada, kada jis yra beveik etaloninio skaidrumo ir sąžiningumo. Arba tada geriau jau jokio, nes visa kita tėra apgaulė ir mimikrija.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą